Margrethe Vestager, Europos Komisijos vykdomoji pirmininko pavaduotoja, paskelbė, kad konkurentų susitarimai dėl darbuotojų neviliojimo taps nauju priežiūros prioritetu.
Lietuvoje tokių susitarimų net nereikia sudaryti, nes vilioti konkurentų darbuotojus draudžia įstatymas. Tačiau kaip apskritai bus žiūrima į tokius susitarimus? Ar keisis reguliavimas? Ar tai taps dar vienu visiems nuostabą keliančiu atveju, kai už įstatymo vykdymą sulauksime milijoninių baudų iš konkurencijos priežiūrą vykdančių institucijų?
Lietuvoje ginčai, kylantys nuviliojus konkurento darbuotoją bei pareikalavus konkurento atlyginti nuostolius, šiandien yra gan dažnas atvejis. Nukentėjusioms nuo nesąžiningo darbuotojų viliojimo įmonėms priteisiamos sumos varijuoja nuo kelių iki kelių šimtų tūkstančių eurų, retkarčiais pasiekia ir šešių nulių zoną. Tačiau ne visoje Europos Sąjungoje nacionaliniai teisės aktai draudžia darbuotojų viliojimą. Šalyse, kuriose tokio reguliavimo nėra, kaip prevencinė priemonė tokiems veiksmams yra susitarimai dėl darbuotojų neviliojimo. Tačiau nebeilgai.
2021 m. pristatytas naujas Europos Komisijos užmojis – siekti vertinimo, kad susitarimai tarp ūkio subjektų dėl darbuotojų neviliojimo būtų laikomi draudžiamais susitarimais, už ką grėstų baudos net iki 10 proc. bendrųjų metinių pasaulinių pajamų.
Kol institucijos aiškinasi Europos Komisijos prioritetų pasekmes, pirmiausia reikia apsibrėžti, kas yra draudžiamas susitarimas. Glaustai – draudžiami susitarimai gali būti suprantami kaip įmonės savarankiškumo rinkoje praradimas. Pavyzdžiui, „Panevėžio statybos tresto“ ir „Irdaivos“ byla, kurioje įmonių jungtinė veikla viešuosiuose pirkimuose buvo pripažinta karteliu. Kitaip sakant, jei gali daryti vienas, daryk, o vėliau samdykis pagalbą. Nesvarbu, kad žvelgiant iš verslo pusės tai gali atrodyti neracionalu.
Tiek ūkio subjekto savarankiškumo praradimas, tiek žinojimas, kaip rinkoje ateityje elgsis konkurentas, – yra draudžiami. Jei tai yra susitarimo tarp konkurentų pasekmė – tai vadinama karteliu. Keletas pavyzdžių – susitarimai dėl pardavimo ar perpardavimo kainų, rinkų pasidalinimas pagal geografinį, klientų, tiekėjų, produktų, paslaugų kriterijų. Susitarimo forma nesvarbi – žodžiu, veiksmais, teismo sprendimas dėl taikos sutarties patvirtinimo – viskas pripažįstama kaip valios suderinimo forma, kurios pakanka pažeidimui nustatyti ir atsakomybei taikyti. Pinigų tvarkymo byla rodo, kad už draudžiamą susitarimą gali būti nubaustas, kitai susitarimo šaliai net nesuprantant, kad buvo sudarytas susitarimas.
Tiek ES Teisingumo Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad „draudžiamam susitarimui konstatuoti nėra svarbi ūkio subjektų realiai gauta finansinė nauda, ekonominis suinteresuotumas ar kitokie specialūs ūkio subjektų ketinimai, tam nėra būtina ir nustatyti, ar ūkio subjektai sutarė dėl visų susitarimo sąlygų, pasekmių, galimų veiksmų ir pan.“ Realybėje nėra svarbu, kokie yra šalių ketinimai: net jeigu šalys siekia skatinti konkurenciją ar turi kokių nors socialinių, pilietinių tikslų, draudžiamas susitarimas lieka draudžiamu ir baustinu.
Įspūdis toks, kad viskas gali būti draudžiamu susitarimu. O ar yra skirta baudų už tai, kad įmonė pasinaudojo galiojančiu įstatymu? Yra.
Kaip matome iš visai šviežio Konkurencijos tarybos nutarimo LKL byloje, lyga ir klubai siekė pasinaudoti įstatyminiu reguliavimu. Pinigų tvarkymo byloje įmonė buvo nubausta už švelnesnę, negu numatyta Civiliniame kodekse, sutartinę nuostatą, leidžiančią reikalauti nuostolių už išankstinį sutarties nutraukimą. Kitoje byloje – Biokuro tiekimo, Konkurencijos taryba nustatė draudžiamą susitarimą, esant Viešųjų pirkimų tarnybos išvadai, kad konkurso sąlygos atitinka teisės aktų reikalavimus, taigi ir konkurencijos imperatyvus.
Žiūrint iš verslo pusės keliolikos tūkstančių ar net keliolikos milijonų eurų baudos, kai teisininkai arba netgi valstybinės institucijos jau patvirtino susitarimo teisėtumą, yra nesusipratimas ir absurdas. Konkurencijos taryba šių minčių niekada viešai neneigė. Kita vertus, konkurencijos teisę išmanant giliau yra aišku, kad Konkurencijos taryba baudžia ne už teisėtą susitarimą, o už kitą jo pusę, kuri niekam galbūt nerūpi ir kurios niekas nesiekė, bet kuri gali materializuotis realiu neigiamu poveikiu konkurencijai, kainoms, ekonominei pažangai. Galbūt tai perteklinis reguliavimas ir jo įgyvendinimas, o galbūt labai aktuali prevencija, neleidžianti rinkoms sugriūti.
Vertinant naujausią M. Vestager siekį, galima tikėtis visko, pvz.: kad „Alphabet“ ir „Meta“ susitarus nekonkuruoti dėl darbuotojų, šis susitarimas būtų pasmerktas. Tačiau Lietuvoje draudimas vilioti konkurento darbuotojus yra įtvirtintas pačiame Konkurencijos įstatyme. Konkurencijos taryba atrodys labai keistai, jei sieks nubausti asmenį, pasinaudojusį Konkurencijos įstatymu garantuotomis teisėmis.
Esant tiesioginei įstatymo nuostatai, kuri draudžia vilioti darbuotojus, tiesiog nesudarykite rašytinių ar žodinių susitarimų dėl darbuotojų neviliojimo. Jei tokie yra sudaryti – nedelsiant nutraukite, o prireikus – savo teises ginkite įstatymo pagrindu.
