Europos pramonės pirkimo vadybininkų indeksas (angl. Purchasing Managers' Index, PMI), rodantis ekonominę sektoriaus būklę, žemiausiame taške nuo 2008 m. (neskaičiuojant pandeminio laikotarpio). Kad situacija sudėtinga, tikina ir patys pramonininkai.
Rugpjūčio 1 d. paskelbtas euro zonos PMI (42,7) indikuoja prastus Europos pramonės rezultatus ir lūkesčius dėl ateities.
Dar vienas neraminantis signalas – labai prastas svarbiausios Lietuvos ekonominės partnerės Vokietijos PMI įvertis (38,8), jį banko „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis socialiniame tinkle „Facebook“ pavadino „visiška šikna“.
Optimizmu gamybininkai negali pasidžiaugti ir Lietuvoje. Per pandemiją pramonė sugebėjo ištempti klimpstantį šalies ekonominį vežimą, tačiau be poilsio bėgęs lietuviškasis žemaitukas pavargo, tad pramonės produkcijos vertė Lietuvoje šiemet sausį–birželį sumažėjo 6,6 proc., rodo Valstybės duomenų agentūros duomenys.
Lietuvos pramonininkų konfederacija skelbia, kad situacija sektoriuje – sudėtinga.
Straipsnis trumpai
- Valstybės duomenų agentūros duomenimis, visos pramonės produkcijos vertė Lietuvoje šiemet sausį–birželį sumažėjo 6,6 proc.
- Lietuvos pramonininkų konfederacijos teigimu, ES ekonomika jau iš esmės traukiasi visuose sektoriuose.
- J. Liuima sako, kad Lietuvos ir Europos ekonomika bei pramonė su iššūkiais susidurs ir antroje 2023 metų pusėje, tačiau neigiamos tendencijos turėtų būti laikinos.
- I. Genytė-Pikčienė teigia, kad ES ir Lietuva susiduria ne tik su cikliniais išbandymais – regionui kyla ir rimtų struktūrinių išbandymų, kurie grasina eksporto konkurencingumui.
Konfederacijos duomenimis, labiausiai per metus smuko medienos, baldų ir chemijos produktų gamyba. Lėtėjimo požymių pasirodė ir inžinerinės pramonės sektoriuose – elektronikos ir transporto priemonių gamybos augimo tempas mažėja.
Lietuvos pramonės atsigavimo rodiklius, anot Pramonininkų konfederacijos vadovo Vidmanto Janulevičiaus, žemyn tempia ir mažėjanti trąšų gamyba.
Remdamasis Europos Komisijos (EK) euro zonos pramonės įmonių apklausos duomenimis, konfederacijos vadovas sako, kad euro zonos pramonės lūkesčiai taip pat blogėja.
„Europos Sąjungos (ES) ekonomika traukiasi iš esmės visuose sektoriuose“, – pabrėžia V. Janulevičius.
Prastos tendencijos Lietuvos pramonės sektoriuje, jo teigimu, pamažu vis labiau veikia ir darbo rinką, gamybos sektoriuje situacija darosi sudėtingesnė.
Užimtumo tarnybos duomenimis, gamybos įmonėse daugėja darbuotojų atleidimų: pirmąjį pusmetį gauta 20 pranešimų apie planuojamus atleidimus, kai prieš metus jų buvo 12.
„Taip, skaičius nėra didelis, bet darbuotojų samda sumažėjusi iki minimumo“, – pažymi verslo atstovas.
Laisvų darbo vietų skaičius linkęs mažėti, o didėjimo nepastebima, sako jis. „Nors gamybos įmonės maksimaliai siekia išsaugoti esamas darbo vietas, darbuotojų masiškai neatleidžia, bet mažina pamainų skaičių“, – pastebi V. Janulevičius.
Darbuotojų samda sumažėjusi iki minimumo.
V. Janulevičius
Vis dėlto, nors pramonės rezultatai neblizga, pusmetį smukusi Lietuvos ekonomika vėl ima augti. Valstybės duomenų agentūra taip pat paskelbė, kad antrąjį šių metų ketvirtį, palyginti su pirmuoju, bendrasis vidaus produktas (BVP) augo 2,8 proc.
Prie ekonomikos atsparumo prisidėjo informacinių ir ryšių technologijų, transporto ir saugojimo, statybų ir kai kurios į vidaus rinką orientuotų paslaugų veiklos. Tuo tarpu pramonė, kaip jau minėta, nekilnojamojo turto operacijos susiduria su cikliniais iššūkiais ir demonstruoja prastesnius rezultatus.
Mano, kad neigiamos tendencijos – laikinos
Valstybės duomenų agentūros duomenys taip pat rodo mažėjantį užimtumą Lietuvos pramonės ir apdirbamosios pramonės šakose.
„Euromonitor International“ ūkio šakų tyrimų vadovas Justinas Liuima pastebi, kad darbuotojų skaičius apdirbamosios pramonės šakose 2023 m. pirmąjį ketvirtį buvo 1 proc. mažesnis nei prieš metus. Taip pat, palyginti su 2022 m. ketvirtu ketvirčiu, mažėjo ir darbuotojų skaičius, ir dirbtų valandų kiekis.
„Tai rodo, kad Lietuvos pramonės sektorius susiduria su paklausos iššūkiais ir nedirba visu pajėgumu. Neigiamos gamybos tendencijos turėtų tęstis ir antroje 2023 metų pusėje dėl silpnos paklausos pagrindinėse Lietuvos eksporto rinkose, neapibrėžtumo energetikos rinkose ir kol kas silpno ekonomikos augimo Kinijoje, vienoje pagrindinių ES eksporto rinkų“, – LRT.lt komentuoja J. Liuima.
Vis dėlto, neigiamos tendencijos neturėtų daryti didelės neigiamos įtakos darbo rinkai ar nedarbo lygio didėjimui, sako ekspertas. J. Liuima įžvelgia tendenciją, kad susidurdamos su darbo jėgos trūkumu įmonės vengia staigaus darbuotojų skaičiaus mažinimo ir stengiasi išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus, taip geriau pasiruošdamos paklausos atsigavimui ateityje.
„Pavyzdžiui, EK liepos duomenys rodo, kad nors Europos įmonių darbuotojų samdymo lūkesčiai mažėja, jie vis tiek išlieka šiek tiek geresni nei ilgalaikis vidurkis.
Stabilizacija Lietuvos baldų ir medienos apdirbimo pramonės šakose, kurios itin smarkiai nukentėjo dėl smukusios paklausos eksporto rinkose, taip pat leidžia tikėtis mažesnės neigiamos įtakos darbo rinkai“, – pažymi J. Liuima.
Paklaustas, ar sudėtinga situacija pramonės sektoriuje – laikinas reiškinys, ar vis dėlto prasti lūkesčiai gali „paskandinti“ ekonomiką, J. Liuima pasikartoja, kad ir Lietuvos, ir Europos ekonomika ir pramonė susidurs su iššūkiais ir antroje 2023 m. pusėje. Neigiamos tendencijos, jo manymu, turėtų būti laikinos.
„Nors Europos įmonių lūkesčiai išlieka neigiami, euro zonos vartotojų lūkesčiai atsigauna ir jie vis geriau vertina finansinę padėtį. Tai leidžia tikėtis, kad paklausa atsigaus 2024 m. pirmoje pusėje, o tai skatins įmones didinti gamybos apimtis. Geresni ekonomikos rezultatai JAV taip pat gali prisidėti prie augimo ir didinti ES bei Lietuvos eksporto apimtis“, – komentuoja ekspertas.
Lietuvos pramonės sektorius susiduria su paklausos iššūkiais ir nedirba visu pajėgumu.
J. Liuima
Akcentuoja struktūrinių išbandymus
Bendrovės „INVL Asset Management“ analitikė Indrė Genytė-Pikčienė sako, kad apdirbamoji pramonė – kertinis eksportuotojas, vienas didžiausių mokesčių mokėtojų ir sektorius, įdarbinantis didžiausią dalį samdomųjų darbuotojų šalyje.
Šių metų pirmojo ketvirčio duomenimis, gamybos sektoriuje dirbo 203,8 tūkst. samdomųjų darbuotojų, t. y. 16,5 proc. visų samdomųjų darbuotojų Lietuvoje.
Nors šie metai pramonės sektoriaus įmonėms sudėtingi, ekonomistė ragina nepamiršti, kad iki 2023 m. gamintojai mėgavosi itin sėkminga ir įspūdinga rezultatais distancija.
„Eksportuojančiai pramonei pavyko pasinaudoti dėl pandemijos atsivėrusiomis nišomis, sutrūkinėjus tiekimo grandinėms, perimti dalį Tolimiesiems Rytams skirtų užsakymų“, – dėsto I. Genytė-Pikčienė.
Vėliau, kertinėms eksporto rinkoms įveikus pandemiją, atkreipia dėmesį ji, sekė staigus gamybos ir vartojimo atsigavimas, „sulaistytas beprecedenčiais vyriausybių skatinimo planais“.
„Tai suteikė papildomos energijos Lietuvos gamybos plėtrai“, – priduria analitikė.
Susiklosčiusius sunkumus palydi tik pavieniai smulkesniųjų rinkos dalyvių masiniai atleidimai ar bankrotai.
I. Genytė-Pikčienė
Anot I. Genytės-Pikčienės, gamybos ir eksporto vystymasis išliko santykinai atsparus net ir pernai, nors po karo Ukrainoje sekė ir energetikos šokas, užsivėrė patogūs pigios žaliavos kanalai iš agresorių ir buvo kitų sunkiai prognozuojamų iššūkių.
„Tad nenuostabu, kad dabar aukštos palyginamosios bazės efektas veikia neigiamai – kardinaliai pasikeitus išorinėms aplinkybėms, neprarasti augimo pagreičio ir pranokti tokius puikius paskutinių metų rezultatus sunkiai įmanoma“, – akcentuoja ji.
Vis dėlto, ekonomistės tikinimu, geri ankstesni metai leido gamintojams pasitikti šių metų išbandymus su solidžiomis finansinėmis atsargomis.
„Tai kol kas padeda išsaugoti darbo vietas ir susiklosčiusius sunkumus palydi tik pavieniai smulkesniųjų rinkos dalyvių masiniai atleidimai ar bankrotai“, – pastebi I. Genytė-Pikčienė.
Pastarieji metai, pastebi ekonomistė, išsiskyrė dar vienu visų šakų pramonei būdingu bruožu – chronišku darbuotojų trūkumu. Darbdaviams buvo itin nelengva varžytis dėl darbo jėgos, prisitraukti specialistų, net ir atlyginimams kylant dviženkliais tempais.
„Tad dabar, net ir lėtėjant gamybos ir eksporto apsukoms, o įmonėms susiduriant su neapibrėžtumu, gamintojai stengiasi išsaugoti turimus darbuotojus“, – antrina I. Genytė-Pikčienė.
Apibendrindama analitikė sako kol kas besitikinti, kad kertinių eksporto rinkų ir Lietuvos į išorę orientuoto sektoriaus problemos netruks pasibaigti ir jau kitąmet matysime teigiamas tendencijas.
„Infliacijos šokas atslūgs, stabilizuosis palūkanų normos, atsigaus eksporto rinkų apetitas ir tarptautinės prekybos apsukos“, – teigia I. Genytė-Pikčienė.
Vis dėlto, ES ir Lietuva susiduria ne tik su cikliniais išbandymais, kurie paprastai ilgai netrunka ir po laikino slystelėjimo žemyn ekonomikos gana greitai atsigauna, atkreipia dėmesį ji.
„Regionui kyla ir rimtų struktūrinių išbandymų, grasinančių eksporto konkurencingumui. Tai būtina, bet brangi energetikos transformacija ir atsijunkymas nuo iškastinio kuro, ir į žaliąją ekonomiką ir atsinaujinančią energetiką nukreiptų subsidijų karai pasaulyje, išviliojantys investicijas iš regiono.
Yra pavienių atvejų, kad ir pačios ES kompanijos perkelia veiklą anapus Atlanto. Taigi, vidutiniuoju laikotarpiu ES regiono gamybos sektoriaus ir Lietuvos pramonės konkurencingumui išlieka nemažai rizikų, tad privalu jas operatyviai valdyti“, – perspėja I. Genytė-Pikčienė.
Signalizuojama apie tolesnį susitraukimą ir darbuotojų skaičiaus mažėjimą
Vertindamas situaciją sektoriuje, N. Mačiulis taip pat antrina, kad pramonė išlieka silpnoji grandis ir Lietuvos, ir visos Europos ekonomikoje.
„Tam yra ir trumpalaikių, ir struktūrinių, sunkiau pašalinamų priežasčių“, – LRT.lt sako jis.
Ekonomisto aiškinimu, pastaraisiais metais gamybos apimtys daugelyje valstybių sumažėjo, nes per pandemiją daugelio prekių vartojimas buvo pakilęs į netvarias aukštumas, o šiuo metu didesnę dalį pajamų gyventojai nukreipia ne prekėms, o paslaugoms įsigyti – atostogoms, restoranams, koncertams ir kitoms pramogoms.
Struktūrinė Europos problema, anot N. Mačiulio, yra padidėjusios energijos išlaidos, sumažėjęs konkurencingumas. Šios problemos nevienodai palietė skirtingas apdirbamosios gamybos šakas. Pavyzdžiui, pirmąjį šių metų pusmetį, kaip jau minėta, Lietuvoje metalų, medienos, chemijos prekių gamyba sumažėjusi maždaug ketvirtadaliu, baldų – šeštadaliu, tekstilės, gumos ir plastikų – dešimtadaliu. Bet elektros prekių, elektronikos, transporto priemonių ir detalių gamybos augimas tęsiasi ir net viršija 20 proc.
Kol pramonės įšalas nepalietė kitų sektorių, didelė neigiama įtaka darbo rinkai išlieka mažai tikėtina.
N. Mačiulis
Dėl to dalis įmonių, N. Mačiulio teigimu, jau bando optimizuoti išlaidas ir mažina darbuotojų skaičių, o kitose, aukštesnės pridėtinės vertės klestinčiuose sektoriuose, vis dar opi darbuotojų trūkumo problema.
„Kol kas bendros Europos pramonės tendencijos išlieka neigiamos, liepos pirkimo vadybininkų indeksas signalizuoja apie tolesnį susitraukimą ir darbuotojų skaičiaus mažėjimą. Tačiau reikia turėti omenyje, kad Lietuvos apdirbamojoje gamyboje dirba tik apie 15 proc. visų darbuotojų, daugelyje Europos šalių – dar mažiau. Kol pramonės įšalas nepalietė kitų sektorių, didelė neigiama įtaka darbo rinkai išlieka mažai tikėtina“, – apibendrina N. Mačiulis.
