Šią savaitę Seimas balsų dauguma pritarė draudimo sutarčių, saldintų gėrimų mokesčiams, PVM lengvatos šildymui panaikinimui ir didesniam pelno mokesčiui. Dar vienas balsavimas, kad mokesčiai įsiteisėtų, numatytas birželio 17 dieną. Pirmadienį šaukiamas neeilinis posėdis, kuriame bus svarstomi daugiausia kritikos sulaukę nekilnojamojo turto ir gyventojų pajamų mokesčių projektai. Taip pat šią savaitę visuomenei pristatytas biurokratizmo mažinimo tyrimas, kuriame daroma išvada, kad dar šiemet įgyvendinus biurokratizmo mažinimo pokyčius, po trejų metų Lietuvos bendrasis vidaus produktas padidėtų 5 milijardais, todėl gynybos augimas galėtų siekti 5 procentus, tuo pat metu augant pensijoms ir švietimo finansavimui. Apie biurokratizmo mažinimo poreikį kalbėjausi su tyrimo autoriumi ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektoriumi Daliumi Misiūnu.
– Tai skaičiai skamba įspūdingai jūsų to tyrimo, bet ar tuo jūs norite pasakyti, kad užtektų padaryti šitą biurokratizmo mažinimo procesą, ir nebereikėtų jokios mokesčių reformos?
– Na, jeigu žiūrėti iš ekonominio efekto, tai, taip, sutvarkius biurokratizmą iki labai gero lygio, sumažinus jį, atsirastų papildomas ekonomikos augimas, ir to augimo pakaktų finansuoti gynybą, netgi pasiekiant 5 procentus nuo BVP, nemažinant kitų dedamųjų biudžeto. Ar tai yra pamaina mokesčių reformai? Greičiausiai, kad ne 100 procentų, mes to taip nepriešpastatome, bet argumentas, kad turime kelti mokesčius, vardan gynybos ar kitų išlaidų, šitoj vietoj yra paneigiamas, nes yra ir alternatyvų. Tai viena iš alternatyvų yra paimti vertę ten, kur ji yra prieinama mūsų pačių ne išorės, o vidaus, ir padaroma mūsų pačių rankomis. Ta vertė nekainuos ir nereikalaus kitų nuostolių kitose vietose – ar apmokestinimo, ar didesnės skolos, ar dar kažko kito.
– Gerai, tai dabar žiūrėkit, jeigu mes taip sutaupom pinigus iš to biurokratizmo, tada, žinant galimybes skolintis, ir Europos Sąjunga kaip tik labai stengiasi, kad būtų tokia galimybė, kad šalys galėtų skolintis, o tas skolinimas mums būtų palankus dėl to mūsų BVP ir skolos santykio, tai tada lieka vienas klausimas - kodėl nė viena vyriausybė, ir šita taip pat, nemato čia šaltinio?
– Matyt, dėl to, kad tai nėra taip paprasta – pradėti nuo savęs, visada norisi turbūt pradėti nuo kitur. Ir, jeigu lyginant pastangų kiekį mažinti biurokratizmą ir pakelti mokesčius, tai pakelt mokesčius pastangų daug nereikia, sumažinti biurokratizmą reikia daryti reformą, reikia įtikinti viešąjį sektorių, kad tas bus gerai, reikia priimti tam tikrą kritiką ir riziką prisiimti, kad galbūt ir nepavyks. Tuo metu mokesčių pakėlimas kartais reikalauja tiesiog balsavimo Seime. Tai aš manau, tai yra vienas iš argumentų, galbūt yra ir netikėjimo. Netikėjimo, kad kažkas gali būti geriau, kas irgi yra iš dalies natūralu, nes visokių bandymų tvarkytis su biurokratizmu yra buvę istorijoje, ir negali sakyt, kad didelė sėkmė buvo, bet tokiai mažai valstybei, kaip Lietuva yra egzistencinis dalykas, būtinybė būti greitai, lanksčiai ir turėti labai efektyvų valdžios aparatą, nes kitaip mažiukai neišgyvena.
– Aš taip suprantu, kad jeigu reforma biurokratizmo mažinimo būtų pradėta šiais metais, tai jau po 3 metų mes turėtumėm labai gerą rezultatą. Bet kaip tie pokyčiai turi atrodyti, nuo ko, jūsų manymu, reikėtų pradėti, ir ar tai reiškia, kad per šituos metus viską ir galima padaryti?
– Aišku, yra procesas, kuris galėtų prasidėti dabar ir galimai užtruktų ilgiau, negu vienus metus. Ir tas modeliavimas yra tik iliustracija, kuri parodo, jog verta tai daryti, o pats konkretus rezultatas priklausys nuo greičio ir nuo apimčių. Mūsų rekomendacija prasideda pakankamai paprastai - nuo tokių 3 susijungiančių dalykų: pradėti matuoti savikainą teikiamų paslaugų, įsivesti efektyvumo rodiklius institucijoms, t. y. savo efektyvumo, kad jie su mažiau pinigų padarytų daugiau vertės, ir galiausiai nuo poreikio pereiti prie poveikio, nes šiandieną visas viešas sektorius veikia poreikio pagrindu - reikia įgyvendinti įstatymus, reikia įsisavinti lėšas, reikia etatų, reikia pinigų. Tuo metu poveikio, t. y. o kas iš to visuomenei, kas iš to valstybei, kas iš to ekonomikai, mes tokių rodiklių randam labai mažai. Ir pasiūlymas yra tiesiog turėti 2-3 rodiklius kiekvienai ministerijai, kokį poveikį ji nori pasiekti? Na, paimkim pavyzdį tos pačios gynybos finansavimo. Mes dažniausiai kalbame apie procento BVP skyrimą gynybai, tačiau tai nėra poveikis, čia yra pinigai. Gali būti, kad tu tuos pinigus išleisi ir net jokio poveikio nepasieksi, o gali būti, kad su daug mažiau pinigų gali pasiekti didelį poveikį, ir poveikis šituo konkrečiu atveju būtų, pavyzdžiui, gynybinės galios augimas arba žmonių, pasiruošusių gynybai, procentas. Jau tai būtų poveikio rodikliai, kuriuos tada, naudodamas finansavimą, siektum padidinti labiausiai, ir tai galėtų sukurti prielaidas, kad štai tie paminėti studijoje 700 milijonų eurų, išleisti skaitmenizavimui, realiai atneštų kažkokią naudą, tame tarpe ir atpiginant viešųjų pinigų perskirstymą, kaip mes įvardijome studijoje, iki Suomijos lygio, kas reikštų papildomai sutaupyti beveik 600 milijonų eurų per metus.
– O kaip jūs apskritai matote, jūs sutinkate, kad vis dėlto Lietuvai reikia mokesčių reformos, galbūt ne tokiom priemonėm, ne tokiu keliu, bet apskritai ji reikalinga šiuo metu, jūsų manymu, nepaisant to, kad mažindami biurokratizmą galėtume sutaupyti?
– Aš manau, kad taip, ir pagrindinė tokio matymo priežastis yra tai, kad yra tam tikrų situacijų, kur yra nelogiškos lengvatos arba kažkokie nišiniai režimai mokestiniai, kurie sukuria neteisybės netgi situaciją, kurią dažnai mėgstame viešoje erdvėje pavadinti gyvulių ūkiu ar panašiai. Tai čia - viena dedamoji, bet labai svarbu, kad būtų aišku vardan ko mes darom, nes dabar jau ta diskusija nuėjo į labai buitinį lygį - kiek kvadratų butas, ar jisai prabangus, ar neprabangus - kas leidžia galvoti, kad gal čia žmonės tikrai labai buitiškai per savo prizmę pradeda dalykus matuoti. Bet, svarbiausia, yra vėlgi tas pats poveikis, tai kokio poveikio mes tikimės iš šitos mokesčių reformos? Tą įvardijus ir palyginus su kitom alternatyvom, viena iš jų yra mūsų pristatytoji, ar svarstėme ir lyginome, kad galbūt verta užsiimti biurokratiją ir nedidinti mokesčių? Bent jau palyginkime tas opcijas ir tada apsispręskime, kuri iš jų yra geresnė.
– Tai, kaip jūs manote, jūsų požiūris, koks yra dėl nekilnojamo turto mokesčio? Pirmas būstas turėtų šiuo atveju būti apmokestintas, nes tai svarbiausias klausimas daugumai visuomenės yra?
– Jeigu mano asmeniška nuomonė, man atrodo, kuo paprasčiau, tuo geriau, tai, jeigu jau yra apsispręsta ir pribręsta prie apmokestinimo, tai kodėl nepadaryti to universaliai visiems, nebandant išvairuoti kažkokių išimčių, lengvatų, kurios vėl viską komplikuos, ir vėl joms įgyvendinti mes visi vargsim, aiškinsimės ir būsime nepatenkinti.
– Bet biurokratai klestės galbūt, jie turės ką veikti.
– Taip, nes tai absoliučiai, kaip ir Lietuvoj - per 10 metų Seimas priėmė beveik 7 tūkstančius įstatymų, panaikino tik 200, kiekvienam pakeitimui, o tokių buvo vidutiniškai virš 3 kiekvienam įstatymui, kiekvienam pakeitimui reikia papildomų biurokratvalandžių, tai skaičiuoja papildomus etatus ministerijose, algos viešojo sektoriaus kyla greičiau, negu privačiam sektoriuje ir yra didesnės, automatiškai mes gauname vis daugiau ir daugiau poreikio biudžetui išlaikyti tiems žmonėms, kurie gal vietoj to galėtų A – naudoti pažangesnius įrankius ir dirbti mažiau, B – dirbti kitus darbus.
