Jau kone dvi savaites COVID-19 besigydanti žurnalistė, laidų vedėja, prodiuserė Edita Mildažytė tiki: tamsiausia valanda būna prieš aušrą. „Dabar ir yra ta tamsiausia valanda“, – atsiliepia apie pandemiją. Jau kone metus besitęsiantis savotiškos abstinencijos periodas išryškino ne vieną gyvenimo tiesą, sako E. Mildažytė: „Kai lieka tik patys būtiniausi poreikiai, paaiškėja, kad gyvenimas ir yra visa tai, kas nebūtina. Nes visa tai, kas būtina, yra tik egzistencija.“
Pasaulinė koronaviruso pandemija ne tik įkalino mus namuose, apribojo galimybes bendrauti, bet ir suteikė galimybę daugeliu klausimų ieškoti naujų kelių. „Lietuva karantine“ – tai LRT.lt portalo projektas, skirtas parodyti, kaip Lietuvos žmonės išgyvena karantiną, kaip saugosi nuo viruso ir ką gali patarti kitiems bendrapiliečiams. Tik saugodami save galime apsaugoti ir kitus!
– Prieš pat šventes šalyje įsigaliojo sugriežtinti karantino apribojimai. Tiesa, Jūs į griežtą saviizoliaciją patekote šiek tiek anksčiau – jau kone dvi savaites namuose gydotės COVID-19. LRT TELEVIZIJOS laidoje „LRT forumas“ pasakojote, kad ligos forma nėra iš lengviausių. Ko gero, laikas namuose taip pat ne iš maloniųjų – pailsėti ar ką nors nuveikti namų labui nėra jėgų?
– Aukštoji temperatūra man jau nukritusi, nebepakyla nei iki 39-ių, nei iki 40-ies laipsnių, bet nuolatos laikosi 38 laipsniai. Prieš porą dienų ryte nubudusi apsidžiaugiau, kad gerai jaučiuosi. Pasimatavusi temperatūrą, negalėjau patikėti savo akimis – vėl rodo 38. Ir ryte, ir vakare tas pats. Turbūt, tokia temperatūra mane išsirinko ir nutarė, kad bus mano ištikimoji.
Na, o mano žygiai namuose nelabai tolimi: apeinu aplink lovą, pasikeičiu patalynę ir vėl einu pagulėti. Noriu pabaigti šifruoti siužetą, toliau bent po truputėlį dirbti prie laidos, kad ir nuotoliniu būdu, bet kol kas dar neturiu jėgų.
Taip pat skaitykite
– Pasakojote, kad koronavirusinė infekcija Jums pasireiškė ne tik įprastais būdais – pakilusia temperatūra, kaulų laužymu, pasikeitusiais skonio receptoriais. Kokie ligos simptomai Jums dar pasireiškė?
– Problema ta, kad tas virusas pasireiškia pačiais idiotiškiausiais būdais. Pavyzdžiui, man skonis ir kvapas nedingo, bet labai pasikeitė. Geriausia indikacija, padėjusi tai suprasti, – kava.
Visą laiką geriu tą pačią kavą, o dabar jos nebeatpažįstu. Nesuprantu, ar tai kava, ar kakava, joje atsirado rūgštumo, kokio iki šiol niekada nebuvo. Kava – vienintelis iš tų civilizuotų produktų, kuriuos dar vartoju. Kadangi nejaučiu skonio, beveik nieko nevalgau. Kartais bandau suvalgyti sriubos, bet daugiausia geriu vien vandenį.
Be pasikeitusio skonio ir kvapo, ant kūno man atsirado keistas bėrimas, tokiomis įstrižomis juostomis per visą kūną. Manau, kad čia arba kepenų reakcija į vaistus ir intoksikaciją, arba virusas tiesiog taip išeina, nes juk oda yra mūsų šaldymo organas. Taip pat atsirado toks jausmas, lyg oda būtų nušveista švitriniu popieriumi.
Žmonėms galų gale yra parodyta, kad yra reiškinių, prieš kuriuos lygūs absoliučiai visi.
– Minėjote, kad naktį ne sykį buvo aplankiusi mintis vykti į ligoninę, tačiau iki šiol sveikstate namuose. Kaip gydotės?
– Kiek konsultuojuosi su gydytojais, specifinio covido gydymo nėra. Jeigu mato, kad vystosi plaučių uždegimas, gydo plaučių uždegimą. Jei kyla skrandžio problemų, gydo jas. Jau labai ilgą laiką geriu antibiotikus, „Tamiflu“, leidžiuosi vaistus. Darau visokį velnią, bet niekaip nekrenta karštis. Beje, kalbėjau su viena taip pat persirgusia bičiule, jai temperatūra irgi laikėsi dvi savaites.
Su gydytojais konsultuojuosi telefonu. Kol kas dar nežinau, bet gali tekti vykti ir į ligoninę pasidaryti tyrimų ir plaučių nuotraukos. Tik man baisiai nepatogu kviestis greitąją, nes gal yra rimtesnių ligonių. Iš kitos pusės, kito būdo nėra, nes jei nuvažiuosiu savo mašina, niekas manęs nepriims. Beje, ligoninėje ilgas reikalas, gali tekti pasėdėti 10 valandų ir ilgiau.
O tada kyla dar vienas idiotiškas klausimas: jei manęs nepaguldys į ligoninę, kaip aš sugrįšiu? Taksi išsikviesti negali, kad neužkrėstum vairuotojo, o su greitąja po tyrimų vežti manęs namo niekas neprivalo.
Taip pat skaitykite
– Ko gero, absoliučiai visi – viruso besisaugantys ir jį neigiantys žmonės – apie pandemiją turi savų pamąstymų. Vieniems atrodo, kad tokį išbandymą žmonijai atsiuntė sustoti prašanti gamta, kiti pandemiją vadina šių laikų karu. O kokių minčių apie šį metą turite Jūs?
– Tai yra liūdnas metas. Žmonėms galų gale yra parodyta, kad yra reiškinių, prieš kuriuos lygūs absoliučiai visi. Gali būti, kuo tik nori, bet jei susirgai, esi toks pat, kaip tavo kiemo šlavėjas. Dingsta visi socialiniai skirtumai. Nuo to paties miršta ir genijai, ir valkatos, ir t. t.
Bet žmonės vis dar, kaip aš sakau, neatsipurto. Jie priprato prie lengvo ir tokio labai paprasto gyvenimo ir taip įprato tuo paprastu gyvenimu maskuotis – daiktais, kažkokiomis pramogėlėmis, – kad nebepajėgia išbūti elementaraus žiemos periodo.
Juk, pavyzdžiui, 1984, 1985, 1986 m. tokios ir būdavo žiemos, nieko kito nevykdavo, nieko kito ir nesidarė. O kas dabar darosi prie didžiųjų prekybos centrų? Kas atsitiks, jei nenusipirksi liepsnelių ar spalvotų gumyčių? Absoliučiai nieko.
Yra situacijų, kai turi būti truputėlį mažesnis už save patį ir pasižiūrėti, kas gyvena šalia tavęs.
Pagalvojusi, kaip mes su vaikais leisdavome vakarus, prisiminiau daugybę nuostabių dalykų. Kaip atsiguli į lovą ir vaikams ant sienos rodai šešėlių teatrą ir seki pasaką tol, kol jie užmiega. Arba kartu iš senų šliaužtų darai lėles su didelėmis galvomis. Pasidarai kokias 4–5, jos dalyvauja šeimos gyvenime, eina kartu miegoti, valgyti ir pan.
Arba prižymėdavome namuose rodyklių, kryžiukų, ir vaikai žinodavo, kad ten ką nors ras: riešutuką, saldainiuką, kad ir sumuštinį su medumi. Taigi vaikams nereikia tų visų mūsų dovanų. Čia mes jomis dangstomės. Visur, kur pasitraukė siela, atėjo komercija.
Juk seniau ir vestuvės buvo apeiga, kuri moterį iš vienos šeimos atvesdavo į kitą, su tuo buvo susiję visi palaiminimai. Vos tik dingo turinys, atsirado komercija, kuri priburs, ką tik nori. Taip pat ir su vaikų gimtadieniais. Mums nereikėjo nei nosių dažyti, nei kviesti 120 tėvų su vaikais. Ateidavo vaikai iš gretimos gatvės, pažaisdavome, ir būdavo visiems linksma.
Taip pat skaitykite
– Per pirmąjį karantiną keliavote po šalį ir fiksavote „Koronės dienoraščius“ – dokumentinę apybraižą apie tai, kaip atrodo karantino sukaustyta Lietuva. O kaip Jūsų akimis atrodo šiandienis karantininės Lietuvos paveikslas, kai virusas jau spėjo ir išvarginti, ir atsibosti?
– Manau, kad ir per pirmąjį karantiną buvo padaryta klaidų. Juk realūs susirgimų skaičiai nebuvo tokie, kaip Italijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Karantinas buvo per ilgas ir tiesiog per griežtas. Kai per dieną būdavo 15–30 susirgusiųjų, į ligonines guldė visus, net tuos, kurie nejautė jokių simptomų, bet jiems buvo nustatytas COVID-19.
Žmones labai įsiutino tai, kad per ilgai buvo neteikiamos kitos medicininės paslaugos. Arba tas masinis žmonių grįžimas... Nesusigaudėme, ką daryti, žmones uždarinėjo į prievartinius karantinus. Suprantu, kad klaidų buvo padaryta iš nežinojimo, bet žmonės irgi padarė savo išvadas. Nes juk žmogų galima apgauti vieną sykį.
O dabar akivaizdu, kad jau kokį rugsėjį reikėjo skelbti normalų karantiną ir visus uždaryti, atidėti rinkimus ar dar kažką daryti. Bet kadangi reikėjo, kad rinkimai įvyktų, visi apsimetė kvailiukais. Spalio 25-ąją dieną balsavome ir netrukus susirgimų padvigubėjo. Tada liepė užsidėti kaukes ir drožti namo, bet jau buvo per vėlu. Virusas pradėjo plisti nebenormaliai.
O tai, kad žmonėms norisi laisvės, tai aišku, kad norisi. Mums visiems norisi. Aš išvis esu liberalė ir nekenčiu suvaržymų. Bet yra situacijų, kai turi būti truputėlį mažesnis už save patį ir pasižiūrėti, kas gyvena šalia tavęs.
Taip pat skaitykite
– O kaip reaguojate į tuos, kurie būriuojasi po ligoninių langais ir mano, jog virusas – pramanas, valdžios įrankis?
– Manau, kad yra situacijų, kurios yra tiesiog beviltiškos. Yra žmonių, kuriems gali sakyti, kad čia balta, bet jie sakys, kad čia yra juoda, kad iš dangaus krenta juodos snaigės. Tai ką tu gali jiems pasakyti. Mane stulbina, kad kai kurie žmonės kalba vėjus ir dar mėgaujasi savo kvailumu.
Nesakau, kad nepadaryta klaidų. Gali būti visokių teorinių pasvarstymų ir t. t. Bet būkime objektyvūs. Yra dalykų, kurie objektyviai egzistuoja, virusas – vienas iš jų. Dabar jau akivaizdžiausiai tai matome.
Taip pat skaitykite
– Kokios šiemet bus Jūsų šeimos šventės? Juk per Kalėdas Jūsų namuose visada susirenka visa šeima, esate pasakojusi, kad ant stalo kasmet garuoja net dvi keptos žąsys.
– Nežinau, ar iki švenčių pasveiksiu. Jeigu pasveiksiu, visai norėčiau iškepti tas dvi žąsis. Mano sūnus Mykolas su drauge ir dukra Rūta gyvena su manimi. Bet neaišku, kaip bus. Gali būti, kad teks gultis į ligoninę, bet iš to nedarau tragedijos.
– Kaip Jums atrodo, ar tai kada nors baigsis, ar nuo šiol taip ir gyvensime su koronavirusais ir draudimais pašonėje?
– Be abejo, baigsis. Per dieną suserga po maždaug 3 tūkstančius žmonių, vadinasi, formuojasi bandos imunitetas. Netrukus prasidės ir skiepijimai. Pirma paskiepys 10 tūkstančių žmonių, vadinasi, jau bus saugiau. Manau, skiepijimo planas bus vykdomas pakankamai greitai. Beje, tamsiausia valanda visada būna prieš aušrą. Dabar ir yra ta tamsiausia valanda.
Po Naujųjų metų saulytė vėl pradės lipti dangun ir pradės viskas šviesėti. Manau, Velykos bus gerokai šviesesnės. Po jų gal atsiras ir galimybė skiepytis mokamai. Turbūt Vyriausybė sudarys galimybę skiepytis nemokamai, bet įtariu, kad komerciniai kanalai, kaip visada, irgi atsiveš vakcinų. Aš esu nusiteikusi eiti skiepytis mokamai. Nors dabar 2–3 mėnesius turbūt turėsiu antikūnų, todėl kol kas susilaikysiu ir paliksiu savo vietą tam, kam pasiskiepyti svarbiau.
Kultūra, visa kurtuazija, kelionės, restoranai, koncertai, spektakliai – visa tai yra nebūtina, bet tai ir sudaro visą gyvenimo esmę ir skonį, kurio visi būsime išsiilgę.
– Kaip manote, atslūgus pandemijai grįšime į normalų, įprastą gyvenimą, kurį gyvenome iki šiol, ar būsime pasikeitę, galbūt išmokę tam tikras pamokas, o gal atpratę socializuotis, dalyvauti visuomeniniame gyvenime?
– Manau, kad daugiau ar mažiau grįšime į tą patį gyvenimą. Būsime visi visko ir vieni kitų pasiilgę. Žinote, per pandemiją man tapo aišku, kad kai lieka tik patys būtiniausi poreikiai, paaiškėja, kad gyvenimas ir yra visa tai, kas nebūtina. Nes visa tai, kas būtina, yra tik egzistencija. Kultūra, visa kurtuazija, kelionės, restoranai, koncertai, spektakliai – visa tai yra nebūtina, bet tai ir sudaro visą gyvenimo esmę ir skonį, kurio visi būsime išsiilgę.
O abstinencijos periodas irgi gali išeiti į naudą. Koncertuoti negalėję atlikėjai įvertins, kad nėra dievai ir publika jiems nė kiek ne mažiau reikalinga negu jie publikai. Publika taip pat bus išsiilgusi savo dievaičių. Man tikrai labai gaila savo kolegų, kuriems sustojo darbai, bet žmonės kažkaip verčiasi, sukasi. Tamsiausia valanda būna prieš aušrą. Tikrai tikiu, kad Velykos bus šviesios ir gražios.
