Subsaharinė Afrika išgyvena lūžio momentą. Per pastaruosius dešimtmečius į Afrikos šalis plūdo milžiniška tarptautinė parama – skaičiuojama, kad per 30 metų žemynas gavo apie 1,2 trilijono JAV dolerių paramos.
Tačiau tarptautiniai donorai, reaguodami į geopolitinius neramumus, migracijos bangas, vidaus spaudimą mažinti išlaidas, keičia prioritetus. Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai per pastaruosius metus ženkliai sumažino finansinę pagalbą Afrikai ir ketina ją mažinti toliau. 2020 m. Jungtinė Karalystė „apkarpė“ vystomojo bendradarbiavimo biudžetą nuo 0,7 iki 0,5 proc. BNP, o šiais metais – iki 0,3 proc.
Sausį šią bangą pratęsė JAV, įšaldydama didžiąją dalį paramos Afrikai. Be didelių ceremonijų sustabdyta beveik visa JAV tarptautinės vystymosi agentūros (USAID) veikla – nutraukta apie 90 proc. jos programų, uždaryta dešimtys biurų, sustabdyta dešimtys tūkstančiai projektų. Tarp jų – ir PEPFAR programa, iki tol užtikrinusi ŽIV gydymą milijonams žmonių visame žemyne. Vien Pietų Afrikos Respublikoje sustabdytas 400 mln. dolerių siekiantis metinis finansavimas, o tai reiškia gydymo nutraukimą, naujų infekcijų plitimą ir, neišvengiamai, augantį mirčių skaičių.
Tai reikšmingas smūgis regionui, kuriame tarptautinė finansinė parama vis dar vidutiniškai sudaro apie 4 proc. bendrųjų nacionalinių pajamų. Šiai dienai neatrodo, kad Afrikos vyriausybės turėtų konkrečių planų, kaip tvarkytis su susiklosčiusia situacija. Tai – vadovėlinis priklausomybės nuo išorinės pagalbos pavyzdys.
Kyla klausimas: kodėl po dešimtmečių paramos tiek daug Afrikos valstybių vis dar nesugeba savarankiškai finansuoti bazinių paslaugų savo piliečiams?
Paramos mažinimas – greitas ir skaudus
Užsienio donorų parama daugelį metų buvo kertinis Afrikos sveikatos apsaugos ir švietimo sektorių ramstis. JAV skirdavo didžiausią dalį lėšų kovai su ŽIV/AIDS, tuberkulioze, maliarija, motinų ir vaikų mirtingumu. Pavyzdžiui, nuo 2003 m. veikianti prezidento Dž. W. Busho inicijuota programa PEPFAR (JAV prezidento nepaprastųjų priemonių programa kovai su AIDS) išgelbėjo per 25 mln. gyvybių, daugiausia Afrikoje.
Ši programa kasdien suteikia gyvybiškai svarbius antiretrovirusinius vaistus 5,5 mln. žmonių vien Pietų Afrikos Respublikoje. JAV taip pat finansavo didelę dalį skiepijimo kampanijų, motinų sveikatos iniciatyvų ir ligų prevencijos projektų žemyne. Skaičiuojama, kad nutraukto finansavimo kaina – milijonai Afrikiečių gyvybių.
Išorinis finansavimas, idealiu atveju turėjęs būti laikina atrama Afrikos vyriausybėms, daug kur virto nuolatiniu reiškiniu. Pavyzdžiui, bent 75 proc. sveikatos biudžeto Ugandoje finansuojama tarptautinių donorų lėšomis. Šalyje beveik visi ŽIV gydomi pacientai gauna vaistus, kuriuos iki šiol tiekė JAV. Daugiau nei 180 tūkstančių pabėgėlių vaikų mokėsi mokyklose, kurias išlaikė amerikiečių mokesčių mokėtojų pinigai.
Vakarų Afrikoje, pavyzdžiui Malyje, JAV daugelį metų rėmė švietimo programas karo paveiktose teritorijose – finansavo mokytojų apmokymus, raštingumo iniciatyvas. Dėka šių programų, pradinių klasių mokinių akademiniai rezultatai šalyje stabiliai kilo. Nutrūkus finansavimui, šimtai tūkstančių vaikų rizikuoja prarasti galimybę mokytis.
Tokie atvejai parodo, kad problema yra struktūrinė: Afrikos politinis elitas ilgą laiką leido užsienio šalių donorams rūpintis kertinėmis viešųjų paslaugų sritimis. Paprasčiau buvo gyventi „ant lašelinių“ – kol jos veikė.
Priklausomybė nuo paramos – sisteminė problema
Priklausomybė nuo donorų Afrikoje nėra naujas reiškinys, bet per pastaruosius dešimtmečius ji įgavo institucinio lygmens bruožų. Žinoma, Afrikos žemynas nėra homogeniškas – kai kurios šalys (pvz., Botsvana, Seišeliai) jau finansuoja didžiąją dalį savo viešųjų paslaugų pačios, o kitoms (pvz., Pietų Sudanas, Somalis) iki to dar labai toli. Vis dėlto daugelis Afrikos šalių taip ir nesukūrė veikiančių mokesčių sistemų, kurios galėtų efektyviai finansuoti net bazines paslaugas.
Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, vidutinis mokesčių ir BVP santykis subsacharinėje Afrikoje tesiekia apie 13 proc. Palyginimui, kitose besivystančiose šalyse šis rodiklis 18 proc., o turtingose valstybėse – 27 proc. Tai reiškia, kad Afrikos vyriausybės į biudžetą surenka kur kas mažiau lėšų, nei būtina minimaliam viešųjų paslaugų finansavimui. Menka mokesčių bazė reiškia, kad nėra iš ko finansuoti viešųjų paslaugų, o donorų lėšos ligšiol padėdavo užpildyti šią spragą.
Tarptautinis valiutos fondas taip pat pabrėžia, jog surinkti apie 15 proc. BVP iš mokesčių – būtinas slenkstis tvariam vystymuisi, tačiau daugelis Afrikos valstybių jo neperlipa. Biudžetai ilgą laiką buvo pildomi užsienio donorų įplaukomis, ne tik investiciniams projektams, bet ir einamosioms išlaidoms. Afrikos šalys vidutiniškai švietimui skiria apie 3–4 proc. savo BVP, o sveikatos apsaugai – 5,49 proc., gerokai mažiau nei UNESCO rekomenduojami 4–6 proc. švietimui ir Pasaulio sveikatos organizacijos nustatytas pasaulinis vidurkis – 7,11 proc. sveikatai.
Donorų finansinė parama iki šiol leido politinių sprendimų priėmėjams numoti ranka į pareigą efektyvinti valstybės finansų administravimą: kam kelti mokesčius ar peržiūrėti išlaidas, jei už tai vis tiek sumokės kažkas kitas? Tam tikra prasme, priklausomybė nuo donorų skiriamų lėšų tampa patogiu būdu išvengti politinės atsakomybės. Kai kliniką finansuoja JAV, nereikia aiškintis, kodėl vyriausybė neišmokėjo gydytojams algų. Kai mokykla pastatyta už ES lėšas, niekas netikrina, kodėl biudžete švietimui skirta mažiau nei reprezentacinėms išlaidoms. Kai donorai pasirūpina socialinėmis paslaugomis, valdžiai belieka rūpintis tik rinkimais ir palankumu kreditoriams.
Priklausomybė nuo išorinės finansinės paramos ilgainiui deformuoja politinę valią. Vyriausybėms nebereikia atsiskaityti savo piliečiams – pakanka atsakyti donorams. Tai silpnina demokratinį spaudimą keisti politiką, o dažnai ir perkelia sprendimų priėmimą iš vietos institucijų į projektinius susitikimus su išoriniais partneriais. Valdžios institucijos tampa projektų vykdytojomis, bet ne politinės vizijos kūrėjomis.
Kuomet tokią sistemą ištinka krizė – kuomet donorai atsitraukia ar radikaliai pakeičia savo prioritetus – viešosios paslaugos griūva. Ne todėl, kad nėra pinigų, o todėl, kad nebuvo sukurta sistema, kuri galėtų veikti be išorinio finansavimo.
Toks modelis ilgainiui ne tik neskatina valstybės ekonominio augimo ir vystymosi – jis jį stabdo. Tokio pobūdžio priklausomybė iškraipo prioritetus, mažina pilietinį spaudimą reformoms ir leidžia išvengti sunkių, bet būtinų sprendimų – nuo mokestinės reformos iki investicijų į žmogiškąjį kapitalą.
Laikas permąstyti vystymosi modelį
Šiandieninė situacija priverčia atsigręžti į tai, kas lig šiol buvo ignoruota. Afrikos šalys turi progą pradėti kurti tvarią, savo pajėgumais paremtą sistemą.
Pirmas žingsnis – vidaus pajamų stiprinimas. Tai reiškia ne tik didesnius mokesčius, bet visų pirma efektyvesnį jų surinkimą. Modernizuota mokesčių administracija, aiškios taisyklės, skaidrumas ir griežtas požiūris į išimčių taikymą yra svarbus efektyvios mokestinės sistemos pamatas.
Antra – išlaidų kokybė. Jei viešieji pinigai naudojami politikų transportui ar neefektyviems projektams, jokie mokesčiai nesukurs tvarios sistemos. Investuoti reikia į žmones – švietimą, sveikatą, skaitmeninę infrastruktūrą, oficialių darbo vietų kūrimą. Reikia stiprinti vietines institucijas, ypač savivaldybių lygmenyje, nes būtent jos arčiausiai piliečių poreikių.
Trečia – pasitikėjimas. Piliečiai mokės mokesčius ir dalyvaus valstybės kūrime tik tada, kai matys, kad tai duoda rezultatų. O rezultatai atsiranda ten, kur politika yra orientuota į viešąjį interesą, o ne į politinio elito praturtinimą.
Gera žinia yra tai, kad nemaža dalis Afrikos gyventojų į paramos įšaldymą žiūri pozityviai – „Afrobarometer“ apklausa rodo, kad 65 proc. apklaustųjų teigia norintys, jog valdžia skatintų šalies ekonominę plėtrą savo pačios resursais, o ne tarptautinių donorų. Galbūt Prezidento Trumpo sprendimas mažinti finansinę pagalbą ,,pažadins“ Afrikos valdančiuosius imtis būtinų reformų. Kai kurie Afrikos lyderiai, kaip Ganos prezidentas Nana Akufo-Addo, pastaruoju metu atvirai kalba apie būtinybę „išsivaduoti iš amžinos paramos“ ir patiems investuoti į savo valstybių gerovę. Šie siekiai sveikintini – tačiau juos lydėti turės konkretūs veiksmai.
