Šalyse, kur aukštas kainų lygis, bet didesnės minimalios algos, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, gyventojams lengviau įpirkti maistą. Tuo metu Lietuvoje, Latvijoje ar Lenkijoje, nors minimali alga ir vidutinis atlyginimas pastaraisiais metais augo gana sparčiai, maisto išlaidos kai kuriems gali tapti nemenka finansine našta, sako ekspertai.
Per mėnesį išleidžia šimtus eurų
Išlaidos maistui neretai sudaro reikšmingą gyventojų biudžeto dalį. 2021 metų Valstybės duomenų agentūros duomenimis, keturių asmenų šeima maistui Lietuvoje vidutiniškai skyrė apie 400 eurų per mėnesį.
Tačiau kainos kasmet kyla, todėl, anot VILNIUS TECH Finansų inžinerijos katedros docentės dr. Irenos Danilevičienės, šiuo metu keturių asmenų šeima maistui išleidžia apie 600–800 eurų per mėnesį.
„Jei papildomai bent retkarčiais įskaičiuojamas maistas restoranuose ar kavinėse, ši suma išauga iki 1 000 eurų. Aišku, suma priklauso dar ir nuo mitybos įpročių, vaikų skaičiaus, papildomų pirkinių ir gyvenimo būdo.
Jei, pavyzdžiui, asmuo gauna minimalią algą, tai jis neišgalės nupirkti brangių maisto produktų ir stengsis daugiau pirkti prekių su nuolaida ar apriboti savo išlaidas maistui bei tikrai neis maitintis kavinėje“, – komentavo I. Danilavičienė.
Nors, pasak „Swedbank“ ekonomistės Gretos Ilekytės, maistui tenkanti išlaidų dalis Lietuvoje po truputį mažėja, palyginti su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, ji vis dar išlieka gana aukšta.
„Paprastai, ekonomikoms turtėjant, gyventojų išlaidos maistui mažėja, nes augant perkamajai galiai jie vis dažniau renkasi valgyti ne namuose, o maitinimo įstaigose“, – komentavo ekspertė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Lietuvoje maistui skiriama išlaidų dalis išlieka aukšta, palyginti su kitomis ES šalimis.
- Mažesnių pajamų šalyse maistui tenka reikšmingai didesnė visų vartojimo išlaidų dalis, todėl maisto kainų svyravimai šiose šalyse turi stipresnį poveikį namų ūkių perkamajai galiai.
- Nominaliai daugiausiai statistinis gyventojas maistui išleidžia Liuksemburge, Portugalijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Šiaurės šalyse.
Kainas stebinčio portalo Pricer.lt maisto krypties vadovo Petro Čepkausko teigimu, pagal maisto išlaidas Lietuva tarp ES šalių rikiuojasi pirmojo dešimtuko viduryje, maistui skiriama apie 18,6 proc. visų išlaidų, sako jis.
„Paguoda, kad Estija ir Latvija mus lenkia. Lenkijoje, aišku, mažiau“, – teigė P. Čepkauskas.
Išlaidas veikia kainos
Apžvelgdama maisto išlaidas skirtingose šalyse, banko „Artea“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pastebėjo, kad daugiausia statistinis gyventojas išleidžia Liuksemburge, Portugalijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Šiaurės šalyse. Tai rodo Eurostato duomenys apie nominalias išlaidas maistui ir nealkoholiniams gėrimams vienam gyventojui.
„Lietuvoje vidutinis statistinis gyventojas išleidžia panašiai kaip ir Estijoje, bet jau daugiau nei vidutiniškai ES“, – sako ji.
Pirmiausia, išlaidas veikia kainos. 2024 metų duomenimis, vidutinis maisto ir nealkoholinių gėrimų kainų krepšelis Lietuvoje 1,7 proc. punkto viršijo ES vidurkį. Tuo metu, pavyzdžiui, Latvijoje šis rodiklis ES vidurkį viršijo 5,2 proc. punkto, o Estijoje – 6,3 proc. punkto.
„Latvija ir Estija pagal šį rodiklį jau lenkė Vokietiją, kurioje vidutinės maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos buvo 3,4 proc. punkto didesnės nei vidutiniškai ES.
Tuo metu Lenkijoje analogiškas prekių krepšelis vis dar kainavo 13,2 proc. punkto mažiau už ES vidurkį“, – pažymėjo banko ekonomistė.
Kainos – panašios, algos – ne
Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docento Evaldo Stankevičiaus aiškinimu, mažesnes pajamas gaunančiose šalyse maistui tenka reikšmingai didesnė visų vartojimo išlaidų dalis. Todėl maisto kainų svyravimai jose turi stipresnį poveikį namų ūkių perkamajai galiai.
Pasak eksperto, socialinių išmokų dydžiai (minimalios pensijos ar pašalpos) turi būti derinami su maisto kainų lygiu. Siekiant sumažinti maisto nepritekliaus riziką, Lietuvoje 2023–2024 metais padidintos socialinės pašalpos, nemokamas maitinimas mokyklose tam tikroms grupėms, atkreipė dėmesį E. Stankevičius.
Taigi šalyse, kur aukštas kainų lygis, bet didelė minimali alga, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur, pasak E. Stankevičiaus, net ir bazinės socialinės išmokos yra didesnės, pažeidžiami gyventojai gali lengviau įpirkti būtinus produktus.
„Nors minimali alga ir vidutinis darbo užmokestis Rytų Europos šalyse, įskaitant Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, pastaraisiais metais augo dviženkliu tempu, jų absoliutus lygis vis dar reikšmingai atsilieka nuo Vakarų Europos šalių.
Pavyzdžiui, Vokietijos minimali alga viršija Lietuvos minimalią beveik dvigubai, o vidutinis darbo užmokestis Vokietijoje ar Švedijoje yra daugiau nei du kartus didesnis nei Lietuvoje“, – dėstė E. Stankevičius.
Įperkamumo skirtumai
Vertinant, kiek žmonėms kainuoja maistas jų pajamų atžvilgiu, matyti aiškūs skirtumai tarp šalių.
Pasak E. Stankevičiaus, 2024 metų skaičiavimai rodo, kad Lietuvoje vienas žmogus maistui per mėnesį vidutiniškai išleidžia apie 14 procentų savo atlyginimo, jei gauna vidutinį darbo užmokestį. O jei žmogus uždirba minimalią mėnesinę algą, maistui tenka skirti daugiau nei ketvirtadalį pajamų.
Tuo metu, pavyzdžiui, Vokietijoje situacija kitokia. Ten vidutinės mėnesio išlaidos maistui sudaro apie 7 proc. vidutinio atlyginimo į rankas.
Nors nominalios maisto kainos aukščiau išvardytose šalyse, E. Stankevičiaus žodžiais, yra gana „artimos“, realus jų svoris asmens ar namų ūkio biudžete gali skirtis daugiau nei du kartus.
„Vidutinės vieno asmens maisto išlaidos siekia nuo maždaug 175 eurų (Lenkija) iki maždaug 202 eurų (Lietuva), tačiau šių išlaidų santykis su vidutiniu atlyginimu į rankas svyruoja nuo 7,2 proc. (Švedija, Vokietija) iki 15,4 proc. (Latvija), t. y. daugiau nei dvigubas skirtumas“, – atkreipė dėmesį E. Stankevičius.
Apibendrindamas, E. Stankevičius teigė, kad lietuvių išlaidos maistui ES kontekste išsiskiria ne tiek absoliučia suma eurais, kiek didele našta pajamoms.
„2025 metais maisto kainos Lietuvoje augo sparčiau nei euro zonoje, o 2026-aisiais kainų dinamiką lems priešingi veiksniai: žaliavų ir energijos kainų stabilizacija bei stiprus vidaus sąnaudų spaudimas. Tai reiškia, kad net lėtėjant infliacijai maisto įperkamumo klausimas Lietuvoje išliks struktūriškai svarbus, ypač žemesnes pajamas gaunantiems namų ūkiams“, – pažymėjo jis.
Tai reiškia, kad net ir esant panašiam maisto kainų lygiui pagal kainų lygio indeksą maisto kainų pokyčiai Lietuvoje daro gerokai didesnį poveikį namų ūkių gerovei nei, pavyzdžiui, Vokietijoje.
„Mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams šis poveikis dar stipresnis, nes maistas sudaro dar didesnę jų biudžeto dalį“, – apibendrino ekonomistas.
Tuo metu I. Genytė-Pikčienė pastebėjo, kad išlaidų maistui dydį lemia ir skirtingi maitinimosi įpročiai. Pavyzdžiui, Pietų šalyse gyventojai gerokai dažniau lankosi viešojo maitinimo įstaigose, čia paplitusios vakarojimo tradicijos.
„Šventes Lietuvos gyventojai taip pat dažniau linkę švęsti namuose nei kavinėse ar restoranuose, taigi maistą ir gėrimus perkame parduotuvėse ir tai atsispindi statistikoje.
Be to, ypač švenčių metu dar vis gaji gausos ant stalo kultūra, kai maistą vartojame netaupiai. Visa tai tiesiogiai ir nepalankiai veikia mūsų išlaidų maistui statistiką“, – akcentavo I. Genytė-Pikčienė.
