Veidai

2021.10.10 07:00

„Šok su žvaigžde“ iššūkį priėmusi Roberta Orlauskaitė – netekusi kojos, ėmėsi įgyvendinti svajones

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.10.10 07:00

Per eismo įvykį Roberta Orlauskaitė neteko kojos, gabenama į ligoninę ji aiškiai suprato, koks gyvenimas yra trapus. Tad, kaip sako portalui LRT.lt, gavusi antrą šansą gyventi ir išmokusi gyventi su kojos protezu, ėmė pildyti savo svajones – siekia tapti pirmąja Lietuvos raitele paralimpinėse žaidynėse, nusipirko asiliuką, įkūrė verslą, surado meilę, susilaukė dukters ir sukasi ant „Šok su žvaigžde“ parketo.

– Tie, kurie projekto parketą išbandė ankstesniuose sezonuose, neslėpė, jog šis iššūkis pareikalavo nemažai laiko ir energijos. Ilgai kankino klausimas, šokti ar nešokti?

– Svarstymų buvo ne tik dėl laiko ar jėgų. Vis tik mano atvejis neįprastas – dėl kojos protezo su manimi dirbti reikės kitaip, o ir man tikriausiai prireiks dvigubai daugiau laiko ir pastangų nei kitiems dalyviams. Visiems nelengva, tačiau šokti su protezu – papildomas išbandymas. Repeticijose nuolat turiu apgalvoti, kaip paskirstyti svorį, kaip atsistoti, galiausiai ne visus žingsnius galiu atlikti ir pan.

Ar dalyvauti projekte, svarsčiau dar ir todėl, kad nežinau, kaip mane vertins komisija – kaip jiems žinoti, kokios mano galimybės, ar atlikau daugiausia, ką galėjau ir pan. Nenoriu, kad man keltų aukštesnius pažymius vien todėl, kad šoku su protezu, tačiau norėtųsi, kad jie atsižvelgtų į mano galimybes. O aš pažadu, kad dėsiu visas pastangas, kad ant parketo pasirodyčiau geriausiai, kaip galiu.

Šok su žvaigžde. Roberta Orlauskaitė ir Gedvinas Meškauskas. I laida

– Papasakok, kaip nutiko, kad šiandien nešioji kojos protezą.

– Prieš šešetą metų, kai man buvo 21-eri, dirbau animatore 5 žvaigždučių viešbutyje Rodo saloje. Ruošdavome pasirodymus, statėme miuziklus viešbučio svečiams. Po vieno iš pasirodymų premjeros su kolegomis nusprendėme nuvažiuoti į kitą miestelį pavakaroti. Ten sutikome pažįstamus, jie pasisiūlė motociklu parvežti namo. Pakeliui įvyko eismo įvykis – po lenkimo motociklas nespėjo grįžti į savo eismo juostą ir per susidūrimą man nutraukė koją.

Rodo ligoninėje man padėti negalėjo, taigi sraigtasparniu buvau nugabenta į Kretą. Ten koją man prisiuvo, tačiau kraujotaka neatsistatė, taigi po kelių dienų gydytojai pasiūlė pašalinti koją žemiau kelio. Man sakė, kad jei delsime, pašalinti reikės ir kelį, o jei amputacija atliks dabar, galėsiu vaikščioti ir gyventi kaip normalus žmogus. Tada tuo netikėjau, o ir aiškiai nesupratau, ką tai reiškia, juolab kad mano aplinkoje nebuvo žmonių, netekusių galūnių.

Kai po nelaimės buvau sraigtasparniu gabenama į Kretos ligoninę, supratau, koks gyvenimas yra trapus – vieną akimirką rengi pasirodymą būriui žmonių, kitą – kovoji už gyvybę.

– Kiek laiko prireikė, kol vėl išmokai vaikščioti?

– Po avarijos reikėjo mokytis ne tik vaikščioti – kai po operacijų buvo išimti kvėpavimo vamzdeliai, sudėtinga buvo net kvėpuoti, atrodė, kad ir to mokiausi iš naujo. Paskui mokiausi valgyti, atsisėsti...

Vaikščiojimas netekus kojos – ganėtinai sudėtingas procesas. Nemažai žmonių atsidūrę tokioje situacijoje palūžta, taip ir nepradeda vaikščioti. Galų gale užtrunka, kol pagaminamas ir pritaikomas protezas. Kadangi koja prie jo ir tokio spaudimo nepratusi, iš pradžių būna daug žaizdų, nutrynimų, skausmų... Tačiau aš turėjau motyvaciją kuo greičiau atsistoti ant kojų.

Grįžusi iš Kretos, susitikau su ortopedu, jis pasakojo apie protezus ir kas manęs laukia. Įmonė kaip tik ieškojo žmogaus, kuris dirbtų su tokiais pacientais kaip aš, taigi manęs pasiteiravo, ar nenorėčiau darbo, ir patikino, kad jei sutikčiau, palauktų, kol pradėčiau vaikščioti. Man tai buvo didelė motyvacija, atrodė, kad darbas jau laukia, taigi turi pasistengti.

Taip pat labai motyvavo šeima. Artimiausi žmonės visada labai palaikė ir jiems galėdavau atverti širdį. Tokioje situacijoje labai svarbu išsakyti savo jausmus – tai padeda pasijausti ramiau ir ieškoti sprendimų.

– Šeimos palaikymas – labai svarbus, bet ar tau padėjo specialistai, buvo teikiama psichologinė pagalba?

– Kai prasidėjo reabilitacija, socialinis darbuotojas man papasakojo, kas man priklauso ir į ką galiu kreiptis. Susitikau ir su psichologu, jis aplanko, pasikalba ir nusprendžia, ar reikia tolimesnių seansų ir kiek jų reikia. Jau po pirmųjų pokalbių psichologas man pasakė, kad laikausi pakankamai gerai ir ilga terapija man nebūtina. Dabar suprantu, kad galbūt jaučiausi palyginti neblogai, tačiau tikrai ne taip gerai, kaip galėjau jaustis.

– Kada įvyko tam tikras psichologinis lūžis?

– Pamenu, kai man gamino pirmąjį protezą, norėjau, kad jis būtų kuo tikroviškesnis, kad nesiskirtų nuo tikros kojos. Pradėjusi dirbti ortopedijos įmonėje, ėmiau bendrauti su pacientais. Iš pradžių atrodė keista, kad ortopedijos įmonių yra tiek daug, o žmonių, nešiojančių protezus, lyg ir nėra. Ką tuomet tos įmonės gamina? Vis tik įsidarbinusi sužinojau, kad skaičiai – nemaži. Tuo metu per mėnesį vidutiniškai buvo atliekama apie porą šimtų amputacijų, tačiau pastebėjau, kad dauguma pacientų slepia savo būklę ir apie tai nenori kalbėti.

Po metų darbe supratau, kad nebenoriu slėpti savo kojos – kas, jei ne aš, bus tas pavyzdys, kuris parodo, jog savęs bijoti ar gėdytis nereikia. Esi, koks esi, svarbiausia save pamilti, išgirsti ir daugiau su savimi kalbėtis.

Žinoma, žengti pirmąjį žingsnį, atidengti koją lengva nebuvo. Tai reikalauja stiprybės, nes tave palydi daugybė praeivių gatvėje žvilgsnių. Dabar juos priimu kaip smalsumą – tegul žiūri, juk mano tikslas ir yra parodyti, kiek daug iš tiesų galime, noriu motyvuoti ir įkvėpti.

Kai nusprendžiau būti atvira, kai pradėjau nuotraukomis ir įžvalgomis dalytis socialiniuose tinkluose ir daviau pirmąjį nedrąsų savo interviu, turėjau šiokių tokių nuogąstavimų, kaip žmonės reaguos, tačiau sulaukiau tik teigiamų atsiliepimų, žinučių su padėkomis, kad dalijuosi savo istorija, įkvepiu.

Sukūriau feisbuko grupę, į ją subūriau žmones, nešiojančius protezus. Anksčiau tokios nebuvo. Ten diskutuojame, kalbamės, dalijamės patarimais, o kartais tiesiog susitinkame atsigerti kavos. Susikūrė graži vienas kitą palaikančių žmonių bendruomenė.

Gavusi antrą šansą gyventi ir vėl pradėjusi vaikščioti pirmiausia nuėjau į žirgyną.

– Atrodo, kad po avarijos gali daug daugiau nei iki jos, o gal tiesiog nustojai vien tik svajoti ir ėmeisi svajones įgyvendinti? Po reabilitacijos pradėjai jodinėti, įkūrei savo verslą, dabar – sukiesi ant šokių projekto parketo...

– Kai po nelaimės buvau sraigtasparniu gabenama į Kretos ligoninę, supratau, koks gyvenimas yra trapus – vieną akimirką rengi pasirodymą būriui žmonių, kitą – kovoji už gyvybę.

Galvojau, kiek daug dalykų gyvenime taip ir liko nepadaryti, kiek daug svajonių neįgyvendintos. Liūdniausia, kad nieko ir nedariau, kad jas išpildyčiau. Supratau, kad nereikia nieko atidėlioti ar laukti. Taigi gavusi antrą šansą gyventi ir vėl pradėjusi vaikščioti pirmiausia nuėjau į žirgyną.

– Nors iki avarijos visai nejodinėjai, po nelaimės ne tik panorai išmokti joti – užsimojai dalyvauti paralimpinėse žaidynėse ir tapti pirmąja mūsų šalies raitele.

– Reikia turėti tikslą. (Juokiasi.) Tai didžiulė atsakomybė, o taip pat ir garbė. Jaučiu didelį paralimpinio komiteto palaikymą, bendradarbiaujame. Žinoma, kol kas sekasi sunkiai – jojimas, kaip ir šokiai, priklauso ne tik nuo tavęs, bet ir nuo tavo partnerio. Skirtumas tik tas, kad ant parketo mano partneris – šokėjas, jojime – žirgas. Bet kokiu atveju, po starto svarbu tapti vienu organizmu.

– Kad ir kaip ten būtų, nutikus nelaimei, dažnai susimąstome ne tik apie tam tikrus profesinius norus ar pasiekimus – kankina ir baimė, kad nerasime žmogaus, kuris mus galės pamilti ir priimti.

– Kažkada ir aš dėl to išgyvenau, tačiau svarbiausia – geri santykiai su savimi, kai savimi pasitiki, kai švyti ir kai pačiam su savimi gera, aplinkiniai tai pastebi ir tai juos patraukia. Galiu patikinti – viskas įmanoma.

Dar būdama reabilitacijoje sutikau žmogų, atsidūrusį panašioje situacijoje. Mus suartino tai, kad abiem tai buvo emociškai nelengvas metas, gerai vienas kitą supratome. Nors šiandien nesame kartu, sutariame gerai – kartu auginame dukrą.

Dabar turiu naują draugą. Jį susiradau programėlėje „Tinder“. Iš pradžių svarsčiau, kaip save pristatyti, tačiau supratau, kad iškart noriu būti atvira ir negaišti laiko, – įkėliau nuotrauką, kurioje matėsi ir mano protezas, ir tai, kad turiu vaiką, kitose nuotraukose aš ant arklio ir pan. Viską aiškiai išdėsčiau ir savo aprašyme. Tačiau mano draugas vis tiek sakė, jog pirmiausia jį sužavėjo mano šypsena, protezą jis pastebėjo tik vėliau. Jis yra sakęs, kad nemano, jog esu kitokia, o kad nešioju protezą, taip pat dažnai užmiršta... Tai meilei netrukdo.

– Vis dėlto lauktis vaikelio nešiojant protezą tikriausiai nelengva...

– Viskas priklauso nuo protezuotojo. Pasirinkti gerą – itin svarbu, nes jis lydi kone visą gyvenimą, jis visada žino, ką pakoreguoti ir kaip padėti. Manasis jau tapo labai geru bičiuliu, labai padėjusiu man ir per nėštumą. Mano nėštumas buvo ganėtinai sklandus ir viskas praėjo puikiai. Net ir vaikelis buvo ramus. Matyt, viskas susidėliojo taip, kaip ir turėjo būti.

– Lapkritį dukrai bus ketveri. Galbūt dabar ji jau ne tokia rami, kokia buvo tik gimusi...

– Ji supranta, kad mes, jos tėvai, esame kitokie – nešiojame protezus, todėl negalime paskui ją bėgti, negalime jos nešti. Taigi su ja labai gražiai susitariame – svarbiausia išmokti kalbėtis ir tartis. Žinoma, kartais reikia numatyti, kas jai gali šauti į galvą, dar prieš tai, kai ji ką nors sugalvoja. (Juokiasi.)

– Dabar turi savo prekės ženklą, kuris prekiauja interjero detalėmis, žaislais, vaikų drabužėliais. Galbūt dukters gimimas padiktavo ir verslo idėją?

– Su partnere prekės ženklą sukūrėme dar neturėdamos vaikų! (Juokiasi.) Tiesiog norėjome ką nors sukurti vaikams, nes ši niša nebuvo užpildyta. Jau dirbdama ortopedijos įmonėje su partnere pradėjau žengti pirmuosius žingsnius verslo pasaulyje, tačiau verslas išsiplėtė, kai man gimė dukra, o netrukus vaikelio susilaukė ir partnerė. Būdamos motinystės atostogose ėmėmės renginių organizavimo ir dekoro, o vėliau atsirado ir elektroninė parduotuvė. Šiandien mūsų gaminiai keliauja į kitas Europos šalis ir JAV.

Beje, esu baigusi su reklama susijusias studijas, tad neseniai priėmiau darbo pasiūlymą dirbti rinkodaros srityje. Labai džiaugiuosi šia patirtimi – tikiu, kad labai daug gausiu, bet ne mažiau ir duosiu.

Po avarijos reikėjo mokytis ne tik vaikščioti – kai po operacijų buvo išimti kvėpavimo vamzdeliai, sudėtinga buvo net kvėpuoti, atrodė, kad ir to mokiausi iš naujo.

– Galbūt tavo para trunka ilgiau nei 24 val., juk ir vaiko priežiūra, ir mylimasis, ir darbas bei verslas, ir jojimas reikalauja laiko...

– Mano diena suplanuota valandų, o kartais ir minučių tikslumu. Kartais, netikėtai gavusi ir 15 laisvų minučių, galiu puikiai pailsėti. Taigi svarbiausia gerai planuoti laiką, o taip pat nepamiršti gerai išsimiegoti, laiku pavalgyti ir išgerti reikiamą kiekį vandens.

– Kai susitikome, paminėjai, kad turi... asiliuką!

– Po traumos norėjau turėti žirgą, taigi nuvažiavome į žirgyną vieno pasižiūrėti. Tačiau pamačiau asiliuką ir namo grįžau su juo. (Juokiasi.) Netikėkite, jei kas nors blogai kalba apie asiliukus, – tai puikus draugas, labai gražus, protingas ir prieraišus gyvūnas!

Iš pradžių jis gyveno mano sesės žirgyne, tačiau gimus dukrytei jis apsigyveno kitur – vaikų stovykloje jis dirba su vaikučiais, yra terapinis gyvūnas, mažųjų išmyluotas ir iššukuotas. Kai tik galiu, nuvažiuoju jo aplankyti, išeiname pasivaikščioti. Tai būna labai turiningas laikas.

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt