Finansų istorikas: įžengiame į dešimtmečius truksiantį aukštų palūkanų ciklą

Pasaulis įžengia į 30–40 metų truksiantį aukštų palūkanų normų periodą, sako finansų istorikas Edwardas Chancelloris. Dėl to jis pataria atitinkamai pakoreguoti savo lūkesčius.

„Remiantis ankstesniais istoriniais laikotarpiais, palūkanų normų ciklai užtrukdavo apie 30–40 metų. Palūkanų normos ėmė didėti po 1945 metų, tada mažėti po 1980 metų. Dabar galime daryti prielaidą, kad artimiausiu metu ir visą likusią jūsų karjerą palūkanos bus didėjančios“, – rugsėjį Palangoje vykusioje konferencijoje „Lūžio taškas“ sakė apdovanojimus pelnęs žurnalistas.

Lietuvoje pirmą kartą lankęsis britas pristatė pagrindines savo knygos „Laiko kaina: tikroji palūkanų istorija“ (angl. „The Price of Time: The Real Story of Interest“) mintis.

Kaip žuvims vanduo

E. Chancelloris atkreipė dėmesį, kad palūkanos yra vienas svarbiausių žmonių gyvenimus lemiančių dalykų.

„Kartais nematome paties svarbiausio dalyko, kuris yra mūsų aplinkoje. Pavyzdžiui, kai žuvis net nepagalvoja apie tai, kas yra vanduo. Manau, kad palūkanos yra vienas tokių dalykų. Verslininkai su jomis susiduria kasdien ir jos turi didžiulį poveikį jų veiklai.

Turbūt dar pamenate, kad visai neseniai palūkanų normos didžiojoje pasaulio dalyje buvo nulinės. Manau, žmonės to nebuvo iki galo įsisąmoninę. Taip, dabar esame kitoje situacijoje, tačiau taip pat dar nesame visiškai supratę pokyčio esmės“, – kalbėjo rašytojas.

Žuvis net nepagalvoja apie tai, kas yra vanduo.

Jis pastebėjo, kad palūkanos yra išradimas, senesnis už aukso monetas ir net už ratą.

„Teigiama, kad babiloniečiai skolinosi su palūkanomis dar prieš išrandant ratą. T. y. seniau nei 3 tūkst. metų prieš Kristų. Manau, akivaizdu, kad palūkanos atlieka tam tikrą naudingą funkciją. Kitaip jos nebūtų išlikusios tokį ilgą laiką. Jos naudingos tada, kai kažkas nori pasinaudoti kažkieno kito turtu tam tikrą laikotarpį. Tada turi už šį pasiskolinimą susimokėti.

Tai svarbu, nes žmonės yra mirtingi. Mes labiau vertiname tuos dalykus, kuriuos gauname šiandien, nei tuos, kuriuos gausime ateityje. Be palūkanų obuolys po 200 metų kainuotų tiek pat, kiek ir šiandien. Tačiau tai būtų absurdas“, – aiškino E. Chancelloris.

Babiloniečiai skolinosi su palūkanomis dar prieš išrandant ratą.

Palūkanų paskirtys

Pasak istoriko, palūkanos yra svarbios, nes visa mūsų ekonominė ir finansinė veikla vyksta laike.

„Tai – mūsų investicijos, taupymas, skolinimasis ir vartojimas. Mums reikia kažko, kas visa tai subalansuotų. Mums reikia, kad laikas turėtų kainą. Palūkanos ir yra ta laiko kaina ir ji turi įvairių panaudojimo būdų“, – dėstė jis.

E. Chancelloris pastebėjo, kad visos „spekuliacinės manijos“ (burbulai) istorijoje sutapo su pigių pinigų laikotarpiais, t. y. žemomis palūkanų normomis.

„Tą patį visai neseniai matėme ir patys. Kai palūkanų normos buvo nulinės, matėme nekilnojamojo turto (NT), kriptovaliutų ir kitus burbulus. Šie burbulai ėmė labai greitai leistis, kai palūkanų normos 2022 metais padidėjo. Vis dėlto, manau, kad šis defliacijos periodas dar nėra pasibaigęs.

Palūkanos taip pat lemia tai, kaip kapitalas yra paskirstomas. Nuo jų dydžio priklauso tikėtina investicijų grąža, kitaip tariant – kaip greitai atgausite savo pradinę investiciją.

Jei normos yra žemos, tada žmonės yra labiau linkę investuoti į rizikingesnes turto klases, pavyzdžiui, rizikos kapitalą. Kita vertus, jei jos aukštos, tada žmonės renkasi saugesnes investicijas, pavyzdžiui, NT.

Kita vertus, žemos palūkanų normos skatina „įmonių-zombių“ atsiradimą, nes tada verslai gali skolintis labai pigiai ir nebankrutuoti. Tuo metu, jei palūkanos būtų didelės, jie jau seniai būtų žlugę“, – aiškino jis.

Jei palūkanos aukštos, tada žmonės renkasi saugesnes investicijas, pavyzdžiui, NT.

Pranešėjas palūkanas taip pat pavadino rizikos kaina.

„Tai tam tikra nerimo kaina, kurią jaučia kiekvienas skolininkas. Aukštos palūkanos skatina žmones taupyti, o kai palūkanos yra žemos, skatinamas vartojimas. Dėl to pensijų fondų bendrovės žemų palūkanų periodu susidūrė su problemomis. Tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Jungtinėje Karalystėje taupymas senatvei tuo metu smuko labai smarkiai.

Palūkanos lemia kapitalo srautų tekėjimą. Pinigai teka ten, kur palūkanos yra didesnės. Pavyzdžiui, prieš 200 metų naujosios Pietų Amerikos šalys daug skolinosi iš Didžiosios Britanijos, kur palūkanos buvo mažos. Tačiau ilgainiui palūkanos Londone padidėjo ir pinigų srautas sustojo, o tos šalys susidūrė su mokumo problemomis.

Beje, panaši situacija prieš 2009 metų finansų krizę buvo ir Lietuvoje. Turėjote didelį einamosios sąskaitos deficitą, kurį lėmė į visas Baltijos šalis tekėjusios investicijos. Prie to prisidėjo labai žemos palūkanos JAV, kurias lėmė maždaug 2000 metais sprogęs interneto bendrovių burbulas. Lietuva per finansų krizę irgi atsidūrė labai sudėtingoje padėtyje, tačiau, laimei, jums pavyko iš jos išeiti gana sėkmingai.

Beje, po kapitalo srautų pokyčio dažnai ištinka bankų krizės. Pavyzdžiui, 1930 metais stebėjome Austrijoje ir Vokietijoje kilusią bankų krizę, kurią lėmė iki tol iš JAV tekėjusio kapitalo sustojimas. 1928 metais JAV pakilus palūkanų normoms, pinigai sustojo, o tai sukėlė krizę Austrijoje ir Vokietijoje“, – pasakojo E. Chancelloris.

Panaši situacija prieš 2009 metų finansų krizę buvo ir Lietuvoje.

Poveikis turtuoliams ir vargšams

Finansų istorikas dar pastebėjo, kad palūkanos visada lemia pajamų ir turto pasiskirstymą.

„Istoriškai visada turėjome išankstinį nusistatymą prieš palūkanų skaičiavimą. Net ir Biblijoje bei Korane yra nuostatų prieš skolinimą su palūkanomis. Graikų filosofai, pavyzdžiui, Aristotelis smerkė tuos, kurie prašė didelių palūkanų.

Agrarinėse visuomenėse, kuriose ekonomikos augimas yra labai žemas, didelės palūkanos gali lemti tai, kad žmonės patekdavo į skolų „spąstus“. Tai galėdavo baigtis net ir vergove“, – priminė jis.

Biblijoje ir Korane yra nuostatų prieš skolinimą su palūkanomis.

E. Chancelloris sakė, kad ir šiandien vyrauja nuomonė, kad dėl palūkanų turtingi tampa tik dar turtingesni, o skurstantieji skursta tik dar labiau. Tačiau, pasak jo, moderniame pasaulyje ši taisyklė nebegalioja.

„Šiandien, kuo neturtingesnis esi, tuo daugiau savo kapitalo laikai likvidų banko sąskaitoje. Kai palūkanos sumažėja, tai poveikio tokio žmogaus turtui beveik neturi.

Tuo metu, kuo esi turtingesnis, tuo daugiau įvairaus turto (akcijų, NT) turi. Jei palūkanos sumažėja, tada šis turtas tampa dar vertingesnis. Jei turi turto ir palūkanos sumažėja, tampi turtingesnis net nieko nedarydamas.

Beje, manau, kad Donaldo Trumpo fenomenas yra susijęs būtent su tuo – su pastarojo meto palūkanų normų manipuliacijomis, kurios padidino atskirtį tarp tų, kurie turto turi, ir tų, kurie skursta.

Matome susidūrimą tarp kartų. Tarp vyresniųjų, kurie jau yra sutaupę pensijai, turi įsigiję namus, ir jaunesniųjų, kurie net negali įsigyti nuosavų namų, nes jų kainos itin žemų palūkanų laikotarpiu yra išaugusios iki nepasiekiamo lygio.

Žemų palūkanų laikotarpiu stebėjome ir labai prastą kapitalo paskirstymą, dėl ko ekonomika augo lėtai, o tai lėmė ir žemą atlyginimų augimą. Sudėjus visa tai, nepasitenkinimas sistema gali būti pasekmė. Beje, Donaldas Trumpas, pats būdamas NT magnatu, visą laiką pasisakė už žemas palūkanas, o dabar nuolat kritikuoja JAV centrinį banką už tai, kad jų nemažina“, – sakė jis.

Jaunimas negali įsigyti nuosavų namų, nes jų kainos itin žemų palūkanų laikotarpiu yra išaugusios iki nepasiekiamo lygio.

Ryšys – nevienpusis

E. Chancelloris apibendrino, kad palūkanos egzistuoja jau 5 tūkst. metų, o monetarinė politika – tik maždaug 100 metų.

„Beje, ryšys tarp palūkanų ir infliacijos nėra toks tiesmukas. Taip yra dėl to, kad palūkanos yra ir verslo vystymo kaina. Kai palūkanos auga, veiklos kaina didėja, o ją norima perkelti klientams. Palūkanos taip pat padidina tiekimo grandinės (ypač ilgos) kainą, o tai irgi prisideda prie infliacijos. Taigi, palūkanos infliaciją mažina, nes smukdo paklausą. Tačiau taip pat didina, nes prideda papildomų kaštų.

Kur esame šiandien? Norėčiau perfrazuoti vieną žymų posakį. Kaip sakoma, valdžia korumpuoja, o absoliuti valdžia korumpuoja absoliučiai. Galiu pasakyti, kad pigūs pinigai korumpuoja, o labai pigūs pinigai korumpuoja labai.

Nuolatinių žemų palūkanų normų idėja šiandien yra įsišaknijusi investuotojų mąstyme. Ji dabar yra rinkų prognozėse, lūkesčiuose dėl infliacijos, vertinimo modeliuose, skolinimosi reitinguose, būsto kainose“, – aiškino žurnalistas ir ragino tokį požiūrį keisti.