Dundulis apie Lietuvos prekybos tinklų aušrą: niekšybių tikrai būdavo padaroma

„Norfos“ vadovas Dainius Dundulis prisimena, kad anksčiau priešiškumas tarp prekybos tinklų būdavęs kur kas didesnis. „Vis tiek tų niekšybių tikrai būdavo padaroma“, – sakė jis ir paminėjo Tauragėje kelis kartus sprogdintą parduotuvę. Dabar niekšybės, pasak D. Dundulio, kitokios – pavyzdžiui, paviešinamos sugedusios daržovės.

D. Dundulis į biurą Vilniaus Savanorių prospekte paprastai atvažiuoja anksti ryte, tad savo mersedesą gali pasistatyti prie pat įėjimo. Palyginus su verslo pradžia 1993 metais, tai atrodo kaip tikra prabanga.

„Tada neturėjome jokių nuosavų patalpų, nieko savo neturėjome, išskyrus kelis senus, 15–20 metų skaičiuojančius sunkvežimius“, – pasakojo jis.

LRT.lt straipsnių ciklas „Verslo lyderiai“ – tai išskirtiniai pokalbiai su įtakingiausiais, įžymiausiais ir įdomiausiais Lietuvos verslo pasaulio atstovais. Ekonomiką kuriančios asmenybės juose atskleidžia savo darbo užkulisius, požiūrį į gyvenimą ir verslo filosofiją.

D. Dundulis į verslą pasuko po mokslų Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar „VILNIUS TECH“). 57 metų vyras jau daugiau nei pusę gyvenimo yra vedęs, turi keturis vaikus. „Jei būti teisingam, tai pirmas vaikas su kita moterimi“, – LRT.lt pridūrė jis.

D. Dundulis laikomas vienu turtingiausių žmonių Lietuvoje, 33 metus vadovauja gamyba, didmenine prekyba ir nekilnojamuoju turtu užsiimančiai bendrovei „Rivona“, yra pagrindinis 160 parduotuvių valdančios „Norfos mažmenos“ akcininkas.

– Kiek žinau, šią savaitę grįžote iš atostogų. Kaip pailsėjote, kur buvote, ką pamatėte?

– Atostogos būna įvairios, kartais labiau pažintinės, kartais poilsinės. Šį sykį buvau Maldyvuose, poilsinės atostogos, bet ant gulto neteko gulėti. Visą laiką kažką veikiau, pastaruoju metu labiau aktyviai leidžiu laiką. Tuose viešbučiuose prie jūros vis tiek būna įvairių užsiėmimų, sporto ir t. t.

Be to, tos mano atostogos – vis tiek 2–3 valandas per dieną praeina prie kompiuterio su darbo reikalais. Dar apie 1,5 valandos (trys kartai po 30 min.) per dieną šiose atostogose praleidau plaukiodamas. Taip diena ir praeina.

– Būtų įdomu sužinoti, kaip Dainius Dundulis dirba. Ar galėtumėte papasakoti apie įprastą savo darbo dieną? Kada keliatės? Kiek dirbate vienas prie kompiuterio? Kiek laiko praleidžiate susitikimuose? Ar turite pertraukų?

– Atsibundu ir keliuosi – skirtingi dalykai. Keliuosi prieš 6 val., aišku, jei neišvykstu kur nors po Lietuvą. Tada dažniausiai būna ir anksčiau, nes stengiuosi, kad pirmoje vietoje būčiau 8 val. Jei reikia važiuoti daug, tai ir 3 val., ir 4 val. išvažiuoji.

– Pats vairuojate?

– Taip. Anksčiau bent dvi dienas per savaitę kažkur važiuodavau, dabar rečiau. Įtaką daro ir amžius, o ir sistema yra sustyguota, įsikišimo reikia mažiau. Pas mus dirba tie žmonės, kurie turi didelę patirtį. Nereikia jiems trukdyti. Kartais geriau netrukdyti, kai žmonės kai kuriuos dalykus žino geriau už tave. Dabar turiu maždaug vieną išvyką per savaitę.

Kartais geriau netrukdyti, kai žmonės kai kuriuos dalykus žino geriau už tave.

Diena kontoroje irgi tokia nelabai monotoniška. Vis tiek tai pieninei reikia kažką sutvarkyti, kokias nors sutartis. Pavyzdžiui, visi nauji įrenginiai eina per mane. Visą laiką daromi 2–3 nauji projektai, tad kiekviena diena bus kitokia.

Tarkim, šiandien nuo 7 val. buvau pas kineziterapeutą. Po to turėjau susitikimą dėl reklamos G9, buvo prekybos centro vadovė atėjusi, su ja dėliojomės, ką darysime ateityje. Daugiau nei 1,5 val. tam teko. Po to pasirašiau kelias sutartis, reikėjo pasižiūrėti, kas ten yra. Pavyzdžiui, sandėlis perka vežimėlius, vienos sutarties vertė – 500 tūkst. eurų, tai vis tiek turi pažiūrėti.

Paskui tvirtinau sąskaitas elektroniniu būdu, atsakiau į kelis laiškus. Su statybos skyriumi dėliojome, kur ir kokius darbus reikia padaryti, – ten irgi įvairūs pasiūlymai ir tvirtinimai eina su mano parašu. Iki pietų tiek, bet už milijoną eurų darbų šiandien jau patvirtinta.

– Kada darbo diena baigiasi?

– Iš tikrųjų ilgai darbe nebūnu. Pradedu 7.30 val., o išvažiuoju 16 val. Tiesa, pastaruoju metu turiu nemažai viešumo „pasirodymų“. Tada dar tai prisideda, kartais ir dienos metu. Anksti ryte su žurnalistais neišeina, nors aš su džiaugsmu norėčiau kokią 8 val. važiuoti ten tiesiai iš namų. Jei tenka grįžti namo, o paskui dar važiuoti filmuotis, tai laikas prarandamas tokiu atveju.

– Su kuo susijęs šis jūsų viešumas? Išties vienas dažniausiai matomų esate, ypač tarp verslo savininkų. Jums tai patinka ar matote didesnę prasmę?

– Esu intravertas, kuris nemėgsta viešumos. Bet mane labai erzina, kai pasisako žmonės apie mūsų srities veiklą ir kalba visiškai ne taip, kaip yra. Nemalonu, kai juodinama ir klaidinama. Vien to vedamas pasakoju, kaip iš tikro viskas veikia, kad nebūtų interpretuojama neteisingai.

Nemalonu, kai juodinama ir klaidinama.

Manau, visuomenė tikrai pastebėjo šiųmetinį mano eksperimentą. Atvėrėme savo skaičius: kiek ir kam yra išleidžiama, koks yra antkainis. Maždaug prieš mėnesį buvo šie straipsniai, jais noriu, kad visuomenė ir politikai nespekuliuotų nežinodami, kaip yra iš tikrųjų.

Manau, šiuo metu visuomenės požiūris į mažmeninį verslą yra pasikeitęs. Manyčiau, nemaža dalimi taip yra ir dėl mano viešumo veiklos. Mūsų darbuotojai, kai skaito tą neteisybę, tikrai pyksta.

– Nekyla minčių pačiam į politiką eiti?

– Tokių pagalvojimų tikrai yra, nepaneigsi. Bet reikia suvokti, kad aš vienas tikrai nieko nepadarysiu. Esu stipriai siekiantis rezultato. Kai nematysiu to, man bus labai sunku.

Pavyzdžiui, būna, kad pamatau, kaip veikia kita įmonė. Galvoju, kaip reikia ją sutvarkyti. Beje, kelis kartus gyvenime teko tai padaryti. Dažnai pamatai, kad trūksta racionalumo. Čia kalbame apie privačią įmonę, o viešajame sektoriuje – abejoju, ar mano nervinė sistema atlaikytų.

– Kiek žinau, esate susikūręs namus tiek Vilniuje, tiek Molėtų rajone? Kur praleidžiate daugiau laiko? Gal tai priklauso nuo metų laiko?

– Molėtuose yra sodyba, o Vilniuje permiegu, turiu individualų namą. Tiesa, manyčiau, yra padaryta klaida, nes arba reikėtų Vilniuje buto ir sodybos kitur, arba Vilniuje individualaus namo ir sodybos kitur tada nereikia.

Gal kam nors atrodo, kad kuo daugiau turto turi, tuo daugiau džiaugsmo. Bet kai per daug, irgi yra blogai. Nesakau, kad čia per daug, bet apie tai, kad įsigyčiau kokį nors trečią nekilnojamąjį turtą – tokios svajonės tikrai neturiu. Su kiekvienu turtu yra problemos.

Paprastai penktadienį važiuoju į Molėtus, sekmadienį grįžtu. Anksčiau būdavo, kad važiuodavome ten ištisus metus, dabar tik artėjantį savaitgalį pirmą kartą važiuosime ten. Prieš tai nuo spalio vidurio nebuvome.

Ten sodiname daržą, užsiimame įvairiais sodininkystės reikalais, bet kas labiausiai nepatinka, kad išvažiuoji ir neprižiūri, kas nors nutinka. Esi pririštas.

– Mėgstate gamtą?

– Manau, taip. Man labiausiai patinka įvairūs lauko darbai. Anksčiau mėgdavau žvejoti, bet dabar praradau tą azartą. Nors vaikystėje labai mėgau, vėliau po truputį išblėso.

– Paminėjote, kad nekilnojamojo turto užsienyje neturite. Ar esate pagalvojęs, jei prasidėtų karas Lietuvoje, ką darytumėte?

– Kad galvojau, tai 100 proc., bet ką daryti – scenarijaus neturiu. Puikiai suprantame, kad tai gali įvykti įvairiai. Manyčiau, kad reikėtų spręsti tuo metu pagal situaciją.

Tų scenarijų, nors tikrai nesu karo specialistas, gali būti įvairių. Priklausomai nuo to reikia skirtingai ir elgtis. Versle dažnai reikia elgtis pagal situaciją. Nėra šabloninių sprendimų, nes viskas priklauso nuo to, kaip susidėlioja įvykiai aplink.

Pagal tai ir elgiesi. Manau, esu savo mąstymą išlavinęs, kad spręsčiau einamuoju metu, kaip reikia pasielgti. Aišku, čia kalbu iš individualaus asmens perspektyvos. Žiūrint per valstybės prizmę, faktas, kad ji turėtų būti apmąsčiusi tam tikrus scenarijus.

Esu savo mąstymą išlavinęs.

– Grįžkime trumpam į 1996 metus. Jums – 29 metai, su Rolandu Činčiumi įsteigiate „Norfą“. Kaip atrodo jūsų gyvenimas? Apie ką tada daugiausiai svajojote? Kokie buvo pagrindiniai rūpesčiai?

– Ilgalaikių planų tikrai neturėjome. 1996 metais turėjome parduotuvėlę, puikiai atsimenu, kad ji dirbo nuostolingai. Ieškojome sprendimų, kad pirmiausia ji pradėtų dirbti pelningai. Kokius metus užtruko, kol radome sąlygas, kad ta veikla nebeneštų nuostolio. Parduotuvė mūsų visoje veikloje tada sudarė apie 10 proc.

Didžiąją dalį sudarė didmeninė prekyba – bendrovė „Rivona“ įsteigta 1993 metais. Nuo tada esu „Rivonos“ direktorius, pačioje pradžioje buvau ir vienintelis darbuotojas. „Rivona“ nuo pradžių prekiavo maisto prekėmis – pats pirmas importuotas krovinys buvo sultys „Elma“ iš Vengrijos (ta įmonė šiandien jau nebeegzistuoja). Buvo grynais pinigais vežama atsiskaityti.

Po to „Rivona“ jau turėjo tam tikrą produktų krepšelį, kurį išvežiodavome po parduotuves. Kai atidarinėjome pirmąją savo parduotuvę, didmeninėje prekyboje turėjau apie 1 tūkst. prekių. Tada pagalvojau: kam vežti kitoms parduotuvėms? Jos užsideda didelį antkainį, o dar būdavo didelė problema su pinigų mokėjimais, tai mes galime parduoti tiesiai pirkėjui ir pigiau, iškart gauti pinigus, apsieiti be tarpininkų.

Dar reikia nepamiršti, kad tų parduotuvių galėjai ir daugiau įsteigti, bet reikia turėti pinigų, apyvartinių lėšų. Dabar kartais šypseną kelia, kai jaunimas pasakoja, kad bankai neduoda jiems kreditų veiklai. Mes pirmąjį kreditą gavome maždaug 1999 metais, po 6 veiklos metų. Mūsų metinė apyvarta tada buvo apie 10–20 mln. litų.

Iš tikro tuo metu galėjome turėti prekinius kreditus iš tiekėjų. Daugelį dalykų galėjai daryti, bet mes neturėjome jokių nuosavų patalpų, nieko savo neturėjome, išskyrus kelis senus, 15–20 metų skaičiuojančius sunkvežimius. Savo pinigų buvo gal 200–300 tūkst. dolerių sukaupta per tą laiką.

– Beje, o ką reiškia pavadinimas „Norfa“?

– Nieko nereiškia. Įmonę registravo konsultacinė bendrovė, mes buvome sugalvoję pavadinimą, bet kai atidavėme registruoti, pasirodė, kad toks jau yra. Jie vieną raidę išėmė ir išėjo „Norfa“. Dabar jau tiksliai nepamenu, ką buvome sugalvoję.

– O kaip atsirado žymusis šūkis, kad „Praktiški žmonės renkasi „Norfą“?

– Tai buvo pati pirmoji patirtis dirbant su reklamos agentūra. Idėjiškai jie mus užvedė ant kelio. Per strateginę sesiją išsigryninome savo silpnąsias vietas ir stipriąsias pozicijas. Žinoma, silpnųjų reklamoje nerodai – turi jas tvarkyti, o viešini stipriąsias. Jie ir pasiūlė tą šūkį.

Tai atsirado maždaug 2000 metais. Jau daugiau nei 20 metų praėjo, ir mes to šūkio per visą laiką nekeitėme. Taip, gal buvo keli smulkūs pokyčiai, bet kryptis visą laiką buvo ta pati, o visi kiti tinklai keitė ne kartą. Mes ir neplanuojame keisti, nes mano manymu, pagrindinė problema paprastai būna ne šūkis.

– Dar įdomu, kodėl jūsų akcijų dalis „Norfos“ bendrovėse kur kas didesnė nei jūsų verslo partnerio R. Činčiaus? Kiek žiūrėjau, sudaro apie 93 proc. Ar jūsų įdėto kapitalo dalis buvo didesnė, ar kokios nors kitos priežastys tai lėmė?

– Ir įdėto kapitalo, aišku, tada jis buvo juokingas: 10 ar 20 tūkst. ir 2 tūkst. Kitas dalykas – aš buvau visos veiklos iniciatorius 1993 metais. Manau, galima pasakyti, kad buvau ir tebesu labiau dominuojantis priimant sprendimus.

Rolandas pastaruosius 15 metų yra atsakingas už plėtrą ir parduotuvių įrangą. Už statybas esu atsakingas aš, o jis – už vietų suradimą. Išplanavimą mes dėliojame kartu, o už įrangos sustatymą ir atidarymą atsakingas jis.

– Savo verslą vystėte tuo pačiu metu, kai Lietuvoje kūrėsi ir kiti didieji prekybos tinklai. Ar teko turėti asmeninių kontaktų su, pavyzdžiui, Nerijumi Numavičiumi? Galite papasakoti kokią nors istoriją iš tų laikų?

– Bijau pameluoti, bet su N. Numavičiumi esu sveikinęsis du ar tris kartus, nekalbėjęs. Tai buvo vakarėliuose, kur ir jis buvo. Manau, tas asmeninis priešiškumas buvo daug didesnis tais laikais, apie 2000-uosius. Vis tiek niekšybių tikrai būdavo padaroma, tai priešiškumas tikrai jautėsi. Dabar priešiškumo mūsų konkurentų vadovams aš nė trupučio nejaučiu, galiu draugiškai bendrauti – na, kai būna koks nors kvietimas ir susitinki.

– Kokių niekšybių buvote prikrėtę vienas kitam?

– Galiu iš dabartinių laikų papasakoti. Neseniai Stano paviešino, kad atseit rado „Norfoje“ blogų daržovių, išviešino nuotraukas ir t. t. Čia prieš kelias savaites ir tarp kitko labai staigiai visuose portaluose tas išėjo.

– LRT.lt portale nebuvo.

– Taip, nebuvo. Bet galima rasti, ką Stano paviešino. Faktas, mes nelabai patenkinti, bet visuose tinkluose tų supuvusių daržovių pasitaiko, nes jos važiuoja „fūromis“. Pagal mūsų reikalavimus, tik nuo viršaus reikia tokias nuimti, kur matosi, nes kiekvienas prisilietimas prie vaisiaus ar daržovės jį pažeidžia.

Tai Stano skelbė, kad atėjo sekmadienį į parduotuvę, rado krūvą blogų prekių (ten tikrai baisios nuotraukos). Bet, pasirodo, nebuvo jis sekmadienį toje parduotuvėje – ten filmuojama visą dieną. Mes pamatėme, kad atėjusi kažkokia moteriškė išrinko visas blogas mūsų daržoves, sudėjo į vieną vietą, padarė nuotraukas ir tada, matyt, tas nuotraukas Stano išviešino. Faktas, kad tai yra kažkieno užsakymas. Keturi portalai paėmė, staigiai viskas buvo paruošta.

– Kuris čia konkurentas taip pasielgė?

– Nežinau, bet tokios niekšybės... Vienu metu jų mums nebedarė, bet dabar, matyt, ta mūsų apyvarta kasmet kyla labiausiai ir reikia kažkokiu būdu mus tvarkyti.

– Norite pasakyti, kad toks dalykas turi poveikį? Žmonės pamato nuotraukas ir nebeina į „Norfą“?

– Aišku, kad turi. Bet suveikia ne po vieno karto. Tai reikia daryti periodiškai. Po dviejų ar trijų savaičių vėl turi kažkas pasirodyti kur nors.

– Reikės pastebėti. Grįžtant į 2000 metus, kokių istorijų galėtumėte papasakoti?

– Pavyzdžiui, Tauragėje mus kelis kartus sprogdino, kai atidarėme parduotuvę. Apie viešumą kalbėjome, tai tuo metu, man atrodo, pirmą kartą ir pasirodžiau televizijoje, LRT filmavo.

Tauragėje mus kelis kartus sprogdino, kai atidarėme parduotuvę.

Būtent viešumas ir sustabdė tuos sprogdinimus. Ačiū Dievui, nei darbuotojai, nei niekas kitas nenukentėjo. Tik langai išduždavo, pastatai negriuvo. Tas nusikaltimas neištirtas, tai pasiliksiu savo nuomonę, bet ten grynai buvo konkurencinė kova, kad „į Tauragę prašome nelįsti, keliauti lauk“. Mes pasilikome, bet iš tikrųjų per viešumą. Kiek po to gavau informacijos, respublikiniai prokurorai prispaudė vietinius, kad susitvarkytų savo banditus.

– Su kuo jums asocijuojasi žodis „konkurentas“? Kaip į juos žiūrite – su pagarba, panieka ar dar kitaip?

– Iš tikrųjų, labai daug pliusų, kad egzistuoja konkurentai. Jei nebūtų konkurencijos, manau, pirkėjai tokio lygio parduotuvių tikrai neturėtų. Tai konkurencijos pasekmė. Pavyzdžiui, kur yra monopolinis verslas – jų niekas neverčia tobulėti. Šilumos tinklams kas nors nustato kainą, ir viskas. Kam jiems tobulėti? Jei būtų dveji šilumos tinklai, kurie gali tiekti Vilniui šilumą, esu įsitikinęs, vartotojai mokėtų mažiau.

Viena, yra servisas, į kurį labai daug kas įeina. Antra, yra kaina. Kuo aukštesne kaina pardavinėji, tuo serviso kokybę gali pakelti. Idealiausia, kai yra pusiausvyra tarp abiejų šių dalykų. Gali kainą labai smarkiai sumažinti, bet tada nebeliks jokio serviso. Kiekvieno mūsų pasirinkimas, kuriuo keliu einame.

„Norfos“ strategija visada buvo žemos kainos. Dėl to dabar net nereikia daryti reklamos, nes mes beveik 30 metų dirbome dėl žemų kainų. Pas kitus būdavo pranešimų, kad tas ar kitas dalykas geriausias. Žinoma, dabar visi sako, kad pas juos žemos kainos.

Mes beveik 30 metų dirbome dėl žemų kainų.

Bet kai pažiūri į Žemės ūkio duomenų centro, kuris yra nepriklausomas stebėtojas, o ne kokios nors bendrovės, kuri turi susirinkti pinigus, duomenis, vis dėlto „Norfos“ kainos žemiausios.

– Šių dienų aktualija – „Maximos“ žingsnis atsisakyti akcijų, koncentruotis į mažesnes reguliarias kainas. Ką apie jį galvojate?

– Nieko tokio nematau. Pavyzdžiui, pernai jie gyrėsi, kad nuleido kavos kainą (buvo pirmoji, su kuria pradėjo), tai padarė panašiai iki mūsų lygio, kokia ji visada buvo. Žinoma, nesakau – jie turi tiekimo kainas, gali nuleisti, bet kadangi tokių pasigyrimų dėl nuleidžiamų kainų mačiau labai daug, tai ne pirmas pavasaris, kai jie taip daro.

Kur yra problema jų atveju? Pas mus veikla padaryta labai efektyvi. Neturime didelių išlaidų. Pas mus jau beveik milijardinė apyvarta, turime gamybą trijose vietose, o visas biuras yra čia, dirba tik 70 darbuotojų. „Norfos“ apyvarta dabar lygi „Lidl“, „Iki“, beveik du kartus didesnė nei „Rimi“. Galiu drąsiai pasakyti, kad kitų biurai yra du ar tris kartus didesni pagal žmonių skaičių. Tai jiems prieš mus tikrai nekovoti efektyvumu. Jie po ketvirčio, kai pamato rezultatus, viskas grįžta į pradines vietas, nepatempia iki mūsų.

– Kokią gamybą turite?

– Šilalėje turime didžiausią kiaulių skerdyklą Lietuvoje. Paskerdžiame apie 35 proc. visų šalyje išauginamų kiaulių. Jaučiu, aišku, ne mes daugiausiai skerdžiame. Bet kiti ir eksportuoja daug, o mes viską per „Norfą“ parduodame. Ten pat gaminame ir mėsos gaminius (dešras ir visus rūkytus gaminius), beje, ir marinuotos vištienos gaminiai ten pat gaminami. Tą cechą atidarėme prieš trejus metus ir vištienos gaminių pardavimai pas mus padidėjo gal tris kartus.

Antra gamyba yra Alytuje – pieno perdirbimas: varškė, fermentiniai sūriai, pienas, kefyras, grietinė, jogurtai. Ten perdirbame apie 120 tonų žaliavinio pieno per dieną, po truputį auga, po 10–20 proc. augimą turime kasmet. Dabar ten dar statome tokią sūrio pjaustymo mašiną, kuri labai brangi. Kas tuo užsiima, žino. Dar statome robotizuotą dėžių plovimo mašiną, kur žmogui nebereikės jų dėlioti rankomis. Dabartinei dėžių plovimo mašinai gal 20 metų.

Ten pat Alytuje yra ir konservuotų daržovių cechas, kur pagrindą sudaro burokėliai (pusė kiekio). Dar ten uogienes verda, pievagrybiai, agurkus vasarą darome. Nors agurkai pas mus per brangi žaliava, kad juos konservuotume Lietuvoje.

Dar turime kepyklą Kėdainiuose. Su ja, atvirai sakant, sunkokai, nors įranga ten moderniausia Lietuvoje, viskas automatizuota. Tiesa, dabar po truputį jau pradėjo judėti į priekį. Mums ten su vadovais nepasisekdavo ir būdavo žingsnis į priekį, žingsnis atgal.

Beje, dar nepaminėjau, kad Alytuje yra rūkytos ir sūdytos žuvies cechas bei kulinarijos gaminių cechas. Ten gamina kai kuriuos pusfabrikačius mažiesiems cechams, kurie yra parduotuvėse. Yra 68 kulinarijos cecheliai „Norfos“ parduotuvėse. Visa tai eina su „Rivonos“ vėliava.

Kėdainiuose turime apie 70 tūkst. kvadratinių metrų ploto kompleksą, jame yra ir sandėliai, kur šiandien jau beveik pasiekėme 26–30 tūkst. tonų išvežamų prekių per mėnesį. Reiškia, tiek atvažiuoja ir tiek išvažiuoja, o tas prekes reikia pačiupinėti po blokelį.

Turime automatizuotą liniją greitai gendantiems produktams rūšiuoti. Aišku, žmogaus darbo taip pat yra, bet pati sistema suskirsto kas kuriai parduotuvei. Tik po to reikia į paletę dar įdėti. Dar šiuo metu statome didžiulę palečių sandėliavimo liniją. Ten pastatysi paletę ant konvejerio ir ji pati nuvažiuos ten, kur reikia, o po to kompiuterizuotai nuvažiuos į rūšiavimo zoną. Ten statome ir rūšiavimo mašiną, tik daug galingesnę, didesnę ir naujesnę.

Dar nebūsime visų sandėlių automatizavę, bet apie 80–90 proc. būsime. Visiško robotizavimo dar fiziškai negalime padaryti, nes reikia suvienodinti pakuotes, kad būtų kartotiniai. Tada robotai galėtų sukrauti į paletes.

– Neseniai nusipirkote prekybos centrą G9. Kiti pastebi, kad Gedimino prospektas Vilniuje – ne pati geriausia vieta verslui, nemažai parduotuvių užsidaro. Vis dėlto tikite šios lokacijos perspektyvumu?

– Teisingiausias atsakymas toks: aš labai tikiu, kad bus didžiulė pinigų infliacija.

– Manote, kad pinigus dabar reikia naudoti, o ne laikyti?

– Manyčiau, taip, bet čia mano nuomonė. Nerašykite, kad „D. Dundulis rekomenduoja“. Paprasčiausiai kitaip pasaulis neišgyvens, kitos išeities nebėra, kai tiek skolų pasidarai. Kalbu bendrai, ne tik apie Lietuvą. Mes pinigų politikoje įtakos beveik neturime.

Kalbant apie G9, mes kažko iš esmės nekeisime. Turime variantą padaryti „Norfą“ per du aukštus. Turime kelias problemines vietas, bet šiuo metu turime ir išeitį, kaip tai sutvarkyti. Tai šiuo metu neatrodo, kad ten darytume „Norfą“.

Šiaip dėl ambicijos galbūt aš ir norėčiau, kad ten atsirastų „Norfa“, bet mes negalime nutraukti ilgalaikių sutarčių. Tada automatiškai išeina, kad kai kurie nuomininkai trukdo, turime eksploatuoti tą centrą tokį, koks jis yra. Tik manau, kad jau galiu pasakyti, jog vietoje maisto salės ten atsiras vienas nemažas maitinimo operatorius.

– Praėjo šiek tiek laiko nuo jūsų „Sostinės medicinos centro“ projekto. Dabar tose patalpose veikia „Melivos“ klinika, tai turbūt galima pripažinti, kad jis nebuvo sėkmingas. Kas lėmė, kad situacija susiklostė būtent taip?

– Aš šiandien galvoju, kad tai tikrai pasisekęs projektas. Finansiškai 100 proc. labiau pasisekęs, nei mes patys būtume vykdę veiklą. Jei sąžiningai, buvome atsidėję kelis milijonus eurų pirminiam nuostoliui.

Aišku, ambicijos kažkiek pažeistos, bet esu laimingas ir sakau, kad kažkokios aukščiausios jėgos mane nuo to apsaugojo. Tai labai sudėtinga sritis. Taip, medicininė pusė sudėtinga, bet ją tvarko gydytojai. Dar sudėtinga yra vadybinė dalis, ribojama konkurencija.

Aš tik noriu padėkoti prezidentui, kuris man uždėjo „veto“, kad neleido, nes tada turėjau ieškoti, kaip išeiti, ir mano asmeniniam gyvenimui, jo kokybei šita išeitis yra nepalyginti geresnė. Psichologiškai ir iš sveikatos pusės buvau išsekintas. Labai sunku ką nors daryti, kai vis daužai į sieną. Čia tas daužymas buvo labai sunkus.

Kai stebėjau, kokie ten yra biurokratiniai popierių pildymo reikalavimai... Galiu pasakyti, žmonija gerai sugalvoja, kad pateisintų savo biurokratines kėdes. Apkrauna medikus ne gydymu, o laiko švaistymu biurokratijai. Bet apie tai viešai jau ne kartą kalbėta, niekas nesikeičia. Aš buvau nenaudingas, nes būčiau kalbėjęs apie tas problemas. Jau buvau pradėjęs tai daryti, tai mane reikėjo bet kokiu atveju išimti.

– Sakote, kad kažkokios aukščiausios jėgos apsaugojo. Religija svarbų vaidmenį atlieka jūsų gyvenime?

– Aš tikiu, kad yra Dievas, bet negaliu pasakyti, kad labai tikiu žemiškais jo apaštalais.

– Kokių dar klaidų ir po jų išmoktų pamokų turėjote per savo 30 metų versle?

– Kai problemą išsprendi, jokio sunkumo nėra. Būna kartais visuomenės tam tikra nuomonė kokiu nors klausimu. Jei nesuvedu su loginiu mąstymu, nesutinku su ja. Nors būdavo taip, kad kai stuburas būdavo silpnesnis, galėdavau pasiduoti, net ir nesutikdamas.

Šiandien aš kategoriškai nesutinku ir galiu drąsiai pasakyti, kad daugiau nei 90 proc. atvejų išlošiu, kai nepasiduodu. Visur turi būti loginiai paaiškinimai. Versle turi būti visiškas racionalumas.

Versle turi būti visiškas racionalumas.

Pavyzdžiui, 2008 metais, kai viskas klestėjo, o statybininkai pradėjo važinėti brangiomis mašinomis, imti milijoninius kreditus, aiškinau, kad taip būti negali. Tai nesąmonė. Pamenu, nepraėjo nė pusmetis, viskas griuvo. Nereikia pasiduoti bendrai euforijai. Nors ir pats tada buvau toks abejojantis. Dabar daug drąsiau žiūriu, esu įsitikinęs, kad ir dabar yra startuolių, kur didelis procentas yra muilo burbulas.

Taip, dalis yra sveikų investicijų, bet dalis ne. Ten tikrai yra daug „finansinių piramidžių“. Pavyzdžiui, koks nors bitkoinas tokių požymių turi labai daug. Nors aišku, nežinau, kuo ten viskas baigsis. Ką man sako gyvenimo patirtis: jei nesuvoki visko, nereikia lįsti.