„Labai stengiuosi neturėti nuomonės dėl to, kas bus ateityje. Galvoje sužaidžiu įvairius scenarijus: gerą, blogą. Tačiau jei tikslas investuoti 10–15 metų, tai koks skirtumas, kokie kiti metai bus. Esminis pastebėjimas čia gal būtų toks – jei bus blogai, ar aš galėsiu papildomai investuoti“, – sako investicijų valdymo bendrovės „Synergy Finance“ investicijų valdymo skyriaus vadovas Artūras Milevskis.
Interviu LRT.lt jis pasakoja, kokias grąžas iš investicijų pavykdavo gauti iki 2008 m. finansų krizės, kokią investavimo strategiją pasirinkti statistiniam lietuviui ir kiek investuoti, norint turėti orią senatvę.
Antrąją interviu dalį skaitykite čia.
Interviu trumpai“
- Pirmosios investicijos – pradėtos „Finastoje“ į Vidurio ir Rytų Europos investicinius fondus, kurių grąža siekė 50–100 proc.
- 2008 m. finansų krizė – ją išgyveno nesunkiai, nes prieš krizę didžiąją dalį aktyvų buvo pardavęs, matydamas rinkos neramumus.
- Didžiausias nuostolis – investicija į „China Organic Agriculture“, kur akcijų vertė nukrito 95 proc., kas paskatino ieškoti sistemingos investavimo strategijos.
- Kaupiant pensijai – 25–30 metų žmogui užtenka atsidėti 10 proc. pajamų, o 40-mečiui – apie 25 proc., kad pasiektų finansinį stabilumą senatvėje.
- JAV technologijų akcijų įvertinimas – dabartinis P/E rodiklis (apie 30) rodo pervertintą rinką, tačiau technologijų įmonės sugeba generuoti aukštas pelno maržas.
- Neprognozuojamumas rinkose – investuotojas neturėtų bandyti nuspėti ateities, svarbiau pasiruošti įvairiems scenarijams ir nuosekliai laikytis strategijos.
– Galbūt atsimenate savo kelią į finansų pasaulį? Galbūt dar paauglystėje teko išgirsti kažką apie finansus, investavimą ir t. t.?
– Mano pirmas susipažinimas buvo mokykloje. Kokį pusmetį turėjome pamoką vien apie ekonomiką. Kitas prisiminimas, kai galbūt 11-oje klasėje man į rankas pateko „Verslo žinių“ laikraštis. Čia buvo apie 2000-uosius metus. Laikraštyje buvo finansų skiltis ir akis užkliuvo už žodžių „finansų makleris“. Tada pirmą karta pagalvojau: kas tai? Man skaičiukai visada patiko, matematika sekėsi. Taip natūraliai ir ėmiau domėtis.
Norėjau stoti į finansus. Nors egzaminų rezultatai buvo geri, man nepavyko įstoti. Tuomet pasirinkau verslo vadybos studijas. Pirmame ar antrame kurse išvykau į JAV ir parsivežiau šiek tiek santaupų. Jas visas investavau.
– Kur buvo jūsų pirmosios investicijos? Ar pavyko iš tų investicijų uždirbti?
– Pačios pirmosios investicijos buvo tuometinėje „Finastoje“. Jie turėjo pirmuosius investicinius fondus Lietuvoje. Jie buvo orientuoti į Vidurio ir Rytų Europą. Egzistavo 2 fondai, o grąžos ten buvo įspūdingos, kaip dabar technologijų sektoriaus. Tai buvo kokie 2005–2006 m. Tiksliai nepasakysiu, bet pirmųjų investicijų grąžos buvo 50–100 proc. kelerių metų laikotarpiu.
Po to tiesiogiai ėmiau pirkti Baltijos šalių, Bulgarijos, Serbijos, Kroatijos įmonių akcijas. Tuo metu tie regionai dominavo. Niekas nenorėjo investuoti į JAV akcijas, nes grąžos ten buvo juokingos. Atsimenu, 2007 m. Bulgarijoje, Serbijoje labai daug įmonių darė IPO (pirminis viešas akcijų siūlymas) ir visi investuotojai norėjo juose sudalyvauti. Kodėl? Todėl, kad pirmą prekybos dieną kaina šoktelėdavo dvigubai.
Tada buvo 2008 m. finansų krizė, bet ją išgyvenau neblogai, nes didžiąją dalį aktyvų buvau pardavęs.
– Kiekvienas pradedantysis investuotojas-spekuliantas turi lūžio tašką, kada rinkos kyla, grąžos didelės, o pasitikėjimo atsiranda labai daug, kol galiausiai prarandama didelė pinigų sumą. Panašu, kad 2008 m. jums netapo lūžio metais. Ar iš viso turėjote tokį lūžio momentą?
– Savo investavimo kelionės pradžioje, kai dar buvau studentas, dirbau banke finansų maklerio asistentu. Dirbau gal pusantrų metų, iki pat finansų krizės. Atsimenu, dirbdavau daug, nuo 7 iki 19 val., daug su klientais bendravau, daug mokiausi, visą informaciją stengiausi gerti į save.
Jei gerai atsimenu, buvo 2007 m. rugpjūtis, kai bankrutavo du labai gerai žinomi „Bear Stearns“ investiciniai fondai. Tuo metu sėdėjau prie „Bloombergo“ terminalo (verslo ir finansinių naujienų informacinė sistema) ir stebėjau įvairių regionų akcijų indeksus. Tai buvo diena, kai visi indeksai buvo raudoni. Nebuvau to matęs. Supratau, kad kažkas vyksta. Tai privertė mane parduodi didžiąją dalį aktyvų.
Tai buvo diena, kai visi indeksai buvo raudoni. Nebuvau to matęs. Supratau, kad kažkas vyksta
Kitas momentas, atsimenu, kai dar 2008 m. dirbau banke „Sampo“, tuo metu iš Londono atvyko Baltijos finansų departamentui vadovauti žmogus, kuris sakė parduoti visas banko investicijas. Jis buvo matęs 1987 m., 2000 m. krizę. Naujasis vadovas sakė parduoti viską. Nežinau, kokią informaciją jis turėjo, bet čia buvo jo strategija. Žinoma, kai kurie aktyvai buvo gal kiek per agresyvūs bankui. Dar jis visada sakydavo, kad, jo manymu, gali nutikti kažkas blogo.
– Sakėte, kad ir jums pavyko beveik sausam išlipti iš 2008 m. finansų krizės. Kokia visgi buvo jūsų blogiausia investicija?
– Kinijos įmonė „China Organic Agriculture“. Ji mano portfelyje sudarė gal apie 20 proc. Man atrodo, aš į ją investavau 10 tūkst. litų. Tuomet akcija pabrango dvigubai. Tada dar investavau ir akcija galiausiai nukrito 95 proc. Kaip aš juokauju, jei studijos būtų mokamos, tai būtų mano visa magistro studijų kaina. Tiek šita pamoka, tiek 2008 m. finansų krizė privedė prie to, kad reikia ieškoti sistemingos investavimo strategijos. Nes iki to laiko tiesiog skaitydavau naujienas, sekdavau rodiklius. Bet esmė – kaip suformuoti portfelį, kokias pozicijas įtraukti, į kokias turto klases investuoti. Dažnai investuotojai investuoja tik į vieno turto klasę. Tačiau, kai vyksta krizės, nebūtinai nukenčia visos turto klasės. Todėl pradėjau ieškoti strategijos, kuri nebūtų pririšta prie vienos turto klasės. Taip aš nuėjau į makroinvestavimą, man patiko strategija „Managed futures“, kur gali tiek pirkti, tiek „shortinti“ („Short“ arba trumpoji pozicija – tai galimybė gauti pelną, krentant aktyvų kainai) įvairias turto klases.
Į akciją investavau 10 tūkst. litų. Tuomet akcija pabrango dvigubai. Tada dar investavau ir akcija galiausiai nukrito 95 proc.
Taip nukeliavau į taktinę turto alokaciją, portfelių paskirstymą. Pavyzdžiui, ar įmanoma neprarasti grąžos, paskirstant riziką? Tarkime, akcijų vidutinė metinė grąža siekia 10 proc., bet per krizes akcijos smunka ir 50 proc. Tai kaip rasti strategiją, kur santykis būtų 10 su -10? Dauguma investuotojų pasakytų, kad čia yra auksinė strategija.
– Tai ar įmanoma rasti?
– Žiūrint, apie kokį periodą kalbam. JAV akcijos pastaruosius 10 metų bus kokie 16 su -20, o tai jau yra netoli tikslo. Santykį 10 su -10 rasti sunku, bet 10 su -20 galima.
– Grįžkime prie jūsų didžiausio praradimo – kiek tuomet praradote, apie 20 tūkst. litų?
– Panašiai. Dabar suma, verčiant į eurus, atrodo juokinga. Kai man buvo 24 metai, turėjau 150 tūkst. litų portfelį, iš kurių 50 tūkst. litų pasiskolinau už 7 proc., nes galvojau, kad tikrai galiu uždirbti daugiau. Bet, kai įvyko rugpjūčio įvykiai, beveik viską išsipardaviau ir skolas atidaviau.
– O gal atsimenate investiciją, kur daugiausiai uždirbote? Čia galime kalbėti tiek absoliutine, tiek santykine išraiška.
– Turbūt sugrįžčiau į tą periodą prieš 2008 m. finansų krizę. Bet aš niekam to nepatarčiau daryti. Tai buvo trumpalaikiai spekuliavimai. Prisimenu, dalyvavau viename iš Bulgarijos įmonės IPO, kur per 6 mėn. pavyko uždirbti 200 proc. grąžą. Dabar to nebedaryčiau. Dabar investuoju periodiškai, turiu nusistatęs sumą, kurią noriu pasiekti per tam tikrą metų skaičių. Žinau, kodėl man tos sumos reikia. Jei grąža bus 10 proc., o rizika -30 proc., man tinka, tai galiu toleruoti.
– Kokią procento dalį nuo pajamų investuojate?
– Priklauso, bet mano minimumas yra apie 20 proc.
– Dar trumpam noriu grįžti prie investavimo laikotarpio iki 2008 m. Kai grąžos buvo tokios įspūdingos, ar nebuvo sparnai užaugę?
– Buvo. Turiu sąsiuvinėlį tokį, kur pasižymėjau ano meto mintis. Prisimenu, kai įvyko krizė, su kolegomis Luku ir Arūnu nusprendėme patys kažką daryti ir įkūrėm „Synergy finance“. Tuomet sąsiuvinyje buvau užsirašęs, kad mūsų siekiama grąža bus 25 proc. Ir, kaip aš juokauju, tas skaičius buvo konservatyvus. Nes iki krizės grąžos buvo po 40–50 proc. per metus.
– Toks jausmas, kad tiek jūs, tiek banko vadovas prieš 2008 m. finansų krizę krištolinį rutulį turėjot. Pastaruosius dvejus metus JAV akcijų rinka kone po 25 proc. šuoliavo. Ko laukiame 2025 m.? Ar gali būti korekcija?
– Labai stengiuosi neturėti nuomonės dėl to, kas bus ateityje. Galvoje sužaidžiu įvairius scenarijus: gerą, blogą. Tačiau jei tikslas investuoti 10–15 metų, tai koks skirtumas, kokie kiti metai bus. Esminis pastebėjimas čia gal būtų toks – jei bus blogai, ar aš galėsiu papildomai investuoti.
Kai matau, jog pastarųjų metų grąža 2–3 kartus viršija vidurkį, tai bandau save nuteikti, kad ateinantys dveji metai bus nulis. Taip nuolatos žaidžiu su savo lūkesčiais. Tačiau, kaip sakau, investuotojas turi suvokti, kur yra jo žaidimų laukas.
Verta pastebėti, kad prognozės pasiteisina labai retai. Atsimenu, anksčiau rinkdavome ekonomistų prognozes dėl BVP, palūkanų, akcijų kainų. Po to po metų žiūrėdavo, kiek iš jų buvo tikslios. Tų pataikymų būdavo labai retai. Žinoma, bazinį scenarijų turime ir jį komunikuojame.
Kol kas matome, kad didžioji dalis 2025 m. nusiteikę optimistiškai. Įmonių pelnams prognozuoja daugiau nei 10 proc. augimą didžiuosiuose regionuose. JAV akcijoms ir indeksams – 10 proc. ir daugiau augimą. Ekonomika atrodo gerai, infliacija stabilizavosi. Taip, infliacija gali šiek tiek padidėti dėl D. Trumpo atėjimo ir tarifų padidėjimo. Bet apskritai lūkesčiai atrodo optimistiški. Bet kaip iš tikrųjų bus, niekas nežino. Ateina COVID-19 ir visas prognozes meti į šiukšlių dėžę.
Visgi, ką aš matau, tai labai daug optimizmo JAV, ypač kalbant apie technologijų įmones. Bet kartais lūkesčiai yra perdėti. Pavyzdžiui, technologijų įmonių P/E rodiklis (angl. Price to Earnings Ratio. Akcijos kainos ir pelno santykis – tai santykinis rinkos rodiklis, kuris parodo, kiek įmonės akcijos kainuoja lyginant su jos grynuoju pelnu) yra daugiau nei 30.
– O vidurkis koks, 17?
– Taip, čia visos rinkos. Bet skaičiuokime, kad technologijų įmonių vidurkis siekia apie 20 proc.
– Tai ar dabartinis P/E rodiklis, kuris rodo 30, yra normalu?
– Tai nėra normalu. Bet JAV vis dar yra šalis, kur technologijų įmonės sugeba uždirbti ir neįtikėtinai geras pelno maržas, tarkime, 20 proc. Įmonės sugeba augti po 15–20 proc., o koks „Nvidia“ paauga ir kokius 50 proc. Tos įmonės gali absorbuoti milijardus dolerių. Pinigai todėl ir keliauja į JAV, nes nėra šiuo metu kur kitur. Aišku, mokama premija ir už didelį likvidumą, saugumą.
Taip, JAV akcijos yra pervertintos
Taip, JAV akcijos yra pervertintos. Kitas dalykas – brangūs doleriai. O palūkanos doleriais kai kur konkuruoja su besivystančių šalių palūkanomis. Jeigu iš JAV obligacijų aš galiu gauti 5 proc. metinių palūkanų, tai ką, aš dabar skolinsiu Brazilijai už tiek pat? Kitas dalykas, daug šalių skolinasi doleriais. Tai brangus doleris kitoms šalims nėra gerai.
– Ar investuotojui 2025 m. reikia turėti atsidėjus didelį pinigų rezervą, kurį būtų galima įlieti į rinką, nutikus didesnei korekcijai? Pavyzdžiui, Warreno Buffetto valdoma bendrovės „Berkshire Hathaway's“ grynųjų pinigų pozicija siekia daugiau nei 300 mlrd. JAV dolerių. Toks jausmas, kad jie sėdi ir laukia krizės.
– Kalbant apie investicinį portfelį, tai visada vadovaujuosi taisykle, kad kuo žmogus jaunesnis, tuo daugiau jis gali rizikuoti. Kuo vyresnis, tuo saugesnių investicijų dalis turi būti didesnė. Jei tau 40–50 metų ir daugiau, tai grynųjų, saugių obligacijų ar indėlių reikia turėti. Klausimas, ar šioje situacijose, kai akcijos pasiekusios visų laikų aukštumas, reikia pasididinti grynųjų kiekį? Aš laikausi principo, kad vidutiniam investuotojui nereikėtų aktyviai priiminėti sprendimo, ar reikia didinti, ar mažinti alokacijas. Jis turėtų nusistatyti sau tinkamą strategiją ir remtis su ja. Tie, kurie labai nori strateguoti, tai imkime Benjamino Grahamo knygą ir skaitykime, kas ten parašyta – jei akcijos yra brangesnės nei vidurkis, mažinkime akcijų dalį. Tarkime, turi 75 proc. akcijų ir 25 proc. obligacijų, tai akcijų dalį susimažini iki 50 proc.
– Dar trumpai norėjau paklausti apie investavimo strategijas. Imkime statistinį vilnietį, kurio atlyginimas į rankas siekia apie 1 500 eurų. Kokios investavimo strategijos jam reikėtų laikytis, jei žmogus kaupia pinigus senatvei?
– Viskas labai paprasta ir labai neįdomu, nes kalbame apie ilgą laikotarpį. Didesnė problema yra tie, kuriems dabar 40 metų ir daugiau, nes jų investavimo laikas trumpėja. Bet jei kalbame apie 25–30 metų žmogų, tai jis turi galimybę viską paprastai susidėlioti.
Matematika labai paprasta. Yra keturi dalykai, kurie lemia galutinę sumą: kada pradedu investuoti, kiek laiko investuoju, kiek nuo pajamų investuoju ir investavimo grąža. Iš tų 4 dalykų mes galime nuspręsti visus, išskyrus investavimo grąžą. Garantijų čia nėra. Jeigu investuojame į akcijas, tai iš viso per metus grąža gali būti nuo -50 iki 100 proc. Jeigu imsime 30 metų laikotarpį, nors ir istorinis vidurkis siekia apie 10 proc., buvo 30 metų tokių, kai istorinė grąža siekė 7 proc., o buvo, kai 13 proc. Tai garantuoti grąžos negalime.
Jeigu žmogus visą darbingą amžių, nesvarbu, kiek jis gauna pajamų, ar 1,5, ar 3 tūkst. eurų, norint pasiekti finansinę laisvę ir gerai gyventi svarbu, koks tavo išlaidų krepšelis yra dabar. Jeigu aš dabar išgyvenu iš 1,5 tūkst. eurų, tai gal man senatvei 3 tūkst. nereikia. Nesvarbu, kiek žmogus pajamų gauna. Jei jis 40 metų nuo atlyginimo atsideda kad ir 10 proc. ir gauna 9 proc. grąžą, jis sukaupia netgi daugiau, negu kad reikia tam, kad iš pasyvaus turto generuojamų pinigų pasidengtų savo išlaidas.
Teko man ieškoti modelių, kurie skaičiuoja pagal tai, kiek tau metų ir kiek esi sukaupęs, kokį proc. nuo pajamų reikia atsidėti, kad iki pensijos sukauptum pakankamą lėšų sumą. Jei tau 25 metai, tai užtenka ir po 10 proc. atsidėti. Jei tau 40 metų ir tu nieko nesi sukaupęs, tai galbūt reikia 25 proc. atsidėti investavimui, jei tau 55 metai, tai gal reikia 35 proc. Visgi, taisyklė paprasta. Žmogus – investuodamas 35–40 metų 10 proc. atlyginimo, investavimo gale turės daugiau pinigų, nei buvo uždirbęs per visą savo gyvenimą. Ar 10 proc. atsidėti yra kažkokia kančia?
– Kai kalbame apie investicinę grąžą, tarkime, „S&P500“ indekso grąžą, visada skaičiuojama, kad ilguoju laikotarpiu grąža sieks 10 proc. Kai akcijos kyla sparčiau, investuotojai visada pabrėžia, kad tai nėra normalu. Tačiau nebuvo normalu Europoje ir su neigiamomis palūkanomis 7 metus gyventi, tačiau gyvenome ir kas paskolas turėjo, galėjo tuo džiaugtis. Ar iš esmės ta ilgametė 10 proc. grąža iš akcijų yra nepakeičiamas fundamentas? Galbūt atsirandant gyvenimą keičiančioms technologijoms, įmonėms kuriant vis didesnę vertę, istorinė grąža gali būti didesnė?
– Čia reiktų išskirti du dalykus. Pirma, JAV ar Europoje įmonių pelno marža visada siekdavo apie 8 proc. Pastaruosius 5 metus JAV yra įžengusi į didesnę pelno maržą – 12 proc., o kartais ir 14 proc. Ta pelno marža JAV atkeliauja iš technologijų sektoriaus, nes ten yra įmonių, kurios dirba su 20 proc. pelno marža. Kodėl? Nes tos įmonės yra didelės. Kiek yra tokių didelių įmonių kaip „Microsoft“, kurios kuria operacinę sistemą? Turbūt dvi. Kiek yra tokių kaip „Google“? Tos įmonės skolų beveik neturi, grynųjų pinigų jos turi labai daug. Tad tą pelno maržą jos išlaikys. Kad dingtų pelno marža, reikia, kad atsirastų konkurencija. Tačiau kas ateis konkuruoti su „Google“? Dažniausiai didelės įmonės nuperka savo konkurentus.
Kas gali būti, tai, kai sako, kad įmonė yra „Too big to fail“, tai jas gali šiek tiek apriboti. Taip pat klausimas, ar įmonėms pavyks nepaliaujant kurti inovacijas. Jei jos toliau sugebės inovuoti ir išlaikyti tą tempą, tuomet galime matyti ir didesnes grąžas. Bet ar gali trilijonų vertės kompanijos tapti 30 trilijonų vertės? Sakytum, kad artimiausiu metu ne. Atsimenu, kai prieš 5–6 metus „Apple“ P/E rodiklis buvo 13. Ir tuo metu niekas nesakė, kaip pigu, reikia pirkti. O dabar yra 3 kartus didesnis P/E. Noriu pasakyti, kad pelningumas dar kurį laiką gali išsilaikyti, bet kažkurioje vietoje tas konkurencingumas turi suveikti ir pakoreguoti pelnus. Pavyzdžiui, anksčiau visada buvo tik „Tesla“, o dabar iš Kinijos ateina nežmoniška konkurencija.
