Metusi darbą įkūrė restoraną: pagalvojau – metų jau 40, gailėsiuosi nepabandžiusi

„Prieš 20 metų galvojau, kad nieko daugiau nemoku, tik dainuoti su vaikais“, – sako Birštone restoranėlį ant Nemuno kranto turinti kūrėja Gerda Kemežienė. Jos karjeros kelią visai netikėtai pakeitė viena kelionė. 

Jau septintus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai keliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių bei išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!

Birštone, ant Nemuno kranto, jau penktus veiklos metus skaičiuoja kavinė-ledainė „Vasara Birštone“.

Tiesa, toks, kokį restoranėlį dabar mato klientai, tapo tik šių metų pavasarį. Apleistas pastatas buvo renovuojamas penkerius metus, o prieš tai stovėjo niekieno nenaudojamas ir apleistas.

Avantiūristišką sprendimą priėmusi restorano šeimininkė Gerda Kemežienė prieš 20 metų net nesapnavo, kad savo rytus leis Nemuno pakrantėje kurdama maistą. Prieš tai ji visą gyvenimą kūrė muziką.

„Esu baigusi muzikos akademiją, Kaune ilgus metus mokykloje dirbau muzikos mokytoja. Mokykloje išdirbau 24-erius metus, turėjau mergaičių chorą, keliaudavom po Europą, festivalius, dainuodavau, sudarydavau programas“, – pasakoja G. Kemežienė.

Vis dėlto, sulaukusi 40 metų Gerda ėmė savęs klausti, ar ji tikrai nori likti mokykloje visą savo likusį gyvenimą.

„Prisimenu, vaikams kažkada juokais pasakiau, kad jūs tai baigiate mokyklą ir iškeliate sparnus, iškeliaujate į pasaulį, o aš toje pačioje mokykloje, toje pačioje vietoje“, – pasakoja verslininkė.

Mintis imtis naujos veiklos G. Kemežienę aplankė Ispanijoje, einant Šv. Jokūbo keliu (isp. Camino de Santiago).

Gyvenimas vienas, metų jau 40, paskui gailėsiuosi nepabandžiusi

„Einant Šv. Jokūbo keliu taip susišvietė galvoje, kad reikia gyvenime dar kažką kitko pabandyti. Gyvenimas vienas, metų jau 40, paskui gailėsiuosi nepabandžiusi. Juk rankas ir kojas turiu, viskas bus gerai. Vaikai jau buvo ūgtelėję, mokėsi universitetuose, išlaikyti jų nebereikėjo, tai galvojau, ko man čia jaudintis“, – sprendimą keisti profesiją ir gyvenimo ritmą prisimena G. Kemežienė.

Pirmasis bandymas

Palikusi komfortą ir rutiną G. Kemežienė kartu su vyru atsikėlė gyventi kitapus Nemuno esančioje sodyboje prie Birštono.

Pirmasis projektas – karietoje įkurta žalių kokteilių, vaflių ir kavos stotelė „4 Sezonai“.

„Atostogų metu nemažai keliaudavome. Matydavau, kaip Ispanijoje pardavinėdavo šviežiai spaustas sultis. Galvojau, Birštonas kurortas, žmonės atvažiuoja sveikatintis čia, reikia pabandyti su žaliais kokteliais.

Taip 2017 m. pabandžiau spausti sultis, gaminti koktelius. Papildomai gaminau kavą, karštus vaflius. Prekyba vyko iš tokios rankų darbo meistro padarytos karietos. Ji vis dar stovi priešais Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Specialiai paragauti mūsų vaflių žmonės atvykdavo ir iš Vilniaus“, – kalbėjo verslininkė.

Vis dėlto, su kiekvienais metais Gretą aplankydavo mintis turėti savą vietą kūrybinėms mintims įgyvendinti, o ne nuomoti. Taip akis užkliuvo už Nemuno pakrantėje esančio, 1982 m. statyto pastato.

Didysis pirkinys

Ilgai nesvarsčiusi verslininkė priėmė sprendimą pastatą įsigyti: „Jei gimsta kažkokia idėja – reikia greitai daryti. Nes arba tą mintį kitas pasigaus, arba ji dings iš tavęs. Čia kaip su mūza – jei ji aplanko kompozitorių, jis rašo kūrinius per naktį.“

Jei gimsta kažkokia idėja – reikia greitai daryti. Nes arba tą mintį kitas pasigaus, arba ji dings iš tavęs

Pastatą už 350 tūkst. eurų moteris įsigijo pandemijos metu, tad nerimo ir nežinomybės tikrai buvo.

„Tuo metu man tokie pinigai buvo kosmosas. Įsigijome pastatą per pandemiją, kai nežinojome, kas toliau bus pasaulyje. Įdomus jausmas: viskas uždaryta, niekas niekur nebevažiuoja, o aš su tokiu pirkiniu“, – tuometinį savo sprendimą prisiminė Gerda.

Įsigijome pastatą per pandemiją, kai nežinojome, kas toliau bus pasaulyje. Įdomus jausmas: viskas uždaryta, niekas niekur nebevažiuoja, o aš su tokiu pirkiniu

Tiesa, vos tik įsigijus pastatą, kitas asmuo norėjo jį perpirkti.

„Po to, kai įsigijome, iš mūsų norėjo po savaitės perpirkti tą objektą ir vietoje jo man duoti kitoje vietoje jau įrengtas patalpas. Nieko daryti būtų nereikėję – ateini ir dirbi. Nesusigundžiau, nes pagalvojau, kad neįdomu. Ką aš ten veiksiu, jei viskas jau padaryta. O čia Nemunas, paukščiai“, – kalbėjo verslininkė.

Jos įsigytame pasate dar sovietmečiu veikė aludė, kitoje pastato vietoje buvo gaminami pieniški kokteiliai. Moters vizija buvo naujoje vietoje atidaryti restoranėlį. Tačiau visų pirma reikėjo priimti sprendimą – pastatą griauti ar renovuoti.

„Buvo galima griauti. Konsultavausi, ką daryti. Man patarė griauti, tačiau kaip muzikantė pasirinkau renovuoti. Nepasigailėjau“, – teigė G. Kemežienė.

Tiesa, greitai renovacijai pinigų nebuvo, tad sukurti širdžiai artimą vietą prireikė penkerių metų: „Renovacija truko penkerius metus. Tiesiog nebuvo pinigų, juos reikėjo uždirbti. 2020 m. nusipirkom ir aš pavasarį iš karto atsidariau kavinukę ant visų šitų griuvėsių. Perdažiau tik pastatą žalsva spalva ir vidų gelsvai išdažiau. Taip po truputį auginausi klientą su savo sukurtu meniu.“

Praėjus penkeriems metams, Gerdai pavyko sukurti tai, apie ką svajojo – ant Nemuno kranto stovi neatpažįstamai pasikeitusi vieta. Viduje nerasite lygios sienos, daug kur dominuoja medžio ir gamtos spalvų motyvai, o pro langus atsiveria Nemuno panorama.

„Atvyksta čia žmonės, sėdi, ilsisi. Turėjau tokią klientę, kuri atėjo pas mane ir sako: „Žinot, aš čia būdama labiau pailsėjau nei sanatorijoje. Nemunas teka, muzikos garsai“, – klientų žodžiais pasidalino G. Kemežienė.

Nerasite nei limonadų, nei gruzdintų bulvyčių

Birštone esantis restoranėlis veikia 6 mėnesius – nuo balandžio iki spalio.

„Pati darbe stoviu nuo ryto iki vakaro, septynias dienas per savaitę. Šeštą ryto aš čia jau dirbu. Dar iki jums atvykstant aš baltą ir juodą fokačiją kepiau, gaminau obuolių pyragą, varškėtukus. Dirbu nuo 6 val. ryto iki 22 val.“, – sako verslininkė.

Įdomu tai, kad restorane nerasite nei gazuotų vaisvandenių, nei gruzdintų bulvyčių.

Pas mus nuo pirmos dienos nebuvo jokių gazuotų vaisvandenių, tik šviežiai spaustos sultys arba mūsų paruošti gėrimai

„Pas mus nuo pirmos dienos nebuvo jokių gazuotų vaisvandenių, tik šviežiai spaustos sultys arba mūsų paruošti gėrimai. Iš pradžių man sakė, kad „kaipgi jūs be to verslą darysite“. Stengiamės, kad būtų kuo mažiau sintetinių medžiagų, kuo daugiau natūralumo.

Dar vienas tikslas – viską turiu gaminti pati, nieko nepirkti paruošto iš anksto. Jokių pusfabrikačių, jokių pirktinių padažų, jokių šaldytų produktų. Pas mus niekada nebuvo ir keptų bulvyčių, riebaluose kepto maisto. Dalis klientų to nesuprato – atvažiuoji ir nėra gruzdintų bulvyčių. Kiti klientai tai vertino. Nesivaikau masės, bandau kurti nišinį produktą“, – tikina G. Kemežienė.

Nesivaikau masės, bandau kurti nišinį produktą

Dalis restorano maisto tiekėjų – ekologiniai, nedideli verslai.

„Pas mus alyvuogių aliejus iš Sicilijos aukščiausios rūšies su mažu rūgštingumu, ekologiški vaisiai. Susiradau ūkininką Lietuvoje, kuris augina grūdus ir daro ekologiškus miltus. Kokie 7–8 mūsų tiekėjai yra Lietuvos ūkiai. Salotas, bulves, agurkus, pomidorus, morkas mums irgi augina pažįstami ūkininkai.

Kadangi fokačiją, picą kepam, tai dvejus metus ieškojau sūrininkų. Visi eina iš proto dėl itališkų sūrių. Pabandžiau ir aš jų iš ten atsivežti, bet dėl karščio į Lietuvą jie atvyko ištežę. Galiausiai radau išeitį – netoli Alytaus susiradau tokius sūrininkus Dubickus. Paprašiau, kad jie man pagamintų mocarelą. Tai ką jūs galvojate, šiemet jie man gamina mocarelą, sviestą, grietinę“, – bendradarbiavimu su vietiniais gamintojais džiaugėsi G. Kemežienė.

Tikslas – kuo natūralesni patiekalai

Moteris pasakoja, kad noras gaminti sveiką, ekologiškų produktų patiekalus gimė ėmus gilinti žinias apie maisto svarbą organizmui.

„Daug mūsų ligų ateina per maistą. Pradėjusi dirbti šitą darbą pagalvojau: jei aš čia tik verslą darysiu ir galvosiu tik apie pinigus, tai kaip čia išeina su tuo gyvenimu ir atsiskaitymu prieš išeinant į kitą pasaulį? Ką aš sau pasakysiu, meluosiu, ar ne?

Pagalvojau: jei aš čia tik verslą darysiu ir galvosiu tik apie pinigus, tai kaip čia išeina su tuo gyvenimu ir atsiskaitymu prieš išeinant į kitą pasaulį?

Pamaniau, kad neturėčiau visko grūsti žmogui, kas papuola. Turėčiau pagaminti kiek įmanoma švaresnį produktą. Todėl šiemet stengiausi turėti kuo daugiau ekologiškų tiekėjų. Geriau uždirbsiu mažiau. Man užteks. Kai žmogus man pasako, kad jis turėdamas alergijų gali valgyti mano maistą, tai man daugiau nieko nereikia. Tai didžiausias įvertinimas“, – pasakoja verslininkė.

Restoranėlyje nerasite ir baltojo cukraus, o čia esantys desertai – natūralūs.

„Pas mus nėra baltojo cukraus. Mūsų desertai irgi trenkti. Turime tokį mangų veganišką desertą, kuris neturi pridėtinio cukraus. Ten sumalti ekologiški džiovinti vaisiai ir riešutai. Bet jis, rupūžiokas, jūs galvojat, laikosi? Tik diena ir viskas, jis pradeda keisti spalvą.

Turime ir tokį įdomų obuolių pyragą, bet jis juodas. Ateina žmonės ir klausia – čia šokoladinis? Ne, sakau, čia iš ekologiškų miltų, o šie su sėlenomis. Jie rupūs, niekada nebūna balti, todėl jo ir skonis visai kitoks.

Turime ir tinginį, tačiau jis be kondensuoto pieno. Majonezo pas mus nei su žiburiu nerasi. Mūsų šokoladas irgi be cukraus. Ką kartais naudoju, tai nerafinuotą arba kokosų žiedų cukrų. Tačiau nerafinuoto cukraus nuo kitų metų taip pat žadu atsisakyti, nes tai irgi cukrus“, – sako G. Kemežienė.

Visus patiekalus kuria pati

Pirmajame restorano aukšte veikia ir ledainė, kuri per sezoną siūlo per 100 rūšių ledų. Vasaros desertą taip pat bandoma gaminti naudojant kuo natūralesnius produktus.

„Susiradau šeimyną užsienyje, kurie gamina man tuos ledus. Tiesiog neradau, kas man pagamintų Lietuvoje. Norėjau, kad būtų kuo natūralesni, pavyzdžiui, – mangas, pienas ir grietinėlė. Kad tai būtų gaminami ne iš tyrės, o natūralių vaisių. Visi ledai gaminami pagal mūsų užsakymą. Nėra jokių sintetinių dažiklių, tik uogų sultys, trinti vaisiai“, – receptu dalijosi pašnekovė.

G. Kemežienė pažymi, kad visas restorano meniu yra sukurtas jos pačios. Tam verslininkė skiria šaltąjį metų laikotarpį, kai uždaro restoraną ir eina ilgų kūrybinių atostogų.

„Šešis mėnesius dirbu, galvoju receptus. Visos mano giminės yra vaišinamos naujais patiekalais. Serviruoju maistą ir žiūriu, kaip jie reaguoja. (...) Patiekalą bandau sudėlioti taip, kad jis būtų universalus ir žmonės, kurie turi įvairių alergijų, galėtų jį valgyti.

Jei aš neberasiu laiko atsisėsti ir pažiūrėti į Nemuną, tai būsiu užsisukusi voverė rate, darysiu viską mechaniškai

Žiemą Birštone klientų mažai, sanatorijos turi savo pasiūlymų, o jei bus prastas oras, tai mažai užeis žmonių. Žinoma, jei dirbčiau, manau, kad savaitgalį turėčiau klientų užtektinai. Tačiau kuo žmonės dabar skundžiasi – kad laiko neturi. Jei aš neberasiu laiko atsisėsti ir pažiūrėti į Nemuną, tai būsiu užsisukusi voverė rate, darysiu viską mechaniškai. O dabar aš turiu atokvėpį, galiu viską apmąstyti“, – priduria ji.

Dalį patiekalų receptų G. Kemežienė parsiveža ir iš aplankytų šalių, yra ir tokių, kuriuos sukūrė restoranėlio lankytojai: „Avokadinės frapė receptą parsivežiau iš Brunėjaus. Turime Kipro kavą, kurios receptą sukūrė mūsų klientas iš Kipro. O istorija tokia – atvažiavo vyrukas, padariau jam frapė. Tačiau žiūriu, kad jis raukosi. Klausiu, kas netinka. Pasiūliau jam ateiti prie baro ir pabandyti padaryti, mus pamokyti. Nuo to laiko meniu turime naują receptą.“

Gerdos restorane sezono metu dirba dar 6 žmonės. „Virtuvėje užteko dviejų virėjų iš Ukrainos. Turėjo dar du žmonės atvykti, bet jie negavo vizų, tai verčiausi be jų. Reikėjo dirbti už save ir dar už du. Papildomai turėjome dar 3 padavėjas ir vieną pagalbininkę.“

G. Kemežienė pasakoja, kad jos ateities svajonė, jog restorane galėtų daugiau laiko skirti savo klientams.

Mano svajonė, kad galėčiau prie kiekvieno staliuko prieiti, ir, pavyzdžiui, pavaišinti mūsų ledais. Pasilabinti su visais, padėkoti, kad jie čia užeina

„Mano svajonė, kad galėčiau prie kiekvieno staliuko prieiti, ir, pavyzdžiui, pavaišinti mūsų ledais. Pasilabinti su visais, padėkoti, kad jie čia užeina. Bet šiais metais taip pradirbau, kad ne visada viską spėdavau. Pati ir kokteilius dariau, indus ploviau ir visa kita, ką reikėjo“, – pokalbį palinkėjimu sau užbaigia pašnekovė.