Spartų paslaugų ir maisto kainų augimą Lietuvoje iš dalies lėmė „skolinkis ir išlaidauk“ valdžios išlaidų strategija, teigia banko „Luminor“ vyr. ekonomistas dr. Žygimantas Mauricas. Jis perspėja, kad šiuo metu Lietuvoje fiksuojama pavojinga infliacija.
Kaip teigia Ž. Mauricas, metinė infliacija Lietuvoje balandžio mėnesį siekė 16,6 proc. ir buvo dvigubai didesnė už ES vidurkį (8,1 proc.). Tuo metu Estijoje infliacija siekė 19,1 proc.
„Nemažą poveikį infliacijos dydžiui turi energetinių prekių kainos, jas iš dalies lemia valstybių taikomos priemonės, skirtos vartotojams nuo energetinių kainų šuolio „apsaugoti“ (tiksliau būtų sakyti „skirtos tikrajam kainų šuoliui nuslėpti nuo vartotojų ir problemai į ateitį nukelti“).
Lietuva tokių priemonių taikė mažiau (didesnį dėmesį skyrė gyventojų pajamoms didinti), tad energetinių prekių infliacija Lietuvoje yra didesnė nei daugelyje kitų ES šalių (pavyzdžiui, Vengrijoje), bet mažesnė nei jokių energetinių prekių kainų ribojimo priemonių netaikiusioje Estijoje“, – savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje rašo ekonomistas.
Vis dėlto, Ž. Maurico aiškinimu, energetinių prekių kainos paaiškina vos ketvirtadalį skirtumo tarp Lietuvos ir ES infliacijos. Likusį atotrūkį, jo teigimu, lėmė sparčiausiai iš visos ES Lietuvoje augančios paslaugų ir maisto kainos.
„Tokį spartų paslaugų ir maisto kainų augimą Lietuvoje iš dalies lėmė „skolinkis ir išlaidauk“ valdžios išlaidų strategija, kuriai pradžią davė COVID-19 pandemija. Tačiau pandemija atėjo ir praėjo, bet išlaidavimas (užsi)liko (tiksliau reikėtų sakyti „pandemijos baimė atėjo ir praėjo, bet išlaidavimas (užsi)liko“).
Pirmosios kregždės buvo 200 eurų padalinimas pensininkams 2020 m. vasarą, kai Lietuvos ekonomika jau akivaizdžiai buvo spartaus „V formos“ atsigavimo kelyje, taip pat kalbos apie 13-ąją (14-ąją?) pensijas, nekalbant apie „įsisavintus“ milijardus pandemijai „valdyti“ (pavyzdžiui, įdomu, kur dingo 20 traukinio vagonų apsaugos priemonių?). Vėliau ėjo karantino ribojimų dėl ribojimų metas ir pinigų kovai su ribojimų pasekmėmis pylimas, kuris galiausiai suformavo naratyvą, kad visos problemos gali būti išspręstos didesnėmis valdžios sektoriaus išlaidomis“, – toliau dėsto Ž. Mauricas.
Jis pastebi, kad dalis politikų ir dabar siūlo kovoti su infliacija, kurią iš dalies lėmė sparčiausiai visoje ES augusios valdžios sektoriaus išlaidos, didinant valdžios sektoriaus išlaidas.
„Tokios infliacijos tendencijos Lietuvai yra pavojingos, nes Lietuva yra euro zonos valstybė, neturinti galimybės devalvuoti savo valiutos, siekiant atgauti tarptautinį konkurencingumą. Tad, jei toliau pūsime didelį infliacijos burbulą, vėliau ilgus metus gali tekti veržtis diržus“, – perspėja ekonomistas.
Kaip pavyzdį Ž. Mauricas pateikia Vokietiją, kai ši 1990-ųjų pradžioje į ekonomiką įdėjo milžiniškas sumas pinigų (Rytų ir Vakarų Vokietijoms suvienyti). Toks valstybės žingsnis, ekonomisto pasakojimu, lėmė spartų infliacijos augimą ir konkurencingumo praradimą.
„Dėl to Vokietija ilgus metus buvo vadinama „Europos ligoniu“ (angl. „sick man of Europe“) ir buvo priversta riboti infliacijos ir darbo užmokesčio augimą tam, kad atkurtų savo konkurencingumą“, – sako jis.
Kitas pavyzdys, anot Ž. Maurico, yra Graikija, ji 2007 metais buvo beveik pasivijusi ES pagal kainų lygį, bet ne pagal produktyvumą.
„Siūlyčiau neišpūsti per didelio infliacijos burbulo, nes aukštai šokęs gali žemai kristi“, – atkreipia dėmesį ekonomistas.
Preliminariais duomenimis, 2022 m. gegužės mėnesį infliacija Lietuvoje išaugo iki 18,5 proc. (Estijoje – iki 20,1 proc.), o euro zonos vidurkis siekia 8,1 proc.
