Televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja, verslininkė Gabrielė Martirosian „Beatos virtuvėje“ papasakoja, kaip tėvai ją, šešiolikmetę, išleido vieną dirbti Japonijoje, ir kaip į jos vairavimą reaguoja jos mylimasis, gerai tautiečiams žinomas automobilių sporto lenktynininkas Vaidotas Žala. „Japonams aš buvau neįsivaizduojamo panašumo į komiksų mergaitės personažą atitikmuo“, – sako Tekančios saulės šalyje modeliu dirbusi Gabrielė.
Laidos viešnią galima pavadinti Žemaitijos armėne, mat jos mama yra žemaitė, o tėtis – tikras armėnas. Pati Gabrielė prisipažįsta, kad gyventi su žemaitišku ir armėnišku pradais nėra lengva.
„Juolab esu labiau perėmusi tėčio charakterį. Didelės amplitudės, daug jausmo, daug energijos, daug emocijos, – savo charakterio bruožus vardina G. Martirosian. – Nors, pažiūrėjus iš šono, taip ir neatrodo.“
Gabrielė pasakoja būdama vos 16-kos iš Akademijos miestelio, esančio netoli Kauno, pakėlė sparnus į tolimąją ir savo kultūra ne vieną keliautoją masinančią Japoniją. Žinoma televizijos laidų ir renginių vedėja sako, kad dažniausiai aplinkiniai stebisi ir klausia: o kaip gi tave tokių metų išleido tėvai?
„Tėvams esu labai dėkinga, kad mane išleido, nes buvau nepilnametė. Girdėjau tėvų diskusijas. Mano mama buvo už tai, kad turėčiau pasinaudoti tokia galimybe keliauti ir dirbti. Japonijoje tada gavau modelio kontraktą. O tėtis mane labai saugojo, jį labai baugino didelis atstumas ir nežinomybė.
Tačiau mano mama yra labai protinga moteris ir puikiai jį apvyniojo aplink pirštą, paklaususi esminio klausimo, kuris skambėjo maždaug taip, kad jeigu jis manęs dabar neišleidžia, ar vėliau, kada nors gyvenime jis man suteiks galimybę keturis mėnesius gyventi Japonijoje? Į tokį klausimą tu negali atsakyti, kad taip, suteiksiu, nes tu nežinai. Tai per šitą gudrų klausimą aš iškeliavau“, – šypsosi Gabrielė.
Pasak pašnekovės, tolimoji ir egzotiškoji Japonija buvo neįkainojama gyvenimo patirtis. Visų pirma po šios patirties ji į Lietuvą grįžau paaugusi bent keliais metais.
„Ten buvo reali gyvenimo mokykla. Aš vienus savo mokyklos metus mokiausi eksternu. Turėjau suprasti atsiradusias atsakomybes. Buvau taip auginta, kad atsakomybės ir pareigos tikrai įeina į top-10-tuką, – juokiasi Gabrielė. – Aš žinojau, kad mane išleidžia su ta sąlyga, kad grįžus į Lietuvą turėsiu puikius pažymius.
Buvo mokyklos atsiskaitymo terminai. Nebuvo taip, kad aš ten vykau atostogauti, keliauti ir mėgautis tolimu egzotišku kraštu. Aš turėjau savo užduotis, kurias reikėjo įgyvendinti. Tu turi planuotis savo išlaidas. Kas savaitę gaudavau pinigų ir turėjau suprasti, kad juos leisti reikia atsakingai.“
Atsakomybių ir pareigų kupinas buvo ir Gabrielės modelio darbas. Kasdien gaudavau sąrašą kastingų, atrankų, kuriose turėjau sudalyvauti arba konkrečių užsakymų, į kuriuos reikėjo pačiai nuvykti, prisimena ji.
„Tai reiškia, kad turėjau pati susiplanuoti kelionę, susiderinti metro, taksi laikus, susiplanuoti kokį maistą valgysiu. Visada turėjau atrodyti gerai. Į darbą buvo privalu atvykti tvarkingai, švariais plaukais, gerai išsimiegojus ir geros nuotaikos. Per tą gyvenimo etapą Japonijoje aš nė karto nebuvau išėjusi panaktinėti ar pasilinksminti.
Dirbti Japonijoje man sekėsi gerai. Vietiniams aš atrodžiau kaip iš jų animacinių filmukų: didelėmis akimis ir pūstais žandukais – kaip kokia anime mergaitė. Iš pradžių jie net nesuprato, kaip aš tokia iš viso galiu būti – kaip nupieštas komiksų mergaitės personažas. Aš nebuvau tinkama dirbti Europos rinkoje. Azijos rinka buvo būtent ta, kurioje galėjau sėkmingai dirbti“, – intriguojančiai pasakoja G. Martirosian.
Gabrielė sako tikinti likimu, mat niekada negalvojo dirbsianti televizijoje ir mintyse piešė savo sėkmingo modelio karjeros planus. Tačiau svajonės ir liko svajonėmis – Gabrielė, tėčio paskatinta, sudalyvavo „Mis Lietuva“ konkurse, jį laimėjo ir pagal kontraktą įsipareigojo metus neišvykti iš Lietuvos.
„Tėčiui jaučiau tarsi tokią skolą, kad jis mane išleido į Japoniją, tad jo paskatinta nuėjau sudalyvauti „Mis Lietuva“ konkurse. [...] Laimėjimas reiškė, kad turėjau ruoštis tarptautiniam konkursui, – sako televizijos laidų vedėja. – Pagal kontraktą negalėjau išvykti iš Lietuvos, tad bent metams vartai į Aziją užsidarė. O ką veiksiu Lietuvoje tuos metus, negi sėdėsiu ir nosį krapštysiu? Įstojau į Vilniaus universitetą, lietuvių filologijos studijas.“
Benešant savo bakalauro darbą į universitetą, mane pakvietė ateiti į atranką vienoje radijo stočių, toliau pasakojimą tęsia G. Martirosian. Moteris neslepia, kad vaikystėje turėjusi svajonę kalbėti žmonėms.
„Taip viskas užsisuko ir mano modelio kelias nuėjo į penktą planą. Tuomet netikėtai mane pagavo vaikystės svajonė kalbėti žmonėms. Puikiai atsimenu tą atranką, kai liepė paskaityti laikraščio pastraipą. Tikrino balso tembrą ir raiškų kalbėjimą. Įsijungusi mikrofoną ir paskaičiusi tą pastraipą aš supratau, kad niekur iš čia nenoriu eiti“, – šypsosi Gabrielė.
Paklausta, ar tėtis ramiai priėmė žinią, kad dukra mezga artimus santykius su lenktynininku, Gabrielė patikina, jog pats tėtis yra neabejingas „kieto“ vairavimo entuziastas. Taigi, reagavo gerai ir netgi apsidžiaugė.
„Turiu savo automobilį ir kartais vežu Vaidotą keleivio vietoje. Jis labai retai kada komentuoja mano vairavimo stilių. Jis yra pasakęs, kad jei prastai vairuočiau, tai jis perimtų vairą – tiesiog neturi kantrybės prastam vairavimui. Taigi, jeigu galiu vairuoti, reiškia viskas gerai. Būna, kad, pavyzdžiui. kelyje iš Vilniaus į Klaipėdą jis man pasako vieną pastabą. Tada aš jam primenu mūsų susitarimą, kad jei bus antra pastaba, jis turės išlipti“, – juokdamasi pasakoja televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja, verslininkė Gabrielė Martirosian.
Visą nuotaikingą pokalbį su Gabriele Martirosian žiūrėkite „Beatos virtuvės“ laidos įraše.
Parengė Vismantas Žuklevičius.
