Gamintojai ir importuotojai sako radę išeitį vadinamajame „Metrail“ atliekų skandale. Aplinkos ministerijai jie pasisiūlė susimokėti milijoną eurų, o ministerija, mainais už tai, turėtų nereikalauti taršos mokesčio, kuris gali siekti 30 mln. Verslo teigimu, adekvačios sumos užskaitymas leistų išvengti ilgo bylinėjimosi, kuris privestų prie bankrotų, ir pademonstruotų sveiką valdininkų protą. Ministerija kol kas kartoja, kad geriausia išeitis – teismas.
Vasara keičia žiemą, žiema – vasarą. Ir taip jau 3 kartus nuo tada, kai metalo pakuotes turėjusi sutvarkyti bendrovė „Metrail“ apkaltinta, kad iš tikrųjų to nedarė. Jos pažymos apie atliktą darbą, išduotos gamintojams ir importuotojams, panaikintos, nors dėl „Metrail“ tebevyksta teismai. O verslas prieš porą mėnesių gavo pranešimą, kad turi susimokėti taršos mokestį. Beveik 2 tūkst. šalies įmonių – maždaug 15 mln. eurų, bet gresia ir dvigubai tiek.
„Įmonės, kurios sąžiningai mokėjo mokesčius, kurios laikėsi įstatymų nustatyta tvarka reguliavimo, kaip savo utilizuot pakuotes, pakliuvo į sudėtingą situaciją, kada valstybė, naudodamasi stipresniojo teise, bando dar kartą išsireikalauti mokestį už tuos pačius dalykus, kurie jau yra buvę“, – sakė Pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis.
„Ar mes ką nors pažeidėm? Ministerija sako: Ne, mes neturim jokių įrodymų, kad jūs ką nors pažeidėt. Tai pažeidė trečias asmuo? Taip, va UAB „Metrail“ pažeidė. Tai jūs už jį dabar atsakykit“, – stebėjosi Investuotojų forumo valdybos pirmininkas Rolandas Valiūnas.
Gamintojai ir importuotojai sako esą kalti be kaltės, nes taršos mokesčio pareikalavusi aplinkos ministerija pati nesukontroliavo savo sukurtos sistemos – „Metrail“ licencijos nesustabdė net ir dukart suabejojusi jos veikla. O po to nutarė, kad dabar jau bankrutuojanti metalo supirkėja 2013-2015 m. pakuočių nesurinko ir nesutvarkė. Įmonių teigimu, to negali būti, nes metalas – labai vertingas antrinių žaliavų rinkoje, visas superkamas. Tik jo apskaita, kaip ir visa sistema, itin sudėtinga ir paini.
Verslas neabejoja, kad, jei ne Lietuvos, tai tarptautiniuose teismuose laimėtų, bet nenori to net nepradėti, nes bylinėjimasis truktų ilgai, kainuotų daug, dalis įmonių per tą laiką bankrutuotų. Todėl siūlo kitą išeitį – sumokėti esą adekvačią sumą, kokią jau mokėjo už pažymas.
„Tai būtų apie milijonas eurų. Milijonas eurų. Tai yra tvarkymo kainomis, tai tikrai įmanoma sutvarkyt, jeigu, sakykim, tie kiekiai buvo nesutvarkyti. Ta žaliava turi didžiulę vertę, ir tie kiekiai tikrai nebuvo užkasti į žemę ar sumesti į vandens telkinius. Jie tiesiog nukeliavo ne į tas rankas, ne į ministerijos patvirtintas galbūt perdirbėjų rankas“, – kalbėjo Aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas.
BNS nuotr.
Ministerija išeities iš derybų aklavietės dar nemato. Iš pradžių kaltinta, kad neranda nesąžiningų veikėjų, o kai rado, apkaltinta vėl, kad pareikalavo susimokėti, ministerija sako, jog teismas yra ta institucija, kuri padėtų nešališką tašką.
„Kol kas pasakyti, ar tai yra adekvatus siūlymas ir galima būtų toliau kalbėti, šiek tiek ankstoka, ir kol kas galim konstatuot, kad pozicija mūsų yra nepakitusi. Teismas? Taip, teismas, kuris gali išspręsti ir konstatuoti iš tikrųjų pasakytų vis tik tai, ar gamintojo atsakomybė galioja Lietuvoj ar ne“, – sakė aplinkos viceministras Dalius Krinickas.
Tačiau ministerija sutinka – reikia rasti, kaip ateityje apsisaugoti nuo naujų tokių pat skandalų. Galbūt keisti teisės aktus, kad gamintojų ir importuotojų finansinė atsakomybė nebūtų šimtaprocentinė, o padalyta.
