Paklausa ginkluotei ir kitoms karinėms prekėms auga visoje Europoje, pastebi vienas iš „Brolis Semiconductors“ akcininkų Kristijonas Vizbaras. Šiuo metu jo atstovaujama bendrovė jau tiekia optinius taikiklius NATO kariuomenėms.
Visgi, anot LRT RADIJO pašnekovo, Lietuvos indėlis į karinę pramonę turėtų būti ženkliai didesnis. Pasak K. Vizbaro, turime reikalauti, jog Vakarų ginkluotė, kurią perkame gynybai, būtų remontuojama čia, Lietuvoje, nes joks HIMARS nepadės, jei neturėsime savo inžinierių ir ginkluotės.
– Pone Vizbarai, visi dabar šneka apie gynybos pramonę, ginklų gamybą, Europa ginkluojasi. Jūs gaminate, be kita ko, optinius taikiklius kariuomenėms. Ar jaučiate, kad paklausa auga?
– Taip, jaučiame tą visą judėjimą į ginklavimąsi ir stiprinimą. Aišku, tai labai priklauso nuo prioritetų. Juos buvo išdarkiusi gana stipriai Ukrainoje prasidėjusi didžioji invazija, [ji] buvo sujaukusi visus planus. Bet šiuo metu, sakyčiau, stebime stabilizavimąsi. Matome tikrai didėjantį poreikį, matome planuojamus pirkimus. Tai rodo, kad ateities perspektyvos atrodo tikrai gerai.
– Taikiklius jau gaminate ir Belgijos kariuomenei. O ar Lietuvos kariškiams jų reikia? Ar turite sutartis, tarkime, su Lietuvos kariuomene?
– Vienareikšmiškai, mano nuomone, jų reikia, nes jų praktiškai neturime. Yra kažkoks kiekis padovanotų ir taip toliau. Iš esmės mes matome, kad vyksta planavimai, tokie įsigijimai yra planuojami. Bet dabar nedrįsčiau teigti, kada tai įvyks.
– Jūsų kolegos Lietuvoje skundžiasi, kad parduoti savo šalyje yra sunkiau nei kitur. Ar yra tame tiesos?
– Galvoju, kaip čia į tą klausimą atsakyti, kad neužsitraukčiau pykčio iš politinės vadovybės, kad jautriai nesureaguotų. Bet pavadinkime taip – nacionalinis gamintojas Lietuvoje nėra prioritetizuojamas, todėl ta konkurencija yra panaši tiek dalyvaujant viešajame pirkime ne Lietuvoje, kitose, tarkime, NATO valstybėse, tiek Lietuvoje.
Nacionalinis gamintojas neturi kažkokio pranašumo. Turbūt galima teigti, kad sąlygos yra sudėtingos, tikrai nepalengvintos. Bet yra kaip yra, kokios žaidimo taisyklės, tokiomis ir žaidžiame. Ar galėtų būti kitaip? Galbūt galėtų, bet čia ne nuo mūsų priklauso.
– O dėl Ukrainos – ar turite planų parduoti ar tiekti Ukrainai? Štai Volodymyro Zelenskio vizito metu Vilniuje pasirašėte memorandumą. Kokių planų turite ten?
– Vienareikšmiškai – ir turime, ir tiekiame, ir planuojame tiekti. Čia yra nenutrūkstamas procesas. Tie kiekiai galbūt ateityje bus didesni. (...) Puikiai suprantate, kad Ukraina kariauja, trūksta ir amunicijos, ir technologijų, ir pinigų. Čia nuo daugybės sudedamųjų dalių tai priklauso. Bet kokiu atveju, ten vyksta didelio intensyvumo karas. Tuo pačiu metu gynybos pramonei tai yra ir didelės galimybės teikti savo produkciją.
– Įdomu, ką galvojate apie galimus investuotojus į gynybos pramonę Lietuvoje. Štai užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis Davose pakvietė investuoti HIMARS gamintojus, Vokietijos ginkluotės koncernas „Rheinmetall“ irgi svarsto galimybę investuoti mūsų šalyje.
Kaip manote, ar žinant mūsų situaciją (dėl saugumo, dėl aukštų paskolų palūkanų), kas nors norės iš tiesų čia investuoti?
– Tų sąlygų galbūt nevertinsiu, jos palankios ar nepalankios. Gal čia ir nėra labai didelių palankumų. Bet, kita vertus, jeigu „Rheinmetall“ tieks kažkokią sunkiąją techniką Lietuvos kariuomenei, atitinkamai HIMARS sistemos atsidurs Lietuvoje, karo atveju tiek vieną, tiek kitą sistemą labai svarbu yra tinkamai prižiūrėti, gebėti remontuoti, tiekti atsargines dalis, spręsti kažkokius technologinius nesklandumus ir taip toliau.
Dėl to neišvengiamai turėtų tiek vieni, tiek kiti kažkokią bazę čia sukurti (...) arba bent jau pasamdyti kažkokią vietinę pramonę, kad gautų vietiniai gamintojai vykdyti kažkokias funkcijas. Karo atveju tai yra absoliučiai būtina. Jeigu čia prasidėtų pilnos skalės karas, toks, koks yra Ukrainoje, nei „Rheinmetall“, nei HIMARS nesugebėtų įtikinti savo inžinierių, kad jie čia važiuotų ir taisytų kažką.
Tai čia vienareikšmiškai turi būti tiek iš Lietuvos pusės poreikis tokią kompetenciją išsiugdyti arba kažkokiu būdu perkelti ją čia, lygiai taip pat ir iš anos pusės turi būti toks pat suinteresuotumas. Aš esu tikras, kad taip ir yra. Čia nėra klausimų, tik reikia sutarti dėl sąlygų ir susidėlioti tuos dalykus.
– Kokios yra pagrindinės kliūtys tam, kad Lietuvoje atsirastų daugiau ginkluotės gamintojų?
– Jeigu perkančioji organizacija arba perkančioji šalis nereikalauja, kad tam tikra dalis gamybos, remonto, paslaugų ar dar kažkokių dalykų būtų perkelta į Lietuvą, kad būtų perduotos kažkokios kompetencijos, tai natūralu, kad tų dalykų ir neatsiranda. Kaip sakoma, jeigu nepaprašai, tai dažniausiai ir negauni. Manau, didžiausia problema slypi čia.
Aišku, dažnai būna šitie dalykai demonizuojami, (...) bet aš priminsiu, kad yra Europos Sąjungos direktyva, kuri absoliučiai aiškiai ir tiksliai aprašo visus procesus, kokiu būdu tai galima daryti ir iki kokio lygio. Man atrodo, iki 30 proc. pirkimo sumos galima perkelti į paslaugas, į remontą ar dar kažką, perduoti ir vietinei pramonei. Tai yra absoliučiai legalu, logiška ir visos valstybės Europos Sąjungoje didesniu ar mažesniu mastu tuo naudojasi. Kodėl nesinaudoja Lietuva, aš spręsti nesiimsiu, čia ne visai mano daržas.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Ryto garsai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
