Pagrindiniai viešojo gyvenimo centrai, protai, technologijos, darbo vietos – viskas koncentruojasi Vilniuje. Regione darbo paieškos gali trukti ir dvejus metus, o darbo užmokestis – vidutiniškai 300 eurų, bet gali būti ir 1 tūkst. eurų mažesnis nei Vilniuje. Be to, personalo atrankos specialistai sako, kad egzistuoja ir savivertės atotrūkis. LRT RADIJO laidoje „Aukso amžius“ pokalbis apie tai, kokia ta Lietuva, išlindus iš Vilniaus burbulo.
Darbo ieškojo 2 metus
Įmonės „Talent Lab“ vadovė Laura Gylienė pasakoja apie atsibusti privertusį skambutį iš žmogaus, gyvenančio mažame mieste.
„Paskambino žmogus iš Rokiškio ir grubiai pasakė: atsibuskite iš Vilniaus burbulo ir pamatysite, kaip kiti gyvena. Sako, jūs neturite suvokimo, kaip aš 2 metus ieškau darbo. Iš pradžių pagalvojau, kad Vilniuje, Kaune, Klaipėdos arba Šiauliuose žmonės greitai susiranda darbus. Niekada nepagalvoji apie kitus regionus, kol tu pats nesusiduri su tuo“, – tikina ji.
Anot pašnekovės, regionuose gyvenantys darbo ieškotojai mini darbo pasiūlymų ir pažinčių stoka. Tiesa, pasak jos, kai kurie kandidatai minėjo, jog dalis darbo pasiūlymų yra talpinami „dėl akių“.
„Ką girdžiu iš kandidatų, tai jie mini uždarą ratą, darbo pasiūlymų ir būtent pažinčių stoką, kas negerai rinkai ir kandidatui. Kandidatui tai nėra gerai, nes dingsta pasitikėjimas organizacijomis, o įmonėms nėra gerai, kad nėra kompetencijų, skaidrumo stoka ir atsiranda vystymosi stoka. Darbų paieškos regionuose yra sudėtingos“, – sako L. Gylienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė minėjo, kad 3 mėnesius yra normalu ieškotis darbo, nes gauni nedarbo išmoką. Tačiau, anot L. Gylienės, darbo paieškos apytiksliai trunka pusę metų, o didžiausia darbų koncentracija – Vilniuje.
„Normalus paieškos ciklas yra 3–6 mėnesiai. Nėra taip, kad nusiunčiu gyvenimo aprašymą ir gaunu darbą. Nepamirškime, kad ir kandidatai renkasi, kokioje pozicijoje, kompanijoje dirbti, augti ir tobulėti. Kandidatai nepuola iškart darbintis, nes turi geras socialines garantijas. Darbo pasiūlymų yra apie 50–60 proc. Vilniuje. Visa kita dalinasi kiti miestai. Eina Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Šiauliai. Tai yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Tai yra sostinės sindromas ir tai yra normalu“, – aiškina „Talent Lab“ vadovė.
Algos – nuo 300 iki 1 tūkst, eurų mažesnės nei Vilniuje
VU Šiaulių akademijos Regionų plėtros instituto profesorė Diana Cibulskienė pastebi, kad dėl mažo darbo vietų pasirinkimo miesteliuose didėja konkurencija.
„Savaime suprantama, kad tą išspręsti yra sunku. Yra viena galimybė – arba ieškoti darbo kitur, išvažiuoti iš to miestelio arba skatinti, kad ten kurtųsi įmonės, kad atsirastų tam tikrų darbo vietų. Ypač mažesniuose miesteliuose praeina daug laiko iki kol yra randamas darbas“, – tikina profesorė.
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, didžiausią darbo užmokestį iki mokesčių 2529 eurus gavo Vilniaus įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Jų algos šalies vidurkį viršijo beveik 300 eurų. Mažiausią darbo užmokestį iki mokesčių 1560 eurų gavo Zarasų įmonių, įstaigų ir organizacijų darbuotojai. Jų darbo užmokestis buvo 969 eurų mažesnis nei vilniečių.
Kaip teigia D. Cibulskienė, sostinės gyventojai gauna didžiausius darbo užmokesčius. Ji atkreipia dėmesį, kad ir įvairių paslaugų, nekilnojamojo turto kainos Vilniuje yra didesnės.
„Atotrūkis yra nemažas, bet mes turime žinoti, kad didžiuosiuose miestuose yra koncentracija didžiųjų įmonių, kurios įdarbina aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Logiška, kad jų darbo užmokestis yra pakankamai didelis ir jis tą vidurkį išaugina. Vilniuje yra motininių kompanijų koncentracija ir ten pagrindas yra aukščiausius darbo užmokesčius gaunančių darbuotojų skaičius.
Reikia atkreipti dėmesį, kas skirtumas yra nemažas, bet ir kitos kainos yra skirtingos: nekilnojamo turto, paslaugų, kai kurių produktų ir prekių kainos skiriasi. To suvienodinti dirbtinai nepavyks, bet darbdavius reikia kažkaip skatinti, kad artėtų prie tam tikro lygio, bet tikriausiai to nepavyks padaryti“, – kalba profesorė.
Trūksta investicijų
„Swedbank“ Finansų instituto vadovės Jūratės Cvilikienės teigimu, regionuose trūksta investicijų, todėl nėra kuriama pakankamai darbo vietų.
„Darbo vietų kūrimas pats savaime nepakankamas, nes reikia infrastruktūros, kad keltųsi šeimos, kad būtų mokyklos. Kol nėra aukštos pridėtinės vertės kvalifikacijos darbuotojų, tol nesikuria kažkokios įmonės, kurios gali pasiūlyti darbo vietų. Tai nėra fenomenas“, – sako „Swedbank“ atstovė.
L. Gylienė taip apt pastebi, kad sostinėje ar Kaune ieškantys darbo tikisi ir gerokai didesnio atlyginimo. „Mes nuvažiuojame 100 kilometrų už Vilniaus ir jau atlyginimo lūkesčiai yra kitokie. Tai yra ir savivertės, ir kandidatų pasiūlos atvejis“, – teigia „Talent Lab“ vadovė.
Pašnekovė tikisi, kad daugiau investicijų atsiras ir regionuose. „Norisi tikėti, kad bus protingai peržiūrėta strategija ir peržiūrėtos investicijos. Norisi, kad Lietuva nebūtų lygi Vilniuje. Tų pačių nuostabių žmonių yra regionuose“, – kalba L. Gylienė.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Aukso amžius“ įraše.
Parengė Goda Ponomariovaitė
