Nutrūkus tranzitui per Ukrainą, Rusijos dujų ir naftos bendrovei „Gazprom“ šiandien likęs tik vienas iš anksčiau veikusių keturių dujotiekių į Europą. Kremliaus valdoma monopolininkė pastaraisiais metais didino eksporto į Kiniją ir prekybos suskystintosiomis gamtinėmis dujomis (SGD) apimtis, tačiau, kaip pastebi Geopolitikos ir saugumo studijų centro asocijuotas ekspertas Saulius Rimutis, tai prarastų rinkų Europoje nekompensuoja.
Rusijos naujienų agentūra TASS šią savaitę pranešė, kad „Gazprom“ ketina atleisti apie 1,5 tūkst., arba 40 proc., Sankt Peterburgo būstinėje dirbančių darbuotojų. Planuojami pokyčiai neabejotinai susiję su sumažėjusiais pardavimais Europoje.
Iki karo Ukrainoje pradžios 2022 m. vasarį Rusija turėjo keturis tiesioginius kelius į Senąjį žemyną: du „Nordstream“ vamzdynus, Jamalo, „Turkstream“ ir Ukrainos tranzito dujotiekius.
Dujų srautus į Europą Rusija pati pradėjo riboti dar 2021 m. pabaigoje. Prasidėjus karui, dalis šalių pačios atsisakė rusiškų energijos išteklių. Pavyzdžiui, Lietuvoje rusiškos naftos, gamtinių dujų ir elektros importo nebėra nuo 2022 m. gegužės. Visa Europos Sąjunga rusiškų energijos išteklių pagal programą „REpowerEU“ turėtų atsisakyti iki 2027 m.
Prekyba per Baltarusiją į Lenkiją einančiu dujotiekiu „Yamal-Europa“ sustojo 2022 m. Vėliau sustabdyti „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“, o po įvykusių sprogdinimų eksportas tapo neįmanomas net ir techniškai.
Nuo 2025 m. sausio 1 d. nebeatnaujinus Ukrainos dujų tranzito susitarimo, Rusijai liko tik vienas vamzdynas „Turkstream“.
Kaip pastebima vienoje Briuselyje įsikūrusio analitinio centro „Bruegel“ publikacijoje, tranzito sutarties pabaiga yra svarbus pokytis, nes per Ukrainą tiektos dujos sudarė apie pusę likusio Rusijos eksporto į Europos Sąjungą dujotiekiais ir apie trečdalį viso šalies dujų eksporto, įskaitant SGD.
Centro „Bruegel“ duomenimis, rusiškų dujų importas į ES nuo 2021 m. pabaigos iki 2024 m. pabaigos yra sumažėjęs beveik 62 proc., iki 14,1 mlrd. kub. m per ketvirtį.
Prarasta pagrindinė rinka
S. Rimutis sakė, kad pasikeitusi rusiškų dujų geografija turėjo ribojantį efektą.
„Seniau Rusija tiekdavo apie 40–50 proc. viso gamtinių dujų importo į ES, tačiau bent praėjusiais metais tas skaičius yra nukritęs iki 10–11 proc. Tai labai ryškus pasikeitimas. Manau, kad ateityje jis turėtų toliau kristi. Atsisakius dujų tranzito per Ukrainą, sumažės dar keliais procentais bent jau šiemet. Jie prarado pagrindinę savo eksporto rinką“, – sakė jis.
Pašnekovas sutiko, kad dalį praradimų rusai gali kompensuoti eksportu į Kiniją, tačiau pažymėjo, kad jo mastas nei Kremliaus, nei pačios bendrovės „Gazprom“ netenkina.
„Beje, tikriausiai tos gamtinės dujos ateina ne iš tų telkinių, kurie būdavo naudojami eksportui į Europą. Aišku, padidėjo srautai į Turkiją ir kitas ES šalis per SGD terminalus, tačiau didžioji Europos rinkos dalis yra prarasta, o kompensacijos į kitus regionus yra per mažos“, – apibendrino jis.
Kalbėdamas apie Rusijos iš dujų gaunamas pajamas ir galimybes finansuoti karą Ukrainoje, S. Rimutis pirmiausia priminė, kad 2022 m., net ir sumažėjus pardavimams, pajamos buvo išaugusios dėl padidėjusių kainų.
„Taip atsitiko, nes nebuvo išvystyta pakankamai alternatyvių šaltinių: SGD terminalų ar kitų vamzdynų. ES pirko tas pačias rusiškas dujas mažesniais kiekiais, bet už didesnę kainą. Tačiau, sakyčiau, kad tai buvo laikinas efektas, kuris tuo momentu padėjo įmonei „Gazprom“ gauti pajamų tiek pat ar net šiek tiek daugiau nei įprastai. Tačiau vėliau kiekiai toliau mažėjo, o gamtinių dujų kaina nukrito“, – sakė jis.
Tai pripažįsta ir pati „Gazprom“, pernai pirmą kartą per daugiau nei 20 metų fiksavusi nuostolį. 2023 m. jis sudarė 629 mlrd. rublių (6,9 mlrd. JAV dolerių). Bendrovė pati nuo 2023 m. nebeskelbia savo eksporto statistikos, tačiau naujienų agentūros „Reuters“ skaičiavimais, 2023 m. dujų eksportas į Europą susitraukė 55,6 proc., iki 28,3 mlrd. kub. m.
Pasak S. Rimučio, tai rodo poveikį bent jau pačiai įmonei „Gazprom“.
„Jiems gana sudėtinga išlaikyti teigiamą finansinį balansą, taigi karo finansavimo galimybės iš gamtinių dujų yra mažesnės. Rusija seniau labai didelį savo biudžeto prieaugį gaudavo būtent iš gamtinių dujų, taip pat naftos eksporto. Dabar šitas dalykas mažėjo. Jiems tenka savo karo poreikius, socialines ar vidines iniciatyvas daugiau finansuoti kitais šaltiniais.
Manau, efektas yra gana neigiamas, o ilgesniu laikotarpiu tai dar labiau ryškės. Iš esmės dėl to, kad yra sunku ir brangu išvystyti naują infrastruktūrą, kuri leistų kompensuoti Rusijai šiuos nuostolius. Pasikeitimas galėtų įvykti, jei ES nuspręstų grįžti prie bendradarbiavimo su Rusija, vėl pirkti rusiškas dujas. Tačiau tokių signalų dabar nėra“, – svarstė GSSC (buvusio „Rytų Europos studijų centro“) ekspertas.
Perėjo prie SGD
Šiuo metu dujas per vamzdyną „Turkstream“ vis dar gauna Bulgarija, Serbija ir Vengrija. S. Rimutis pastebėjo, kad kitose Europos šalyse rusiškų gamtinių dujų pastaruoju metu vis dažniau įsigyjama per SGD terminalus.
„SGD terminalus gali priimti Graikija, Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija. Vokietija dar neseniai taip pat leisdavo rusiškoms SGD dujoms pasiekti jų terminalus, bet jų Vyriausybė paskelbė, kad nuo šiol draudžiama importuoti jas laivais per Vokietijos uostus. Taigi pagrindinės priimančios šalys dabar yra pietinėje Europoje. Taip pat Nyderlanduose yra priėmimo terminalų“, – pasakojo jis.
Ekspertas pažymėjo, kad formaliai Europoje dar yra dujų, kurios patenka iš Baltarusijos į Lietuvą ir vėliau tranzitu keliauja į Kaliningradą, bet jos nėra vartojamos ES.
„Kiek Baltarusija įpučia į Lietuvą, visos yra išpučiamos į Kaliningradą“, – paaiškino jis.
Be to, svarbu pabrėžti, kad dujos iš „Turkstreamo“ vėliau gali keliauti toliau, būti perpardavinėjamos kitose šalyse.
„Viena problemų su gamtinėmis dujomis yra tai, kad kai jos patenka į Europą, gana nesunku pakeisti jų kilmės šalį. Sakykim, patenka iš Rusijos, bet kai atsiduria Europoje, būna perparduodamos su kitos šalies pavadinimu. Dėl to gali būti, kad atsiduria ir kitose valstybėse. Sudėtinga atskirti vamzdynuose esančias molekules, iš kokios šalies jos yra patekusios“, – aiškino S. Rimutis.
Vis dėlto jis teigė, kad dujotiekio „Turkstream“ pajėgumai yra riboti, todėl eksporto didinimas gali vykti tik per SGD terminalus.
„Tačiau ir tai priklauso nuo to, kokie yra išdujinimo pajėgumai pačioje Rusijoje. Be to, čia yra ir globalios SGD konkurencijos klausimas, kur labiau apsimoka tas dujas transportuoti“, – sakė ekspertas.
Sausio 10 d. JAV paskelbė naujas sankcijas Rusijos naftos tanklaiviams. S. Rimutis svarstė, kad galbūt panašūs apribojimai galėtų būti pritaikyti ir SGD dujovežiams, tačiau priminė, kad ES rusiškų dujų importo nėra uždraudusi.
„Galėtų ir kitos šalys žengti tokius žingsnius kaip Vokietija. Jie uždraudė rusiškų SGD dujovežių atvykimą į savo uostus. Tačiau vis tiek išlieka sankcijų apeidinėjimo rizika. Visada yra alternatyvių kelių tai padaryti, pavyzdžiui, perpilant krovinius kituose uostuose. Nors su gamtinėmis dujomis tai sudėtingiau padaryti, nes kaštai labai išauga.
Nėra taip paprasta, kaip su naftos kroviniais, kurie net ir jūroje būna perpilami tam, kad apeitų sankcijas. Galimybių yra, bet esminis dalykas yra noras ir ryžtas įsipareigoti, kad dujos nebūtų perkamos“, – dėstė jis.
„Bloomberg“ šią savaitę pranešė, kad naujame ES sankcijų pakete gali atsirasti laipsniškas rusiškų SGD importo draudimas, taip pat apribojimai aliuminiui.
Slovakija ir kitos klientės
Pastaruoju metu rusiškų dujų tema ryškiausiai kalbėjo Slovakijos premjeras Robertas Fico. Ukrainai sustabdžius tranzitą, jo valstybė netenka šimtų milijonų eurų mokesčių.
Pati Ukraina taip pat netenka tranzito pajamų, kurie, centro „Bruegel“ duomenimis, sudarė apie 0,5 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. 2022 m. pajamos sudarė 1,2 mlrd. dolerių, 2023 m. – 0,8 mlrd. dolerių.
Savo ruožtu R. Fico gruodį buvo nuvykęs į Maskvą ir susitiko su Vladimiru Putinu. Po to grasino sumažinti paramą Ukrainai, nutraukti elektros tiekimą.
S. Rimučio vertinimu, šie pareiškimai yra labiau viešajai erdvei skirtas šantažas.
„Jiems skaudu būtent tai, kad jie praranda visai nemažai tranzito pajamų, kurių gaudavo iš rusiškų gamtinių dujų. Per Slovakiją buvo vienas pagrindinių kelių, kaip gamtinės dujos tekėdavo iš Ukrainos į ES.
Manau, mažai tikėtina, kad Ukraina apsigalvotų ir nuspręstų gamtines dujas vėl leisti eksportuoti per savo teritoriją. Nebent atsirastų kažkokių alternatyvių susitarimų – anksčiau buvo apie tai minčių.
Tikriausiai Slovakijai taip pat nenusimato vėl gauti rusiškų dujų. Nebent gali būti politinis susitarimas su Kremliumi, kad per dujotiekį „Turkstream“ ar SGD terminalais jie pirktų su didesne nuolaida. Bet manau, tai būtų nelabai apsimokantis dalykas ir pačiai Rusijai“, – sakė jis.
Dar viena visai neseniai rusiškų dujų atsisakiusi valstybė yra Austrija. Jie to nebedaro po to, kai tarptautiniame arbitraže Austrijos dujininkė OMV iš „Gazpromo“ dėl nereguliaraus dujų tiekimo prisiteisė 230 mln. Eur kompensaciją. Šiemet Austrijoje įvyko dar vienas svarbus pokytis – naują vyriausybę formuos kraštutinių dešiniųjų atstovai iš Laisvės partijos.
S. Rimutis svarstė, kad techniškai dėl to galėtų pasikeisti ir požiūris į rusiškas dujas, tačiau, pasak jo, tam gali sutrukdyti bendras jų kiekio sumažėjimas Europoje.
„Problema Europoje, ypač kai buvo panaikintas dujų tranzitas iš Ukrainos, – labai mažėja būdų, kaip rusiškos dujos gali patekti čia. Be to, reikėtų ir platesnio visos ES požiūrio pokyčio. Pavyzdžiui, galima pažiūrėti, kas Vokietijoje dedasi su rinkimais, galbūt pasikeis valdžia ir bus draugiškesnė Rusijai. Kalbu apie partiją „Alternatyva Vokietijai“. Jei Europos kursas pasikeistų, sankcijų būtų mažiau, o dabar mažai tikėtina, kad įvyktų toks pokytis“, – komentavo jis.
Pastaruoju metu Turkija tampa vis svarbesne įmonės „Gazprom“ kliente.
„Manau, kad Turkija vaidina vis didesnį vaidmenį, bet nereikia turėti iliuzijų, kad ji pakeis ES savo svarba. Manau, kad Turkija tiesiog naudojasi galimybe įsigyti pigesnių energetinių išteklių, ir tiek“, – aiškino S. Rimutis.
Eksportas į Kiniją ir planai Afrikoje
„Gazprom“ pati pabrėžia, kad pastaraisiais metais jos prekyba su Kinija augo. Kaip nurodoma naujausioje, 2023 m., ataskaitoje, eksportas dujotiekiu „Power of Siberia“ tais metais augo 47,6 proc.
S. Rimutis sakė, kad šio eksporto galimybes riboja tiek neišvystyta infrastruktūra, tiek menka paklausa.
„Praėjusiais metais to vamzdyno buvo išnaudojama apie pusė pajėgumų. Neaišku, ar dėl to, kad Kinija atsisako daugiau importuoti, ar dėl to, kad Rusija nebuvo prijungusi to vamzdyno prie visų galimų gamtinių dujų gavybos rezervuarų.
Rusai nenori teikti labdaros Kinijai, o kinai nenori teikti labdaros Rusijai. Dėl to tie projektai ir stringa. Pavyzdžiui, V. Putinas buvo nuvykęs į Mongoliją tartis dėl „Power of Siberia 2“ vamzdyno tiesimo per jos teritoriją. Bet naujausiomis žiniomis, tas projektas nelabai juda ir nėra perspektyvų, kad pradės judėti bent iki 2028 m.“, – sakė jis.
„Gazprom“ anksčiau taip pat skelbė apie plėtros planus į kitas centrinės Azijos šalis ir Afriką. S. Rimutis pabrėžė, kad į šį žemyną eksportas galėtų vykti tik SGD dujovežiais.
„Klausimas, ar Afrikoje yra pakankamai infrastruktūros jiems priimti. Ar jie turi savo terminalus, kurie galėtų tai padaryti. Vamzdynais būtų labai sudėtinga.
Be to, reikia nepamiršti, kad pačioje Afrikoje yra nemažai šalių, kurios turi gamtinių dujų rezervuarų, tai – Alžyras, Nigerija. Galimybių gamtinių dujų gauti Afrikai iš vietinių tiekėjų yra nemažai. Manau, kad gan sudėtinga būtų Rusijai ten įsitvirtinti“, – sakė jis.
Pagrindinės „Gazpromo“ grupės veiklos sritys yra geologiniai tyrimai, dujų ir naftos bei jų produktų transportavimas ir pardavimas. Skaičiuojama, kad bendrovė turi apie 498 tūkst. darbuotojų.
