Servituto nustatymas neretai tampa komplikuotu procesu, ypač jei jo nustatymas sprendžiamas teismine tvarka. Tačiau kartais nutinka taip, kad nustatytas servitutas nebetenka prasmės, tampa nebereikalingas arba atsiranda kitos sąlygos jį panaikinti. Taigi, kada pasibaigia servitutas?
Servitutai yra nustatomi Civiliniame kodekse numatytais pagrindais, t. y. įstatymu, sandoriu, teismo sprendimu ir administraciniu aktu. Lygiai taip pat Civilinis kodeksas nustato ir servitutų pasibaigimo pagrindus. Pagal šį įstatymą, servitutas pasibaigia tik šiais atvejais: jo atsisakius; tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku; žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui; pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei; išnykus servituto būtinumui; suėjus senaties terminui. Nurodytas servitutų pasibaigimo pagrindų sąrašas yra baigtinis, o tai reiškia, kad servitutas gali baigtis tik nurodytais pagrindais.
Kiekvienas iš šių pagrindų gali būti taikomas tik esant tam tikroms sąlygoms. Vien didelio vienos šalies noro ar nežymiai pasikeitusių gyvenimiškų aplinkybių nepakanka servitutui pasibaigti. Taigi kokiais atvejais taikomas kiekvienas iš šių servituto pasibaigimo pagrindų?
Servituto atsisakymas turi būti rašytinis
Civilinis kodeksas numato, kad viešpataujančiojo daikto savininkas gali tarnaujančiojo daikto naudai savanoriškai atsisakyti turimo servituto. Toks atsisakymas privalo būti rašytinis ir apie tokį atsisakymą viešpataujančiojo daikto savininkas privalo įspėti tarnaujančiojo daikto savininką ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius. Atsisakydamas turimo servituto, viešpataujančiojo daikto savininkas privalo atlyginti tarnaujančiojo daikto savininkui dėl servituto nutraukimo atsiradusius nuostolius.
Jei servitutas žemės sklype buvo nustatytas administraciniu aktu ir servituto turėtojas (viešpataujančiojo daikto savininkas) nori atsisakyti tokio servituto, jis Nacionalinės žemės tarnybos padaliniui pagal žemės sklypo buvimo vietą turėtų pateikti dokumentus, patvirtinančius jo turimo servituto atsisakymą, įformintą raštu, taip pat dokumentus, patvirtinančius, jog įstatyme nustatytu terminu įspėjo tarnaujančiojo daikto savininką apie servituto atsisakymą bei atlygino tarnaujančiojo daikto savininkui dėl servituto nutraukimo atsiradusius nuostolius. Administraciniu aktu nustatytas servitutas Civilinio kodekso nustatytais pagrindais baigiasi, kai institucija, priėmusi sprendimą nustatyti servitutą, priima sprendimą tokį servitutą panaikinti.
Kai tas pats asmuo tampa viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininku
Tais atvejais, kai tas pats asmuo tampa viso viešpataujančiojo ir viso tarnaujančiojo daikto savininku, servitutas pasibaigia. Pavyzdžiui, vienam asmeniui priklausančiame žemės sklype stovi kitam asmeniui priklausantis pastatas. Patekimui į pastatą žemės sklype nustatytas servitutas. Vėliau pastato savininkas nusiperka žemės sklypą. Taigi, tarnaujančiojo daikto – žemės sklypo ir viešpataujančiojo daikto – pastato savininku tampa tas pats asmuo. Susiklosčius tokiai situacijai, servitutas netenka prasmės ir pasibaigia.
Įstatymas numato, kad jeigu tas pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, likusiajai daliai servitutas lieka galioti. O tais atvejais, kai tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas baigiasi tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto savininkai nuosavybės teisėmis įgyja viešpataujantįjį daiktą.
Kai daiktas nustoja egzistuoti
Vienas iš galimų servituto pasibaigimo pagrindų yra viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto žuvimas. Įstatyme nėra pateikiama daikto žuvimo sąvoka, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į servituto esmę ir paskirtį, išaiškino, jog daikto žuvimu galėtų būti laikoma tokia daikto fizinė būklė, kai daiktas tiek pasikeičia, jog jis nustoja egzistuoti fiziškai (pvz., statinys sugriūna). Svarbu tai, jog daikto būklės pasikeitimas, kai jis dėl tam tikrų aplinkybių nebeatitinka savo pirminės paskirties ar atitinka ją tik iš dalies, tačiau dar gali tarnauti, nors ir kitai paskirčiai, negali būti prilyginamas daikto žuvimui.
Pavyzdžiui, jei servitutas žemės sklype (tarnaujantysis daiktas) buvo nustatytas pastato – garažo (viešpataujantysis daiktas) naudojimui ir šis buvo nugriautas ir išregistruotas, servitutas pasibaigia. Tačiau jei pastatas – garažas dėl jo naudojimo trukmės, dydžio ar kitų fizinių savybių tapo netinkamas įvažiuoti į jį automobiliu, servitutas dėl to nesibaigia, nes nuosavybės teisės į pastatą išlieka, o pats pastatas gali būti naudojimas ir kitam tikslui, pavyzdžiui, sandėliavimui ir pan.
Pablogėjus tarnaujančiojo daikto būklei servitutas baigiasi tik laikinai
Įstatymas nustato, kad jei tarnaujantysis daiktas pablogėja tiek, kad nebegali atlikti savo, kaip tarnaujančiojo daikto, funkcijų, servitutas baigiasi. Aptartu pagrindu servitutas baigiasi tik laikinai, kol tarnaujantysis daiktas atgaus savybes, dėl kurių jis vėl gali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijas, o tokias savybes tarnaujančiajam daiktui atgavus, servitutas atnaujinamas. Šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs daiktas negalėjo atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų, servitutas būtų pasibaigęs dėl senaties.
Svarbu tai, kad aptariamas servituto pasibaigimo pagrindas negali būti siejamas su viešpataujančiojo daikto būklės ar paskirties pasikeitimu, t. y. šis pagrindas išimtinai susijęs tik su tarnaujančiojo daikto būkle. Būklės pablogėjimas kasacinio teismo praktikoje apibūdinamas kaip toks tarnaujančiojo daikto fizinės būklės pasikeitimas, jog jis nebegali būti įprastai naudojamas pagal savo, kaip tarnaujančiojo daikto, funkcinę paskirtį. Pavyzdžiui, jei kelio, kuriame nustatytas kelio servitutas, būklė pablogėja tik lietingu laikotarpiu ir toks pablogėjimas nelemia absoliutaus negalėjimo naudotis tarnaujančiuoju daiktu, servitutas nurodytu pagrindu nesibaigia.
Servituto pabaigos dėl tarnaujančiojo daikto būklės pablogėjimo bei servituto atnaujinimo klausimas sprendžiamas tarnaujančiojo daikto ir viešpataujančiojo daikto savininkų tarpusavio susitarimu. Jei tokio susitarimo pasiekti nepavyksta ir tarp savininkų kyla ginčas, klausimas dėl servituto pabaigos ir jo atnaujinimo sprendžiamas teismine tvarka.
Daugiausiai ginčų – dėl servituto pabaigos, išnykus jo būtinumui
Kartais nutinka taip, kad pasikeitus aplinkybėms, išnyksta servituto būtinumas, t. y. viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu ir tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos. Pavyzdžiui, kaimyniniame žemės sklype buvo nustatytas kelio servitutas, tačiau vykdant kelių plėtrą, prie viešpataujančiojo daikto ribos įrengtas naujas kelias, kuris užtikrina tinkamą patekimą į jį. Taigi, poreikis naudotis kelio servitutu kaimyniniame žemės sklype išnyko.
Tokiu atveju, kai išnyksta servituto būtinumas, tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkai gali susitarti dėl servituto pabaigos, pasirašydami susitarimą. Tačiau jei savininkams susitarti nepavyksta, sprendimą dėl servituto pabaigos priima teismas. Tai bene dažniausiai teismų praktikoje pasitaikantis ir plačiai teismų išaiškintas servituto pabaigos atvejis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog galimybė panaikinti servitutą, kai išnyksta jo būtinumas, turi būti siejama su situacija, kai aplinkybės pasikeičia iš esmės lyginant jas su konkrečiomis šalių sutartomis ar objektyviai egzistavusiomis aplinkybėmis, dėl kurių buvo nustatytas servitutas. Tai reiškia, jog servituto nustatymo metu egzistavusios aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju.
Svarbu tai, jog reiškiant reikalavimą teisme ir siekiant pripažinti nustatyto servituto pabaigą, išnykus jo būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė naudotis viešpataujančiuoju daiktu nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu. Nustatyto kelio servituto panaikinimas nurodytu pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamam naudojimui užtikrinti bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti.
Nagrinėjant bylą teisme dėl servituto pabaigos nurodytu pagrindu, iš esmės pasikeitusias aplinkybes ir realiai egzistuojančius būdus naudoti viešpataujantįjį daiktą pagal paskirtį nesinaudojant nustatytu servitutu privalo įrodinėti asmuo, kuris reikalauja servituto panaikinimo.
Jei nenaudojamas dešimt metų – servitutas gali būti panaikintas
Jei asmuo, turėdamas teisę naudotis servitutu, savanoriškai pats ar per kitus asmenis ja nesinaudoja dešimt metų, servitutas baigiasi suėjus senaties terminui. Jeigu servituto turėtojas servituto suteikiamas teises dešimt metų įgyvendino tik dalyje tarnaujančiojo daikto, tai servitutas baigiasi likusiai tarnaujančiojo daikto daliai. Servitutas negali baigtis dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi servituto suteikiamų teisių. Pažymėtina, kad sprendimą dėl servituto pabaigos suėjus senaties terminui priima teismas.
Svarbu tai, jog laikas, kai nebuvo naudojamasi servituto suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl tarnaujančiojo daikto savininko ar valdytojo trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog toks teisinis reguliavimas nėra savitikslis ir jis yra skirtas tam, kad būtų užtikrinama servituto turėtojų galimybė normaliomis sąnaudomis naudoti viešpataujančiuosius daiktus. Pavyzdžiui, jei viešpataujančiojo daikto savininkas negalėjo naudotis kelio servitutu, nes tarnaujančiojo daikto savininkas tokią teisę apribojo pastatęs tvorą ar sudaręs panašias kliūtis, toks laikas neįskaitomas į senaties terminą. Visais atvejais tarnaujančiojo daikto savininkas, siekdamas servituto panaikinimo suėjus senaties terminui, privalo įrodyti, jog buvo tam tikras dešimties metų laikotarpis, kai viešpataujančiojo daikto savininkas turėjo galimybę netrukdomai naudotis servitutu, servituto plote nebuvo jokių kliūčių, tačiau juo nesinaudojo.
Statinių servitutas dėl senaties baigiasi tik tada, kai viešpataujančiojo daikto savininkas dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo servituto suteikiamomis teisėmis ir tarnaujančiajam daiktui padarė ką nors tokio, kas nesuderinama su naudojimusi servituto suteikiamomis teisėmis.
Kaip nustatomas servituto pasibaigimo momentas?
Servituto pasibaigimo momentas – jo išregistravimo momentas, išskyrus du atvejus, t. y. kai tas pats asmuo tampa ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku bei žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui. Dėl servituto išregistravimo į viešą registrą gali kreiptis tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto savininkas.
Šiuo metu galiojančios taisyklės numato, kad servitutas gali būti išregistruojamas išbraukiant servituto duomenis iš viešpataujančiojo daikto registro įrašo tik tuo atveju, jei ši teisė yra išregistruojama iš tarnaujančiojo daikto registro įrašo. Pavyzdžiui, jei viešpataujančiojo daikto ir tarnaujančiojo daikto savininkų tarpusavio susitarimu panaikinamas kelio servitutas, toks servitutas nebus išregistruojamas iš viešpataujančiojo daikto registro, jei tarnaujančiojo daikto savininkas nepateiks prašymo Nekilnojamojo turto registrui dėl jo išregistravimo iš tarnaujančiojo daikto registro įrašo.
