Tėčio įsteigtai fasado rangos bendrovei nuo 2019 metų vadovaujanti Aušra Vankevičiūtė prisimena, kad karjeros pradžioje aplinkiniams norėjo daug ką įrodyti. „Giminės nuolat sakydavo, kad „tai viskas nupirkta“, „paduota ant lėkštutės“, – pasakoja ji.
Tačiau šiandien moteris tvirtina susitaikiusi su jai tekusia galimybe.
„Ir man pasisekė, bet ir tėčiui pasisekė, kad aš galiu ir noriu. Supratau, kad tai yra ne našta, o galimybė“, – apie vadovavimą „Staticus Group“ sakė A. Vankevičiūtė.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- A. Vankevičiūtė „Staticus“ vadovauja nuo 2019 metų. Šią bendrovę įsteigė jos tėtis Vytautas.
- „Staticus Group“ šiandien yra tarptautinė organizacija, iš viso turi 720 darbuotojų, pernai pasiekė 112 mln. eurų apyvartą.
- Prieš grįždama į Lietuvą A. Vankevičiūtė beveik 10 metų dirbo Norvegijoje.
- A. Vankevičiūtė prisimena, kad paprastai nebūdavo gerai pasiruošusi jai tenkantiems iššūkiams, tačiau nepasiduodavo ir kartodavo sau: „man pavyks“.
Tapo tarptautine organizacija
Apie savo karjerą A. Vankevičiūtė papasakojo rugsėjį Palangoje vykusioje konferencijoje „Lūžio taškas“.
Jos tėtis Vytautas Vankevičius įmonę „Staticus“ įkūrė 2003 metais. Iš pradžių ji vadinosi „Hrono transportas“, vėliau – „Hrono investicijos“ ir „Hrono fasadai“. V. Vankevičius iki šiol yra pagrindinis „Staticus Group“ akcininkas.
Vilniuje, Metalo gatvėje, įsikūrusiai grupei taip pat priklauso įmonė „Staticus Sourcing“. Šiandien tai yra vienas didžiausių fasadų rangovų Europoje, teikiančių visą elementinių fasadų projektavimo ir įrengimo paslaugų spektrą. Vienas naujausių jų darbų pavyzdžių – Vilniaus biurų projektas „Hero“.
Tačiau „Staticus“ daug dirba ir užsienyje, turi biurus septyniose valstybėse: Vilniuje, Vienoje, Koneljane (Italijoje), Bazelyje, Londone, Osle ir Stokholme.
Juridinių asmenų registro duomenims, 2024 metais konsoliduotos „Staticus Group“ pajamos siekė 112,2 mln. eurų, grynasis pelnas – 5 mln. eurų.
„Sodros“ duomenimis, „Staticus Group“ spalio 3 d. turėjo 49 darbuotojus, kuriems rugpjūtį mokėtų atlyginimų vidurkis siekė 4 398,25 euro (apie 2661 euras į rankas).
Pagrindinė bendrovė „Staticus“ turėjo 544 darbuotojus ir vidutinį 3 385,33 euro atlyginimą (apie 2048 eurai į rankas). Tuo metu „Staticus Sourcing“ – 3 darbuotojus.
A. Vankevičiūtė savo pranešime paminėjo, kad iš viso „Staticus“ grupėje dirba apie 720 žmonių. „Planuojame augti iki 250 mln. eurų apyvartos“, – pridūrė ji.
„Su auksiniu šaukštu“
A. Vankevičiūtė prisiminė, kad anksčiau daug kas ją priskirdavo prie „auksinio jaunimo“ atstovų.
„Daugelis mus vadindavo tais laikais: „Vaikas, gimęs su aukštiniu šaukštu.“ Ar tikrai viskas, kas auksu žiba, yra auksas? Ką reiškia būti sėkmingo verslininko dukra? Ar tai galimybė, ar našta?“ – į šiuos klausimus savo pranešime atsakė verslininkė.
Vilniuje gimusi moteris pirmuosius dešimt savo profesinės karjeros metų praleido Norvegijoje.
„Abiejose šalyse šiek tiek strigau. Norvegijoje susidūriau su tuo, kad esu jauna moteris statybų versle. O iš Lietuvos turėjau pabėgti, nes norėjau pamatyti pasaulį, sutikti žmonių, taip pat – dėl savo pavardės. Man patinka tėčio pradėta veikla. Galvojau, ar įsitvirtinti Lietuvoje toje pačioje organizacijoje, ar eiti pas konkurentus. Nusprendžiau išvažiuoti, nes norėjau sau įrodyti, kad galiu. Nes tetos, dėdės, pusbroliai sakydavo, kad „tai viskas nupirkta“, „paduota ant lėkštutės“.
Taigi, baigiau ISM universitetą ir pasakiau tėčiui, kad noriu važiuoti į Niujorką – ten daug žmonių, galimybių, vakarėlių. Tėtis pažiūrėjo ir sako: „Bet gal tu negrįši.“ Tada pasiūlė man alternatyvą – Norvegiją. Kažkodėl man tuo metu abi šios alternatyvos pasirodė vienodos ir aš sutikau išvažiuoti į Norvegiją. 2011 metų gruodžio 1 d. nusileidau Osle su didele šypsena, rožiniais akiniais, 23 metų.
Oslas pasitiko ne su išskėstomis rankomis. Šaltas, daug sniego, niekas nežino, kur ta Lietuva... Buvo žiauriai sunku, per kelis mėnesius numečiau 9 kilogramus. Bijojau, bet nenorėjau grįžti pas tėtį ir pripažinti, kad noriu į Lietuvą. Jis tada būtų sakęs: „Aš juk tau sakiau, pas mamą geriausia.“ Negalėjau to leisti ir nenorėjau pripažinti, kad negaliu kažko čia pasiekti. Atsistojau ir pasakiau: man pavyks“, – dėstė A. Vankevičiūtė.
Ji papasakojo apie pirmąjį kartą, kai pavyko susitarti dėl susitikimo su viena didžiausių statybų kompanijų Norvegijoje.
„Įeinu į susitikimų kambarį, kuriame sėdi penki vyrai, daug vyresni nei aš. Vienas jų mane nužiūrėjo ir sako: „Tai dabar mums pasakosi, kaip statyti namą?“ Atsakiau, kad jie patys tai puikiai žino, o taip pat pajaučiau, kad jis tikrai nieko neketina iš manęs pirkti. Beje, svarbu paminėti, kad aš kalbėjau norvegiškai. Pamačiau, kad pas jį ant stalo yra popierių, o viename jų – projekto, kurį labai gerai žinojau, nuotrauka. Mano draugas buvo jo architektas, todėl labai gerai žinojau visas jo problemas.
Tėtis anksčiau buvo sakęs, kad „baimė gali padaryti labai daug“, todėl kartais žmones reikia įbauginti. Galų gale kažkaip susikalbėjome ir nuo tada iki šiol dirbame kartu. Jis tapo savotišku mano mentoriumi Norvegijoje, padėjo įsilieti, patarė, su kuo kalbėti toliau. Po beveik dešimties metų Norvegijoje ji tapo viena pagrindinių mūsų rinkų. Aš tapau visos grupės pardavimų vadove, jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Vis dar esu jauniausia, dažnai vienintelė moteris. Svarbiausia, kad tarp savo kolegų užsiauginau pagarbą, patikimumą, „jei Aušra pasako, kad padarys, tai ir padaro“. Man tai buvo be galo svarbu“, – pasakojo A. Vankevičiūtė.
Vadove tapo netikėtai
Apie tai, kad bus „Staticus Group“ vadove A. Vankevičiūtė sužinojo netikėtai, 2019 metais, slidinėdama.
„Perėmimas buvo labai greitas. Ruošiausi lygiai tiek, kiek skridau į Vilnių iš Austrijos. (...) Buvo atostogos, man paskambino valdybos pirmininkas ir pasakė, kad jie nusprendė, jog nuo pirmadienio vadovės pareigas eisiu aš (beje, tėčio nėra valdyboje). Vėl tas pats kaip prieš 10 metų. Vadovavimo patirties neturėjau, buvau 32 metų amžiaus. Vėl sau pasakiau: man pavyks.
Padėjo kelios tėčio taisyklės. Pirma, kad jo dukra esu iki įmonės durų, o nuo jų esu įmonės darbuotoja kaip ir visi kiti. Jis tos taisyklės laikosi iki šiandien. Negana to, po darbo, savaitgaliais apie įmonės reikalus griežtai nekalbame. Pirmą mėnesį praleidau gamyboje, mokydamasi, kaip gaminti mūsų langus, duris ir kt. Atsimenu pirmą susitikimą su mūsų gamybos vadovu, kuris dirbo nuo įmonės įkūrimo pradžios. Aš su juo užaugau, šiek tiek prisibijau (tiksliau gerbiu) iki šiol. Dabar mūsų vaidmenys apsikeitė ir užtruko apie metus persiorientuoti iš to, kad aš buvau mergaitė, o dabar vadovė. Kaip rasti priėjimą, susikalbėti – buvo tikrai sudėtinga“, – pasakojo ji.
Tai pačiais metais „Staticus“ buvo parengta ir nauja strategija, tačiau atėjo 2020 metai ir prasidėjo kovido pandemija.
„Tai – žaliavų kainų krizė. Aliuminis ir stiklas – pagrindinės mūsų medžiagos – pabrango 350 proc. Po to dar prasidėjo karas, pakilusios palūkanos, projektai ėmė stoti. Nepaisant viso to, mums pavyko. Tapome tarptautine organizacija, vykdėme plėtrą, atidarėme naujų biurų užsienyje. Per tą laiką padvigubinome tiek apyvartą, tiek pelningumą.
Tai padarėme, nes yra vienas paprastas principas: sekasi įmonei, sekasi ir mano šeimai. Nežinau, ar be tėčio pradėto verslo būčiau turėjusi tokią galimybę 32 metų vesti įmonę į priekį“, – sakė ji.
Dar vienas dalykas, kurį A. Vankevičiūtė suprato vadovaudama įmonei – nesusireikšminti.
„Kad čia esame kažkoks šeimos verslas. Čia tikrai nestovėčiau, jei nebūtų mūsų kolegų. Jie turi patikėti, kad dirba ne su kvailiais, kad mes nesinaudojame kažkieno sukurta verte. Tai organizacijai labai svarbu.
Beje, atsimenu, skridau lėktuvu su vienos žinomos Lietuvos įmonės vadove, kalbėjau apie tai, kad jaučiu vidinę skolą tėčiui. Negaliu net atostogų išeiti, turiu tokį vidinį nerimą.
Ji man paaiškino, kad Lietuvoje dabar yra antroji (kartais trečioji) karta, kuri periminėja verslą. Didelė problema, kai įkūrėjas (mama ar tėtis) neturi kam perduoti jo. Būna, kad vaikai nori, bet negali, neturi kompetencijos. Kitas atvejis, kai vaikai gali, bet nenori. Tada reikia spręsti, galbūt parduoti. Tačiau su vietiniu verslu tai yra didelis galvos skausmas. Ji pastebėjo, kad, mano atveju, tiek aš, tiek tėtis yra laimėtojai. Ir man pasisekė, bet ir jam pasisekė, kad „aš galiu ir noriu“. Supratau, kad tai yra ne našta, o galimybė“, – papasakojo ji.
A. Vankevičiūtė pastebėjo, kad jos sesuo šiuo metu gyvena Šveicarijoje ir dirba odontologijos srityje. Savo ruožtu tėtis V. Vankevičius versle dalyvauja tik simboliškai.
„Tėtis yra mūsų laimės talismanas. Juokauju ir sakau mamai, kad ji pakeistų kavos pupeles namie, nes jis atvažiuoja į darbą, išgeria kavos ir 9 val. jau išvažiuoja. Nežinau, galbūt namie kava neskani.
Suprantu jį, nes įmonė yra jo trečias vaikas. Jis įdėjo visą širdį ir energiją kurdamas ją, augindamas. Tais laikais verslo aplinka buvo kitokia. Dabar pasakyti „pasitrauk“ būtų nepagarbu“, – papasakojo „Staticus“ generalinė direktorė.
A. Vankevičiūtė dar prisiminė vieną savo tėčio verslo pradžios kuriozą.
„Pamenu, tėtis pasakojo apie savo pirmąjį klientą. Jis neturėjo mobiliojo telefono, net ir gatvės tais laikais dar nebuvo aiškiai sužymėtos. Jam paaiškino: važiuok į kairę, tada į dešinę, tame name ir reikės dirbti. Tai sumontavo langus ne tame name. Pirmas projektas buvo nepasisekęs...“ – juokėsi įmonės vadovė.
