Sprendimas, kurį Europa turėjo priimti iškart po Krymo aneksijos, pagaliau tampa realybe. Rusijos energetiniai ištekliai ne tik maitina karo mašiną Ukrainoje. Jie ir toliau primena, kaip lengvai saugumo politika Europoje buvo paversta priklausomybių inžinierija.
Dabar situacija kita. Komisija siūlo aiškius teisinius veiksmus, kurie reikšmingai ribos rusiškos energijos importą. Europos Komisija siekia iki 2027 m. pabaigos visiškai uždrausti rusiškų dujų importą į Europos Sąjungą. Iki 2025 m. pabaigos planuojama nutraukti visus naujus ir trumpalaikius kontraktus, o iki 2027 m. – ir ilgalaikius susitarimus. Šiuo metu apie 19 proc. ES dujų poreikio vis dar padengiama rusiškomis dujomis, kurios į ES patenka dujotiekiu „Turkstream“ arba kaip suskystintos gamtinės dujos (SGD).
Naftos importas, kuris vis dar tęsiamas Vengrijoje ir Slovakijoje, bus ribojamas nacionalinių planų pagrindu: šios šalys turės pateikti konkrečius veiksmų planus, kaip ir kada atsisakys rusiškos naftos bei kokius alternatyvius tiekėjus pasitelks. Kalbant apie branduolinę energetiką, Europos Komisija planuoja apriboti naujai sudaromas tiekimo sutartis dėl urano, prisodrinto urano ir kitų iš Rusijos gaunamų branduolinių medžiagų. Tai padės sumažinti priklausomybę nuo Rusijos branduolinės energijos.
Tai aiškus signalas: energetiniai ryšiai nebebus painiojami su ekonominiu racionalumu, kai jie – ginklas.
Naftos vartojimo mažėjimas turi prasidėti ne tik iš viršaus – per reguliavimą ir sankcijas, bet ir per konkrečius pokyčius mūsų pramonės sektoriuose ir verslo elgesyje. 2025 m. gegužės 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo įregistruoti 33 003 M1 ir N1 kategorijų elektromobiliai, iš kurių 18 357 – grynieji elektromobiliai (BEV), o 14 646 – iš išorės įkraunami hibridiniai automobiliai (PHEV). Tai sudaro apie 1,6 proc. viso lengvųjų automobilių parko. Nors šis skaičius dar nedidelis, elektromobilių skaičius Lietuvoje nuolat auga – per 2024 m. jų padaugėjo apie 50 proc.
Svarbi šio proceso dalis – alternatyvaus kuro infrastruktūra. Įkrovimo stotelių tinklo plėtra, paramos mechanizmai verslui diegti pažangias netaršias technologijas bei ilgalaikis teisinis aiškumas turi būti traktuojami kaip energetinio saugumo politika. Į šių alternatyvų spektrą taip pat patenka ir biometanas bei augalinis hidrintas aliejus (HVO) - modernus biodegalas, galintis reikšmingai mažinti priklausomybę nuo importuojamos naftos.
Biometano potencialas Lietuvoje taip pat išlieka nepakankamai išnaudotas. Nors jo gamybos apimtys šalyje yra pakankamos, transporto sektoriuje jis vis dar vartojamas labai ribotai, o didžioji dalis – eksportuojama. Lietuvos nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatyta, kad iki 2030 m. biodujų (biometano) suvartojimas transporto sektoriuje turėtų pasiekti 83 tūkst. tonų. Tam reikėtų bent 3200 sunkvežimių ir autobusų, varomų biometanu. Šiuo metu tokių transporto priemonių Lietuvoje yra apie 600, tačiau tik mažiau nei pusė jų iš tikrųjų naudoja biometaną. Šis kuras, gaminamas vietoje, gali ir turi tapti strategiškai svarbia alternatyva naftai. Būtina užtikrinti ilgalaikę paramą biometanu varomoms transporto priemonėms - mažesnius kelių mokesčius, prioritetą viešuosiuose pirkimuose, aiškią prieigą prie infrastruktūros.
Sunkiajame transporte elektromobilių dalis taip pat didėja. 2025 m. pradžioje Lietuvoje buvo įregistruoti 538 lengvieji krovininiai elektromobiliai (N1 kategorija), iš jų 530 – grynieji elektromobiliai . Nors tai sudaro tik apie 0,67 proc. viso lengvųjų krovininių automobilių parko, tendencija yra auganti. Didmiesčiuose diegiami elektriniai autobusai, kurių eksploatacija ne tik tylesnė ir švaresnė, bet ir nepririšta prie geopolitinių tiekimo rizikų. Pavyzdžiui, Vilnius, Kaunas ir Klaipėda jau diegia elektrinių autobusų parkus. Vien Vilniuje veikia per 30 elektrinių autobusų, o planuose numatoma dar didesnė plėtra iki 2030-ųjų.
Elektromobilumo ir alternatyvaus kuro plėtra yra ne tik žalias pasirinkimas, bet ir strateginė ekonominė sankcija. Tai žingsnis, kuris tyliai, bet sistemingai griauna ilgalaikę Rusijos įtaką energetikos grandinėse.
Tačiau ši transformacija negali būti palikta vien rinkos inercijai. Kad pokyčiai būtų spartūs ir giluminiai, būtina sistemiškai skatinti visų rūšių netaršų ir mažataršį transportą. Tam reikalingos aiškios taisyklės ir motyvuojanti aplinka: kelių infrastruktūros mokesčio lengvatos, CO2 dedamosios kelių apmokestinime peržiūra, parkavimo mokesčių atleidimai – visa tai turi tapti realiomis paskatomis keisti transporto įpročius.
Lygiai taip pat svarbu užtikrinti alternatyvaus kuro infrastruktūros augimą. Be pakankamo skaičiaus įkrovimo stotelių, vandenilio ar biometano prieigų, tvarios technologijos liks nišinės. Todėl būtina ilgalaikė parama ne tik elektromobilių įsigijimui, bet ir visam sprendimų ekosistemai: nuo krovininių transporto priemonių iki viešųjų paslaugų. Šiandien svarbu ne tik turėti ambiciją, bet ir pasirūpinti, kad ji būtų įgyvendinama teisiškai, finansiškai ir strategiškai.
2021 m. ES valstybės už rusiškus energijos išteklius sumokėjo daugiau kaip 100 mlrd. eurų. Dalis šių lėšų tiesiogiai finansavo karą. Ir jei mums tikrai rūpi, kad Kremliaus žinia suprastų, jog Vakarai moka ne tik reaguoti, bet ir kurti alternatyvą, turime spartinti šį perėjimą. Ne tik draudimais, bet ir investicijomis, paskatomis, infrastruktūra.
Energetinė nepriklausomybė niekada nebuvo pigus projektas. Tačiau ji visada buvo pigesnė už žmogaus gyvybę. Todėl jeigu ieškome priemonių, kurios turėtų realų poveikį, jos yra čia pat: kasdieniuose maršrutuose, miesto gatvėse, sprendimuose, kur degalai pakeičiami kilovatais. Taip pat ir tas pats perdirbamas žemės ūkio srityje biometanas…
Mažėja CO2. Mažėja ir įliejamų pinigų į Rusijos biudžetą. Toks dvigubas poveikis – retas ir nepaprastai vertingas. Europos Komisija žengė reikiamą žingsnį. Dabar mūsų eilė neapsiriboti vien pritariamu mostelėjimu.
