Veidai

2022.01.12 08:50

Mamontovas už kitų blogas emocijas atsakomybės neprisiima: jei dainos varo depresiją, depresija yra tavyje

LRT TELEVIZIJOS laida „Išpažinimai“, LRT.lt2022.01.12 08:50

Menininkai gyvena lygiai tokį pat gyvenimą, tik nuo kitų žmonių skiriasi tuo, kad turi norą apie tai papasakoti, teigia LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ pašnekovas, dainų autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas. Jam džiugu, jei tas pasipasakojimas padeda klausytojui išgyventi sunkią akimirką, atsakyti į kokį nors klausimą, bet jei priešingai – būklę sunkina, dainininkas kviečia atsigręžti į savo vidų.

„Visada norėjau pakalbinti tą žmogų, kuris kažkada savo dainomis įkvėpė ir mane rinktis mano gyvenimo kelią. Jeigu jis taip inspiravo mane, vadinasi, kažkas kursto ir jo kūrybinę ugnį“, – sako LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.

– Prieš 36 metus vaikščiojote Palangos paplūdimyje ir sukūrėte legendinę, į Lietuvos muzikos istoriją įėjusią dainą „Laužo šviesa“. Kaip ten buvo? Iš kur jūs tame paplūdimyje atsiradote?

– Tai buvo 1985 metų spalio mėnuo. Aš buvau įstojęs į Vilniaus statybos institutą, dabartinį Technikos universitetą. Buvo rudens atostogos. Pagalvojau, kad pirmą kartą noriu kur nors nuvažiuoti visiškai vienas – be tėvų, be draugų. Man buvo 18 metų, iki tol niekada niekur nebuvau nuvažiavęs vienas – turiu padaryti šitą suaugusio žmogaus veiksmą.

Mamontovas apie „Laužo šviesą“: jei ne ta daina, mano gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip

Tuo metu skraidė lėktuvas Vilnius–Palanga. Jis skrisdavo maždaug 40 minučių. Gan lėtas lėktuvas pagal šiuos laikus. Bilietas kainavo 9 rublius. Studento stipendija, kurią gaudavau, buvo 30 ar 40 rublių. Iš stipendijos nusipirkau bilietus pirmyn ir atgal.

Vaikščiojau pajūriais. Jau turėjau muziką. Buvau pasiėmęs sąsiuvinį. Mintyse vis kartojau tą melodiją ir rašiau tą tekstą. 1985-aisiais jau buvo kažkokios bangos ar vibracijos.

Šiuo metu išleidau albumą ir neįsivaizduoju, ką dar galiu sukurti. Man atrodo, kad aš jau nieko nebesukursiu, nes esu visiškai tuščias. Tą jausmą jaučiu po kiekvieno albumo.

– O kas tos bangos? Ar tai kažkoks įkvėpimas? Ką kūrėjai taip vadina?

– Ko gero, buvau įsimylėjęs, o gal kaip tik jaučiausi vienišas. Bandau prisiminti, kokioje tada buvau stadijoje. Įkvėpimas dažniausiai būna emocinis momentas. Visi mes susitinkame, randame, išsiskiriame, pametame, apsidžiaugiame, nusiviliame. Tie dalykai tavyje kaupiasi, kol tu pajauti, kad jau prikaupei kažkokių emocijų, kurias tau norėtųsi išreikšti, apie jas papasakoti. Mano atveju tai būna per dainą. Menininkai gyvena lygiai tokį pat gyvenimą, tik nuo kitų žmonių skiriasi tuo, kad turi norą apie tai papasakoti.

Kai ta daina atsirado filme „Kažkas atsitiko“, ji iš principo išgarsino grupę „Foje“ ir mane. Ta daina nulėmė mano gyvenimą. Jei ne ta daina, mano gyvenimas būtų susiklostęs kažkaip kitaip.

Žmonės visada nori girdėti tą dainą, nesvarbu, tai mano koncertas ar „Foje“. Kai esu scenoje, žmonės nori ją girdėti. Viskas, negaliu pabėgti. Tu negali šito ignoruoti. Kuo esi populiaresnis, tuo labiau esi šiek tiek supančiotas to, ko žmonės iš tavęs nori.

– Andriau, man kartą toks jaunas žmogus pasakė, kad žmonės geriau kuria, kai yra patyrę mirtį, netektis, karą, išsiskyrimus. Ar tiesa? Jūs daug metų dirbote su savižudybių prevencijos programa ir tikrai matėte, kaip žmonės su ta tamsa kovoja. Ar ta tamsa inspiruoja, įkvepia kurti?

– Aš manau, kad įkvepia stipri emocija. Deja, bet dažniau stipri emocija kyla iš kažkokių neigiamų dalykų. Stipri emocija dažnai susijusi su netektimi, praradimu, liūdesiu.

Kai buvau kariuomenėje, kur mano laisvė buvo gerokai apribota, parašiau dainą „Geltoni krantai“. Ten yra bandymas išsiveržti į kažkokią erdvę. Aišku, tie apribojimai ir panašūs dalykai verčia tave su tuo kovoti.

Kūryba iš dalies yra stipri ir veiksminga terapija. Jei išgyveni neigiamus jausmus, kūryba leidžia tau nukrauti emocijas, rasti vietą, kur jos būna saugios, kur jos tavęs nežeistų, o taptų meno kūriniu ir kalbėtų kitiems žmonėms.

Kūryba verčia ir provokuoja nagrinėti save patį, atrasti negandų, blogos savijautos priežastis. Problemos negali pradėti spręsti, kol neįvardinai jos priežasties. Kūryba dažnai padeda įvardyti emocinių problemų ištakas. Kartais atrandi, kad blogai jautiesi dėl to ar kito. Tada norisi papasakoti apie tai per dainą, kad žmogus, kuris klausosi ir nežino, ką daryti, toje dainoje išgirstų kažkokį užkoduotą atsakymą sau.

Bet stiprią emociją gali išgyventi labai subtiliuose dalykuose. Nebūtinai turi kažkas sugriūti, įvykti karas, kad išgyventum stiprią emociją. Gal tave labai stipriai sužeidė kažkoks žmogaus žodis ir ta emocija bus lygiai tokia pat intensyvi. To užtenka gauti įkvėpimo parašyti dainą.

– O jums būna, kad negalite kurti? Nėra to įkvėpimo, mūzų nėra.

– Tai aišku, kad būna periodai. Ypač tada, kai išleidi naują albumą, – visada yra tuštuma. Šiuo metu išleidau albumą ir neįsivaizduoju, ką dar galiu sukurti. Man atrodo, kad aš jau nieko nebesukursiu, nes esu visiškai tuščias.

Tą jausmą jaučiu po kiekvieno albumo. Tai jau 36-as mano albumas ir aš žinau, kad yra būsena, kurios tam tikra prasme tu net privalai pabūti. Kai tu išsakai dalykus, kurie tau buvo svarbūs, kai jie sugula į albumą, į dainas, išsirikiuoja tam tikra tvarka, tu juos paleidi. Ne veltui mano paskutinis albumas vadinasi „Paleisk“.

Po paskutinio „Foje“ koncerto buvo visiška tuštuma. Arba kai baigėsi „Hamletas“ – po paskutinio spektaklio, man atrodo, aš gal pusę metų buvau lengvoje depresijoje. Aš nežinojau, ką daryti, kodėl aš gyvenu, kokia prasmė.

Menas mums primena, kas yra mumyse. Kartais kas nors sako: „Ai, man tavo dainos varo depresiją.“ Tai ne dainos varo depresiją – depresija yra tavyje.

– Ar įmanoma sukurti tą įkvėpimą: nieko nėra, bet paimi jį ir pasigamini?

– Ne viską galime patys. Mums visada reikia kito žmogaus, su kuo galėtume pasikalbėti ar bent pasilyginti, pasitikrinti ar sulaukti bent kažkokios reakcijos. Tau reikia kažko, už ko galėtum užsikabinti.

Jei žmogus sėdi įkalintas kalėjimo kameroje, neturi vilties, bet ten atskrenda paukštis ir jis pradeda tą paukštį maitinti, tas žmogus kažkuria prasme ir susikuria sau viltį, kad už tų grotų kažkas gyvena laisvėje, bet tam jam vis tiek reikalingas tas paukštis. Mums reikalingas kažkas, iš ko galėtume gauti atsakymą.

Aišku, gal koks dailininkas gali nusipaišyti veidą ir su juo kalbėtis, bet mes vis tiek ieškome kažko, su juo turėtume santykį. Vakuume būti nelabai galėtume. Mums visada reikalingas atspirties taškas.

– Bet juk jūs suprantate, kad jūsų dainos žmonėms kartais irgi duoda inspiraciją, įkvėpimą judėti, eiti į priekį?

– Taip, nes tai yra abipusis ryšys. Toks geras jausmas, kai kažkas pasako, kad ta daina padėjo sunkią akimirką, atsakė į kažkokį klausimą ar joje žmogus mato save. Aš tą labai gerai suprantu, nes irgi turiu savo mėgstamų dainų, kurios man leidžia su savimi pasikalbėti.

Apskritai menas mums primena, kas yra mumyse. Kartais kas nors sako: „Ai, man tavo dainos varo depresiją.“ Tai ne dainos varo depresiją – depresija yra tavyje. Mano dainos tau tik primena, kad tu savyje turi kažkokią problemą ir dėl to kankiniesi. Kartais žmonės kaltina meno kūrinius, kad jie padarė jiems kažką blogo. Meno kūriniai negali padaryti blogo – jie tik atspindi, pasako, kas yra tavyje.

Plačiau – gruodžio 19 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Mamontovas apie „Laužo šviesą“: jei ne ta daina, mano gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt