Skaičiuojama, kad per 2022-uosius viešųjų pirkimų biudžetas buvo apie 8,3 mlrd. EUR, tačiau tik apie 0,67 proc. šios sumos buvo skirta inovatyviems pirkimams. Šis skaičius glumina bei stebina blogąja prasme - ypač atsižvelgiant į viešas deklaracijas, kad ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos konkurencingumo ir ekonomikos plėtros pagrindas yra inovacijos, kurios, be kita ko, lemia ir geresnę viešųjų paslaugų kokybę.
Idealios ateities scenarijus
Strategijoje „Europa 2030“ viešieji pirkimai įvardijami kaip viena iš rinkos priemonių, turinčių užtikrinti efektyviausią viešųjų lėšų naudojimą siekiant pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo. Pasirinkę inovatyvius viešuosius pirkimus, jų vykdytojai didintų viešųjų paslaugų veiksmingumą ir efektyvumą, rastų naujų būdų spręsti problemas, prisidėtų prie inovacijas kuriančio smulkaus ir vidutinio verslo plėtros.
Organizacija, perkanti inovaciją, turėtų būti viena iš pirmųjų naudotojų (early adopter) viešajame sektoriuje, t.y. perkami iš esmės pagerinti produktai, paslaugos ar procesai jau yra pristatyti, tačiau nėra plačiai paplitę. Esami sprendimai gali būti perkami ketinant juos įgyvendinti novatoriškais būdais.
Siekiama, kad 2025-aisiais Lietuvoje inovatyvių viešųjų pirkimų vertės dalis nuo visų viešųjų pirkimų vertės būtų 5 proc., o 2030-aisiais - 20 proc. Tikslas ambicingas, bet ar realistiškas?
Inovatyviųjų viešųjų pirkimų realybė
Kad spėtume įgyvendinti 2030-iesiems keliamą tikslą, pradėti spartinti inovatyvių viešųjų pirkimų apsukas reikia jau dabar. Kita vertus, atidžiau patyrinėjus aplinką, kurioje veikia perkančiosios organizacijos, nestebina tai, kad inovatyvieji viešieji pirkimai nėra plačiai paplitę.
Perkančiosios organizacijos, gavusios tikslą, negavo pakankamai priemonių. Tam, kad būtų rezultatas, reikalingas politinis palaikymas, visų suinteresuotų šalių susitelkimas bei požiūris, kad galima klysti ir nebijoti to daryti. Deja, bet vykdydami viešuosius pirkimus vis dar esame įpratę pernelyg fokusuotis į procesą, o ne rezultatą, kas savo ruožtu nepagerina viešųjų paslaugų kokybės inovatyvumo prasme.
Perkančiųjų organizacijų klaidos
Vienas dažniausių mitų - kad inovacija yra tik tai, kas absoliučiai nauja ir rinkoje neegzistuoja. Tiesa yra ta, kad, pavyzdžiui, naujesnis, efektyvesnis procesas taip pat yra inovacija.
Kitas svarbus aspektas - perkančiosios organizacijos nemoka tinkamai įsivardinti problemos, kurią reikia išspręsti, bei rezultato, kurio laukiama. Vietoje to, perkančiosios organizacijos pernelyg susifokusuoja į problemos sprendimo metodo aprašymą, ko perkant inovacijas visai nereikia - žinodamas problemą ir laukiamą rezultatą, metodą, kartu ir inovaciją, pasiūlo tiekėjas.
Taip pat itin dažna perkančiųjų organizacijų nuostata, jog pirkti inovacijas yra brangu. Matuojant vieno pirkimo rėmuose - taip, tai gali kainuoti brangiau, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje efektyvumas, tvarumas atsiperka, o vertės ir kaštų santykis tvirtai svyra į vertės pusę.
Vykdydamos inovatyviuosius viešuosius pirkimus, perkančiosios organizacijos šį procesą yra linkusios vertinti tokiais pat rodikliais, kaip ir įprastus viešuosius pirkimus. Svarbu suprasti, kad inovacijos gimsta bandymų ir klaidų keliu, tad klaidos yra natūrali proceso dalis, ir už jas neturėtų būti baudžiama.
Kalbant apie inovatyviųjų pirkimų sutarčių projektus, svarbu atkreipti dėmesį į rizikas ir jų valdymą, taip pat sudaryti galimybes pasitraukti iš sutarties.
Galimybės: ikiprekybiniai ir inovacijų pirkimai
Perkančiosios organizacijos inovacijas įsigyti gali dviem būdais: vykdydama ikiprekybinius pirkimus (pagal išimtį, nustatytą Viešųjų pirkimų įstatyme) ir inovacijų viešuosius pirkimus.
Ikiprekybinių pirkimų vykdymo tvarką reglamentuoja LR Vyriausybės nutarimu patvirtintas Mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros paslaugų pirkimų vykdymo tvarkos aprašas. Ikiprekybiniai pirkimai paprastai vykdomi etapais, nuo koncepcijos, prototipo, iki bandomojo gaminio sukūrimo ir išbandymo. Tačiau vykdant ikiprekybinį pirkimą pats produktas nebus perkamas, šiuo atveju perkamos tik mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros paslaugos.
Jau sukurtam ir išbandytam inovatyviam produktui, paslaugai ar procesui (taupesniam, ekologiškesniam, našesniam ir pan.) pirkti pasitelkiami inovatyvieji viešieji pirkimai.
Inovacijų partnerystė - vienas iš rekomenduojamų viešojo pirkimo būdų. Ji skirta nusipirkti ne tik produkto sukūrimą, bet ir patį produktą, paslaugą ar darbus. Paraiškas gali teikti visi norintys dalyvauti tiekėjai, tačiau pačioje partnerystės procedūroje dalyvauja perkančiosios organizacijos atrinkti kandidatai, kurie taip pat turi praeiti kvalifikacinę atranką ir dalyvauti derybose. Sutartis gali būti sudaroma su vienu ar keliais tiekėjais, o įgyvendinimas gali būti numatytas etapais.
Gerinant viešųjų paslaugų efektyvumą ir kokybę, pasitelkti inovacijas yra ne tik būtina, bet ir nesudėtinga.
Kaip susiplanuoti ir atlikti inovacijų pirkimus?
Itin svarbu tinkamai pasirengti: sudaryti pirkimo projekto komandą, apsibrėžti poreikį, konsultuotis su rinkos dalyviais. Be viešųjų pirkimų teisės išmanymo, inovatyvaus pirkimo projekto komandai reikalingos kompetencijos - organizacinės, sprendimų priėmimo, derybų, taip pat techninės žinios apie perkamą objektą. Sprendžiant klausimus dėl poreikio, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į tai, koks rezultatas reikalingas perkančiajai organizacijai, kokią konkrečią problemą reikia išspręsti, o ne kurti sprendimą pageidaujamam rezultatui pasiekti. Daug informacijos apie rinkos dalyvių galimybes, terminus, lėšų poreikį galima gauti konsultuojantis ir diskutuojant.
Prieš atliekant inovatyvių pirkimų procedūras, verta pasidomėti, ar kitos perkančiosios organizacijos neplanuoja spręsti panašios problemos - tuomet būtų galima pirkimą vykdyti drauge.
Be kita ko, naudinga technines specifikacijas rengti taip, kad jos atspindėtų pageidaujamus veiklos rezultatus, tiekėjams leisti pateikti alternatyvius pasiūlymus, o vertinimui naudoti sąnaudų ir kokybės kriterijus.
Gerosios praktikos pavyzdžiai
Yra daugybė pavyzdžių, kaip inovacijomis užtikrinamos pigesnės, aplinkai draugiškesnės viešosios paslaugos ar reaguojama į socialinius pokyčius. Už Londono transporto tinklą atsakinga „Transport for London“, kuri per penkerius metus turėjo sumažinti savo išlaidas ir išmetamą CO2 kiekį, atkreipė dėmesį į Londono metropoliteno apšvietimą. Atlikus analizę paaiškėjo, jog nors trumpalaikės išlaidos šviesos diodų įrengimui būtų didesnės nei naudojant įprastas liuminescencines lemputes, vidutinės trukmės ir ilguoju laikotarpiu sutaupytos darbo ir energijos sąnaudos pradinę investiciją atpirktų su kaupu. Analizė taip pat padėjo iki minimumo sumažinti pradinių investicijų riziką - šviesos diodai pirmiausia buvo įrengti tik ten, kur prognozuotas didžiausias tapymas, virš eskalatorių ir tose vietose, į kurias galima patekti naktį. Sutaupytas lėšas buvo pasiūlyta skirti pakeisti apšvietimui kitose metropoliteno dalyse. Rezultatas – pasirinkti aplinkai mažiau kenksmingi šviesos diodai leido sutaupyti beveik 50 proc. elektros energijos ir milijonus mokesčių mokėtojų svarų sterlingų.
Kitas pavyzdys susijęs su mokinių skatinimu domėtis sunkiau suprantamais dalykais, kaip matematika ir gamtos mokslai. Mažėjant entuziazmui mokytis šių „sunkių“ dalykų, daugėja mokyklos ar universitetinių studijų nebaigusių žmonių, kuriems žiniomis grindžiamoje ekonomikoje sunkiau rasti gerą darbą. Šios problemos sprendimui mokyklos iš keturių miestų Švedijoje, Ispanijoje, Vokietijoje ir Suomijoje kartu pasitelkė viešuosius pirkimus, užsakydamos tyrimus, reikalingus sukurti technologinės plėtros produktams. Išbandę ir palyginę septynių tiekėjų sprendimus, keturis atrinko prototipo kūrimo etapui, po kurio dviems patikėjo sukurti novatoriškas priemones - labiau individualizuotą, į žaidimą panašią mokymosi patirtį pradinėse ir vidurinėse mokyklose besimokantiems vaikams, kartu nuolat analizuojant jų elgesio modelius naudojant dirbtinį intelektą. Rezultatas – didesnė moksleivių motyvacija, geresni matematikos, technologijų, fizikos ir chemijos pasiekimai, noras siekti karjeros, susijusios su tiksliaisiais mokslais. Įdiegus inovacinius sprendimus taip pat pastebėta, kad mokytojai turi skirti mažiau laiko planavimui ir vertinimui, mokyklos taupo lėšas mokymo priemonėms.
Šie pavyzdžiai puikiai iliustruoja, kad inovatyvūs viešieji pirkimai yra prieinami visoms perkančiosioms organizacijoms, o jų nauda neabejotina - sumaniau panaudojami mokesčių mokėtojų pinigai, suteikiamos geresnės viešosios paslaugos ir infrastruktūra, naujos idėjos gali būti pritaikomos kitoms pramonės šakoms. Visas perkančiąsias organizacijas norėčiau padrąsinti imtis lyderystės ir įrodyti, kad viešasis sektorius gali būti inovacijų lopšys.
