Vienam automobiliui tik 20 litrų degalų, o prie degalinių net kelių kilometrų eilės, ekonominės blokados dienas prisimena istorikas Algirdas Jakubčionis. Savo ruožtu buvęs prekybos ministras Albertas Sinevičius tikina, kad nors parduotuvių lentynos kartais ir būdavo tuščios, maisto prekių žmonių šaldytuvuose netrūkę.
1990 metų kovo 11 dieną atkūrus šalies nepriklausomybę, jau balandžio 18-ąją Lietuvą pasiekė nemaloni žinia iš Maskvos. Sovietų Sąjungos valdžia sustabdė žaliavų tiekimą į Lietuvą. Tuo metu buvo nutrauktas naftos ir sumažintas dujų tiekimas, sustabdyti iš Sovietų Sąjungos keliaujantys ešelonai su prekėmis, ribojamas kitų žaliavų siuntimas.
LRT.lt kalbinamas tuo metu degalinei Anykščiuose vadovavęs Gediminas Kriauza prisimena, kad per blokadą degalinėse buvo galima įsipilti vos po 20 litrų degalų, tačiau net ir esant trūkumui degalų kainos nebuvo padidintos.
Tuometis sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas pasakoja, kaip ekonominė blokada paskatino skiepus pirkti ne iš Sovietų Sąjungos, o iš Vakarų valstybių. Savo ruožtu buvęs prekybos ministras Albertas Sinevičius tikina, kad per blokadą prekių pavykdavo gauti vykdant natūrinius mainus, o maisto šaldytuvuose niekada netrūkę.
„Būdavo tuščios lentynos, bet pilni šaldytuvai“, – prisimena jis.
Degalų nebuvo, bet kainų nedidino
G. Kriauza pasakoja, kad Sovietų Sąjungai paskelbus ekonominę blokadą jis vadovavęs Anykščiuose veikusiai „Lietuvos kuro“ degalinei.
„Mums pradėjo limituoti degalus. Per dieną privačiajam sektoriui atveždavo tik 3 tūkst. litrų degalų (iki tol apie 40 tūkst. litrų). [...] Kiekvienam atvažiavusiajam turėdavome techniniame pase uždėti antspaudą, o žmogui buvo leista įsipilti vos 20 litrų degalų“, – prisimina G. Kriauza.
Eilės prie degalinės būdavo ilgos, apie pietus degalų kolonėlėse nebelikdavo. „Prisimenu, būdavo trys atstovai, jie prižiūrėdavo, kaip dedame antspaudus, kad nebūtų piktnaudžiavimo. Kiek girdėjau, būdavo atvejų, kai bandydavo žmonės iš techninio paso kiaušiniu tuos antspaudus išimti“, – pasakojo vyras.
Nors tuo metu litras degalų kainavo 20–30 kapeikų, G. Kriauza tikina, kad susidūrus su jų trūkumu kainos padidintos nebuvo.
Tuometis prekybos ministras A. Sinevičius pasakoja, kad susidūrus su naftos trūkumu buvo minčių ją pirkti iš užsienio valstybių, tačiau nebuvo kaip jos atsivežti.
„Prisimenu, pas mus atėjo filantropas Juozas Petras Kazickas ir pasakė: aš jums parūpinsiu naftos. Bet mums galėjo nors ir kelis milijonus litrų jos duoti, mes neturėjome kaip į Mažeikius atsivežti. Nebuvo jokio terminalo Klaipėdoje. Vagonų nepraleisdavo, o tanklaiviui nebuvo kaip įplaukti“, – prisimena A. Sinevičius.
J. Olekas pasakoja, kad reaguojant į degalų trūkumą 1990 metais buvo surengta akcija – nuo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo dviračiais važiuojama iki Valakampių. „Buvo toks pasakymas: „Susikiškit savo naftą į...“ Tai buvo tokia pirma akcija su dviračiais“, – prisimena J. Olekas.
Teko galvoti, iš kur gauti vaistų ir skiepų
Tuomečio sveikatos apsaugos ministro J. Oleko pasiteiravus, kaip jis prisimena 1990 metų balandžio 18 dieną, kada Lietuvai buvo paskelbta ekonominė blokada, politikas nedaugžodžiavo – „tiesiog tai įvyko“.
„Diskusijų buvo visokių, kaip čia reikia tvarkyti tuos socioekonominius ryšius paskelbiant nepriklausomybę. Kai kas sakė, kad reikia žingsnis po žingsnio daryti, kaip darė latviai ar estai. [...] Mes jau anksčiau kalbėjome, kad atkūrus nepriklausomybę vienas iš didžiausių pavojų gali būti, kad nutrūks visi ekonominiai ryšiai ir tiekimas. Todėl apie tai mes jau buvome Vyriausybėje kalbėję ir tarėmės, ką reikėtų tokiu atveju daryti. Nebuvo taip, kad to mes nesitikėjome“, – prisimena politikas.
J. Olekas pasakoja, kad paskelbus blokadą į Lietuvą iš Sovietų Sąjungos buvo nutrauktas vaistų tiekimas, todėl teko sukti galvą, iš kur jų gauti.
„Prisimenu, atėjo telegrama, kad sąstatas su medikamentais ir medicinos įranga sulaikytas Smolenske. Tuomet teko imtis priemonių, kaip išgyventi. Kadangi mobiliųjų telefonų nebuvo, ryšių ministras Kostas Birulis mums sudarė sąlygas ateiti į centrinį mazgą dabartinėse Sveikatos ministerijos patalpose. Tuo metu gydytojai rajonuose ateidavo į centrinius paštus ir mes turėdavome nuotolinius susitikimus, kaip teikti žmonėms pagalbą.
Trūko visų vaistų ir medikamentų. Didžiausią dėmesį skyrėme chirurginei pagalbai. Insuliną bandėme gaminti Lietuvoje, tačiau poreikis buvo didelis, tad kreipėmės į Daniją“, – prisimena J. Olekas.
Didžiuliu iššūkiu tapo ir vaikų skiepijimas. Kad nenutrūktų vaikų imunizacija, teko vakcinų teirautis ir užsienyje.
„Tuo metu buvo labai aiškus žingsnis, kada nuo sovietinių skiepų labai greitai perėjome prie daniškų. Blokados metu užmezgėme gerus kontaktus su Danija ir per juos pradėjome bendrauti su Vakcinacijos institutu“, – aiškina politikas.
J. Olekas įsitikinęs, kad 75 dienas trukusi blokada ne tik sukėlė sunkumų, bet ir paskatino ieškoti naujų prekybos ryšių, megzti pažintis su užsienio verslu.
„Jeigu mes būtume turėję nuolatinį tiekimą ir bendravimą su Sovietų Sąjunga, tai iniciatyvos žmonės būtų turėję mažiau. Prisimenu, blokados metu grįžtant iš susitikimo Lenkijoje pasienyje pamačiau degalų cisterną, kur buvo pardavinėjami degalai. Buvo neišpasakyta žmonių išmonė važiuoti į užsienį ir užsiimti natūriniais mainais. Tai buvo didelis impulsas megzti ryšius, prekiauti“, – tų metų įvykius prisimena J. Olekas.
Blokada siekta dezintegruoti, skatinti politinę įtampą
Vilniaus universiteto istoriko Algirdo Jakubčionio teigimu, sprendimas Lietuvai paskelbti ekonominę blokadą buvo nepalankus pačiai Sovietų Sąjungai, todėl, anot jo, buvo sunku suprasti, kokiu pagrindu tai daroma.
„Visi puikiai žinojome, kokia gili yra Lietuvos integracija į Sovietų Sąjungos ekonomiką. Žinojome, kad kai kurios įmonės gamina dalį produkcijos kitoms Sovietų Sąjungos įmonėms. Jeigu Lietuva negauna žaliavų, nepagamina produkcijos, tai tos pačios Sovietų Sąjungos ekonomika nukenčia. Kai bandydavai logiškai paaiškinti, nesuprasdavai, kaip ta ekonominė blokada išvis galima ir kaip ji gali funkcionuoti“, – sako A. Jakubčionis.
Vis dėlto, anot istoriko, toks tuomečio Sovietų Sąjungos vadovo sprendimas galėtų būti teisinamas iš idėjinės perspektyvos.
„Prisiminkime dabartines Rusijos apklausas, kad viena didžiausių tragedijų Rusijos istorijoje – Sovietų Sąjungos žlugimas. Jeigu Lietuva paskelbia atkurianti nepriklausomybę ir Gorbačiovas nereaguoja į tai, kas rusams yra šventa, kokioje situacijoje jis atsiduria? Net jeigu ir patys patiria ekonominių nuostolių, suveikia du dalykai: Sąjunga turi būti viena valstybė, kitas dalykas – nors ir mes nukentėsime, jiems irgi parodysime“, – pažymi A. Jakubčionis.
Jeigu Lietuva paskelbia atkurianti nepriklausomybę ir Gorbačiovas nereaguoja į tai, kas rusams yra šventa, kokioje situacijoje jis atsiduria?
Istoriko manymu, ekonominė blokada buvo viena iš priemonių, kuria Sovietų Sąjunga siekė Lietuvos teritorijos dezintegravimo, politinės įtampos, karinio bei politinio perversmo.
Tuo pat metu, anot jo, buvo imtasi ir propagandinių priemonių, esą Lietuva yra menka ir jos ekonomika žlugs. „Tada save pateikė kaip gelbėtojus, kurie stengiasi atvesti prie suvokimo, jog „jūs neturite tapti savarankiški“, – pasakoja A. Jakubčionis.
Degalinėse – kelių kilometrų eilės
Jis taip pat prisimena, kad gyventojai galėjo įsigyti tik ribotą kiekį degalų: „Atsimenu, kaip įvažiuojant nuo Kauno į Vilnių, prie posūkio į Lazdynus esančioje degalinėje, nusidriekdavo ir kelių kilometrų automobilių eilės, kad būtų galima įsipilti benzino. Tiesa, kai kurie lietuviai prisipirko tiek, kad statinėse laikė. Lietuviškas atsargumas – o jeigu visai nebus?“
Istoriko teigimu, kilus grėsmei, kad bus atjungtas dujų tiekimas, gyventojai ėmėsi gana kūrybiškų sprendimų.
„Pamenu reportažą per televiziją, kai žurnalistės nusprendė iškepti kiaušinienę ant amžinosios ugnies. Tuo metu sovietų karių kapinėse degdavo vadinamoji amžinoji ugnis, o tam, kad ji degtų, buvo naudojamos dujos, todėl vienu metu Lietuvoje netgi kilo sumanymas, kad reikia uždegti visas šias amžinąsias ugnis kapinėse ir tada neišjungs dujų, nes tokiu būdu jie atjungs savo karių pagerbimą. Tos dvi žurnalistės parodė, kaip buitinėms reikmėms galima panaudoti amžinąją ugnį, jei bus nutrauktas dujų tiekimas“, – prisimena A. Jakubčionis.
Vis dėlto didelės panikos dėl prekių stygiaus gyventojams nebuvo, esą jų pasirinkimas ir taip visada buvo mažas, sako istorikas. „Prekių trūko ir iki to laiko, nes pirmi talonai Sovietų Sąjungoje, jei gerai prisimenu, buvo įvesti 1986 metais“, – teigia A. Jakubčionis.
Nors Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, pasak istoriko, sienų kontrolės neliko, todėl dalis Lietuvos fabrikų vadovų per asmenines pažintis užmezgė neformalius ryšius su analogiškomis įmonėmis ir išveždavo pagamintas prekes ar atsiveždavo žaliavų.
A. Jakubčionio teigimu, per tris ekonominės blokados mėnesius Lietuvos gamyba smuko apie 5 proc., o skirtingų žaliavų tiekimas į Lietuvą sumažėjo nuo 65 iki 90 proc.
Taip pat, istoriko žodžiais, iš esmės formavosi „užslėptas nedarbas“. „Niekas iš darbo neatleisdavo, bet jeigu darbo nėra – nedirbdavo ir atlyginimą gaudavo, bet minimalų. Jeigu gamykla dirba, yra mažiau žaliavų, gamykla gamina mažiau – darbas yra, bet pagamina mažiau“, – pasakoja A. Jakubčionis.
Nepaisant sudėtingos situacijos, gyventojai buvo patriotiški ir ryžtingai nusiteikę viską atlaikyti, tvirtina istorikas.
„Vyraujantis nusiteikimas buvo „mes tai atlaikysime“. Tai skatino aspektas, kad kentėsime ne tik mes, bet ir Sovietų Sąjunga. Nes, pavyzdžiui, tuometė Lietuvos taktika buvo vykdyti visus prekybos įsipareigojimus. Lietuva tiek, kiek vežė maisto produktus pagal sudarytus planus, 1990 metais vežė tiek pat, kad nebūtų preteksto kaltinti, jog Lietuva nevykdo planų“, – sako A. Jakubčionis.
Prekių gaudavo mainais
Prekybos ministro A. Sinevičiaus teigimu, daugiausia galvos skausmo blokados metu kėlė naftos ir dujų žaliavų tiekimas. „Per šituos dalykus labiausiai ir trinktelėjo. Pavyzdžiui, kad Mažeikių naftos gamykla dirbtų efektyviai, turėjome per metus gauti apie 12 mln. tonų Sibiro naftos, o jos tiekimas nutrūko. [...] Nafta buvo reikalinga degalų gamybai, o dujas naudodavome elektrinei Elektrėnuose. Juk ištisi rajonai buvo apšildomi tos elektrinės“, – prisimena A. Sinevičius.
Lietuva buvo eksportuojanti valstybė, sako buvęs ministras, pirkdavo žaliavas ir gamindavo produktus, todėl buvo svarbu, kad net ir blokados metu pavyktų gauti kai kurių žaliavų.
Nesėdėjome, nelaukėme malonių iš gamtos. Važiavome į užsienį ir pirkome prekes, jas mainėme.
„Nesėdėjome, nelaukėme malonių iš gamtos. Važiavome į užsienį ir pirkome prekes, jas mainėme. (...) Reikia atsiminti, kad tais laikais gamyklų vadovai nebuvo išsižioję. Kadangi atsargos buvo labai pigios, kiekvienas protingas gaspadorius 2–3 mėnesiams jų turėjo prikaupęs“, – sako jis.
Trūkstamos prekės, anot jo, būdavo gaunamos net natūrinių mainų būdu: „Pavyzdžiui, mums reikėdavo pieno mišinio kūdikiams „Semilac“. Jaučių lajų parduodavome kubiečiams. Iš kubiečių gaudavome žuvies fondus (leidimus žvejoti). Juos parduodavome Suomijai, o iš jų gaudavome pieno mišinio kūdikiams“, – mainus prisimena buvęs ministras.
A. Sinevičius pasakoja, kad net blokados metu traukiniais į Lietuvą pavykdavo įsivežti prekių iš užsienio, tačiau siuntos neretai būdavo sulaikomos pagrindinėse stotyse, todėl tekdavo siųsti atstovą ir derėtis, kad jos pasiektų Lietuvą.
„Žmonės buvo veiklūs ir su krepšiais važinėdavo tai į Maskvą, Sibirą, Tiumenę, Surgutą. O mes jiems tai leisdavome ir netgi skatinome. Pavyzdžiui, prekės, kurias gaudavome pagal tarptautinį tiekimą, atkeliaudavo per Lvovo, Užhorodo stotis. Ten prekės būdavo sulaikomos. Bet mes turėjome ryšių. Mums skambindavo ir sakydavo, kad siųsk dabar mums savo kokį atstovą. Siunti atstovą į stotį ir jis jau tariasi visokiais būdais, kad siuntinys atkeliautų į Lietuvą“, – aiškina pašnekovas.
A. Sinevičius tikina, kad blokados metu maisto niekada netrūkę, nors kai kurios prekės buvo labai greitai išperkamos.
„Galiu drąsiai teigti, kad maisto netrūko. Pavyzdžiui, mes neturėjome kur dėti sviesto. Juokaudavome, kad sviestas pro sienas šaldytuve bėgdavo. [...] Bet būdavo atvejų, kad nespėja į parduotuves produktų vežti, nes žmonės pirkdavo, kad išleistų talonus. Būdavo net toks pasakymas – parduotuvės tuščios, o šaldytuvai pilni“, – prisimena tuometis prekybos ministras.
