Lietuvoje daugėja jaunų žmonių, kurie po mokyklos nei toliau mokosi, nei dirba. Duomenis analizuojantys mokslininkai pastebi, kad skaičiai auga ne tik regionuose, bet ir didžiuosiuose miestuose. Švietimo ministrė sako, kad tai kelia nerimą, nors tame įžvelgia pandemijos padarinius.
Nors egzaminai netrukus, dvyliktokė Lėja laiko randa įvairiausioms veikloms – organizuoja renginius, domisi verslu, pati veda pamokas jaunesniems mokiniams.
„Truputį domiuosi programavimu, žaidimų kūrimu, dalyvauju hakatonuose, game jamuose ir dar truputį esu susijusi su vienaragių fondu“, – pasakoja dvyliktokė Lėja.
Ji juokiasi – kartais laiko paroje neužtenka: „Būdama keturiolikos metų, nusprendžiau gaminti guoliukus ir hamakus voverėm skraiduolėm. Pati norėjau įsigyti, ir neradau, kur pirkti. Pradėjo visi prašyti, kad pagaminčiau, pradėjau gamint, gavau partnerystę su viena įmone, tai taip išsivystė, kad 3 metus gaminau guoliukus“.
Verslas ir inovacijos – Lėjos aistra, todėl nesunku pasirinkti, ką studijuos. Vis dėlto užimtumo ir Eurostato duomenys rodo, kad pastaruosius penkerius metus daugėja jaunų žmonių nuo 19 iki 29 metų, kurie nei dirba, nei studijuoja.
„Tas skaičius tendencingai auga. Kitas dalykas, kad jeigu mes žvelgiam į regioninius aspektus, tai mes matom, kad regionuose tie skaičiai auga dar labiau, taip pat ryškiai išsiskiria pagal skirtingas išsilavinimo grupes, taip pat pagal amžių. Nedirbančių, nesimokančių asmenų yra daug daugiau 25–29 metų amžiaus grupėje, ypač, kai kalbame apie moteris“, – sako VU filosofijos fakulteto docentė dr. Rūta Brazienė.
Daugiausia jaunų bedarbių sausį registruota Kaune, Visagine ir Anykščiuose. Tačiau šie skaičiai rodo, kad tokia jaunimo dalis darbo ieško, nes registruojasi Užimtumo tarnyboje. Daugiausia nerimo kelia tie, kurie po mokyklos nei mokosi, nei dirba ir darbo net neieško. Jei 2022-aisiais tokių buvo 11 proc., tai 2024-aisiais – daugiau nei 15,5 proc. Tačiau tyrimų, kodėl taip yra, stinga.
„Užimtumo tarnyba turi karjeros centrus, kur jaunuoliai ateina, konsultuojasi, ten galima pamatyti ir tam tikrų tendencijų tų tikrųjų priežasčių. Jie išsišneka, ir visa tai fiksuojam. Jaunimui darbas nėra toks kaip išgyvenimo šaltinis, jiems reikia prasmės, jiems reikia psichologinio komforto, reikia lankstumo iš darbdavio. Kai darbdavys siūlo griežtas darbo sąlygas ar jų griežtesnis tonas, jaunuolis dažniau renkasi nieko nedaryti“, – teigia Užimtumo tarnybos Paslaugų organizavimo departamento patarėja Inga Nomeikienė.
„Pirmiausia, darbo rinkos specifika, ypač regionuose, kad nėra kvalifikuotų darbų pakankamai pasiūlos, arba siūlomas per menkas atlyginimas, taip pat transportas išlieka problema. Jaunas žmogus neturi, kuo nuvykti arba neturi kaip nuvykti į darbo vietą. Kitas dalykas yra individualios problemos. Mes turime nepamiršti švietimo disfunkcijų, kad jauni žmonės ateina nepasirengę darbo rinkai“, – sako ir dr. R. Brazienė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė sako, tokia tendencija gali būti ir popandeminio laikotarpio padarinys, kai pasaulis buvo priverstas sustoti. Vis dėlto ministrė sutinka, kad duomenys kelia nerimo, todėl reikia suteikti daugiau galimybių jaunam žmogui, pavyzdžiui, įgyjant profesiją.
„Tai yra pagrindinis tikslas, mes matome, kad šiandien tikrai labai daug darbingo amžiaus žmonių grįžta, tarkim, į profesines mokyklas tam, kad įgytų tam tikrą kvalifikaciją. Aš manau, kad reikėtų truputėlį dar ir vėliau pasižiūrėti tuos duomenis, atlikti tam tikrus tyrimus. Manau, kad truputėlį ta tendencija būtų kitokia“, – sako ministrė.
Ji įžvelgia kitą problemą – neretai jaunuoliai baigia studijas, o dirba visai kitoje sferoje. Todėl valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio paklausiausių specialistų rengimui, kurių trūksta, pavyzdžiui, inžinierių, pedagogų.
