Lietuva – tarp pirmaujančių Europos Sąjungos šalių, kuriose pensinio amžiaus sulaukę žmonės toliau dirba. Vis dėlto tai, kad jie lieka darbo rinkoje, dažnai lemia mažos pensijos, o ne noras toliau dirbti. Tuo metu vadinamoji sveiko gyvenimo trukmė, sulaukus pensinio amžiaus, Lietuvoje viena trumpiausių.
Kai ponia Teodora sulaukė pensinio amžiaus, galėjo dirbti toliau, tačiau tiesiog nenorėjo.
„Bet kuri agentūra būtų mane priėmusi ir aš būčiau galėjusi dirbti, bet aš norėjau būti su bendraamžiais žmonėm, tokiais kaip aš. Anūkai yra 5, dėl to smagu, kai randa laiko ir dėmesio močiutei. Ir dar smagiau, kai močiutei nereikia jais rūpintis“, – teigia moteris.
Teodora sako – dirbo visą gyvenimą, dabar nori pagyventi sau.
„Mano gyvenimas yra kelionės ir aš keliauju. 30 metų keliauju, Islandija mano mėgstamiausia šalis, ten buvau daugiau nei 10 kartų“, – sako Teodora.
Panašiai mano ir į Trečiojo amžiaus universiteto paskaitą apie sveiką gyvenseną atėjusi Zina. Būtent šios paskaitos Zinos mėgstamiausios, nes pati visą gyvenimą darbavosi sveikatos srityje. Dirbo iki 70-ies metų.
„Nuvirtau darbe, susilaužiau dešinę ranką ir metus laiko turėjau nedarbingumą, o paskui patiko gyventi dėl savęs, nusprendžiau – užtenka darbo“, – pasakoja Zina.
Vis dėlto Lietuvos banko skaičiavimai rodo, kad Baltijos šalys pirmauja Europos Sąjungoje pagal dirbančių pensininkų dalį. Lietuvoje tik kiek daugiau nei trečdalis asmenų nustoja dirbti pradėję gauti senatvės pensiją – tai vienas mažiausių rodiklių Europos Sąjungoje.
Profesorė Daiva Skučienė sako, jog į tai, kad didelė dalis pensininkų dirba, galima žvelgti iš dviejų pusių: puiku, jeigu nori ir gali likti darbo rinkoje, kita vertus – blogai, jei dirba tik dėl to, kad pensija per maža ir neturi kito pasirinkimo.
„Mes kaip visuomenė susitarėm, kad yra tam tikra riba, tai mes ją vadinam pensiniu amžiumi, kai žmogus jau turi teisę ilsėtis, turėti laiką, koks jam priimtinas pagal jo pasirinkimą“, – teigia profesorė.
Eurostato duomenys rodo, kad didelė dalis pensininkų pasirinkimo neturi ir toliau dirba būtent dėl finansinių priežasčių. Be to, šalies senjorai, palyginti su europiečiais, gyvena trumpesnį sveiką gyvenimą, o nustoja dirbti tada, kai jau nebegali.
„Tas sveiko gyvenimo laikas yra gerokai ir žymiai trumpesnis Lietuvoje nei Europos Sąjungos vidurkis, ir, žinoma, kad žmonės serga, susiduria su sveikatos problemomis jau ir dirbdami“, – teigia D. Skučienė.
„Kai yra priėmimas, pas mus anketoje yra klausimas, ar nori grįžo į darbo rinką. Reikia pasakyti, kad labai mažas procentas, kurie norėtų grįžti“, – pasakoja Trečiojo amžiaus universitetų asociacijos prezidentė Zita Žebrauskienė.
Asociacijos prezidentė sako, kad yra dar viena grupė – norintys likti darbo rinkoje ne dėl pinigų. Tačiau dažnai jie susiduria su darbdavių nelankstumu.
„Nepriima trumpai dienai, kelioms valandoms. Mes galėtume būti labai naudingi, tarkim, poliklinikose, prekybos centruose. Bet kažkaip tokio nėra“, – sako Z. Žebrauskienė.
Ir sako apskritai reikia griauti senjorų, kaip jau nieko nebenorinčių, įvaizdį Lietuvoje.
„Žiūrėkit, ką parodo – sulinkusius, suvargusius, apgautus. Mūsų universitetuose visi labai pozityvūs, smalsūs“, – reziumuoja asociacijos prezidentė.
