Veidai

2020.04.07 21:58

Santuokos krizę išgyvenusi Eskedar Maštavičienė pasigedo draugų pagalbos: sakė – mes nesikišim

LRT TELEVIZIJOS laida „Gyvenimo spalvos“, LRT.lt2020.04.07 21:58

Iš Etiopijos kilusiai Eskedar Maštavičienei įprasta, kad nesutarimus padeda išspręsti vyresnieji ar draugai, tačiau Lietuvoje iš pastarųjų nesulaukusi pagalbos moteris liko nemaloniai nustebinta. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gyvenimo spalvos“ ji pasidalijo ir savo košmariška pabėgimo iš Etiopijos istorija: „Pradėjome skęsti, nes laivas ėmė skilti į tris dalis. Gal dar viena naktis jūroje būtų buvusi pabaiga...“

Šviežiai skrudintos kavos aromato persmelktoje erdvėje E. Maštavičienė žarsto tarp pirštų byrančias kavos pupeles, atvežtas iš gimtosios Etiopijos, valstybės, į kurią moteris grįžti negali. Dabar savo namais ji laiko Lietuvą, o dviem jos vaikams Lietuva yra gimtinė.

Tačiau prieš keliolika metų, kai atvyko čia gyventi, apie šią tuo metu svetimą, toli nuo tėviškės esančią šalį Eskedar nežinojo nieko, bet ir rinktis negalėjo – į Europą pateko nelegaliai. Iš tėvynės ji buvo priversta bėgti – ne dėl skurdo, o dėl politinio persekiojimo. Tada merginai tebuvo vos dvidešimt.

„Aš buvau studentė, kuri gyveno patenkinta, kurią šeima lepino ir viską davė – ėjau į privatų universitetą, geriausią Adis Abeboje. Buvau mergina, kuri neturėjo jokių rūpesčių. Bet labai įdomu buvo politika: jei vykdavo taikos demonstracija, dalyvaudavau – dėl to, kad jeigu ne mes, tai kas galėtų kelti tuos klausimus? Paskui dėl pasipriešinimo vyriausybei man kilo grėsmė. 2005 m. turėjau bėgti iš Etiopijos“, – pasakoja ji.

Iš neramumų apimtos šalies Eskedar bėgo ne viena. Jos ir likimo į vieną automobilį susodintų pakeleivių istorija rodo, kiek stiprybės turi iš pažiūros trapus žmogus. Šiandien matant plačią Eskedar šypseną ir džiugiai žibančias akis sunku patikėti, kad tai nutiko jai ir kad tokie dalykai apskritai įmanomi.

„Buvome 38 žmonės vienoje mašinoje. Sunku net suvokti, kaip į 5 vietų mašiną gali tilpti 38 žmonės. Buvome supakuoti kaip sardinės, viskas buvo išimta, tik vairuotojo ir šalia esančio keleivio sėdynės. Kai reikia važiuoti į kalną, visi išlipa, basomis eini deginančiu Sacharos dykumos smėliu. Šiandien tai skamba kaip sapnas, košmaras. Sunku patikėti, kad būdamas tokio jauno amžiaus turėjai įveikti tiek iššūkių. Ir įveikei – esi gyvas ir toliau gyveni“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Taip Eskedar su kompanija pasiekė Libiją ir Viduržemio jūrą, kurios kitame krante buvo bėglių tikslas – išsigelbėjimo žemė. Tik ją dar reikėjo pasiekti – jie tai padarė mažu žvejų laiveliu.

„Mūsų buvo 26, kai išplaukėme į Maltą. Atrodo, kad esi popieriniame laivelyje. Jūra tokia didelė, o laivelis toks mažas – bangos mėto, kaip nori. Mes pradėjome skęsti, nes laivas ėmė skilti į tris dalis. Nežinau, gal dar viena naktis jūroje ir būtų buvusi pabaiga...“ – prisimena ji.

Kelionė per Viduržemio jūrą menka valtele truko keturias dienas. Eskedar sako visą laiką tikėjusi, kad jiems pavyks išsigelbėti. Savo viltimi ji mėgino drąsinti ir kitus.

„Manau, žmogus praranda save, kai praranda paskutinį vilties lašelį. Kol turi vilties, gali išgyventi. Kai plaukėm tuo laiveliu, buvau 5,5 mėn. nėščia. Raminau žmones sakydama, kad Dievas man neduotų vaiko, jei jis negimtų, užtat mes išgyvensim. Ir išgyvenom. Mano dukrytė šiandien yra didžiausia mano mokytoja“, – pažymi moteris.

Keliaujant į Afriką pataria viską priimti kaip vaikui

Kaip ir tūkstančiai panašaus likimo migrantų, Eskedar pirmiausia pasiekė artimiausią Europos krantą – Maltos salą – ir ten gavo laikiną prieglobstį, kol jai buvo pasiūlyta kraustytis gyventi į Lietuvą.

„Kai buvau pakviesta persikelti į Lietuvą, klausiau, ar galėsiu tęsti mokslus. Atsakė, kad taip, turėsi lygias teises, kaip ir visi kiti lietuviai. Man svarbiausia buvo mokslas, kurį palikau likus mėnesiui iki išleistuvių“, – kalba ji.

Atsikėlęs ryte kasdien valaisi dantis, nes čia taip įprasta. Bet gali atsirasti Etiopijos kaime, kur dantų šepetuko nėra – imi alyvmedžio šakelę ir valaisi dantis. <...> Tai matant gali ištikti šokas, užtat reikia viską priimti atvirai, be nuostatos.

Į Lietuvą Eskedar atvyko ant rankų sūpuodama vos mėnesio ir 10 dienų dukrelę kartu su gyvenimo draugu. Deja, vyras netrukus pasuko kitu keliu ir Eskedar liko viena su vaiku.

Eskedar Maštavičienė: dabar mano atsiradimo Lietuvoje istorija skamba kaip košmaras, kurį pavyko išgyventi

„Mes išsiskyrėme 2008 m., praėjus metams nuo atvykimo. Jis gyvena tarp Lietuvos ir Olandijos, labai šaunus vyrukas, turi draugę, sūnų. Labai džiaugiuosi, kad ir mes atradome save Lietuvoje – kitaip“, – teigia laidos herojė.

Pradėjusiai iš naujo kurti gyvenimą svetimoje valstybėje, Eskedar reikėjo atrasti ne tik save, bet ir pažinti Lietuvą. Egzotiškos išvaizdos moteris neslepia, kad šalyje, kurioje beveik nėra tamsiaodžių, ji vis dar traukia praeivių žvilgsnius. Tačiau Eskedar prie to jau seniai priprato ir toks dėmesys jos nė kiek nebetrikdo.

„Kai aš priėmiau save kaip lygiateisę Lietuvos gyventoją, atrodo, kad ir žmonės mane taip priima. Bet kol nepriėmiau, buvo labai sunku. Šiandien, jei kas žiūri man į akis, aš atsisuku atgal – gal už manęs kas nors įdomaus? Tada prisimenu… Tokia ta Lietuva man“, – pasakoja pašnekovė.

Gyvendama Vilniuje Eskedar išmoko lietuvių kalbą, sukūrė šeimą – ištekėjo už lietuvio karininko ir susilaukė su juo dviejų sūnų. Tačiau moteris pripažįsta, kad pradžia buvusi sunki – nelengva pritapti greičiausiai būtų bet kurioje nepažįstamos kultūros šalyje. Bet Eskedar padėjo gebėjimas į viską žiūrėti vaiko akimis ir suvokimas, kad naujoves reikia priimti atvira širdimi.

„Kai nemoki kalbos ir nežinai, ką galima daryti, ko ne, nesupranti kultūrinių niuansų, sunku. Bet visada net ir tiems, kurie trumpam keliaus į Etiopiją ar bet kurią Afrikos šalį, patariu: važiuok kaip žmogus, kuris nieko nemoka ir nieko nežino. Pavyzdžiui, atsikėlęs ryte kasdien valaisi dantis, nes čia taip įprasta. Bet gali atsirasti Etiopijos kaime, kur dantų šepetuko nėra – imi alyvmedžio šakelę ir valaisi dantis, dantų pastos nereikia. Adis Abeboje normalu, kai gatvėje siūlo pirkti pagaliukų – tai dantų šepetukai, žmonės eina ir krapštosi dantis.

Tai matant gali ištikti šokas, jei lyginsi su savo kultūra. Užtat reikia viską priimti atvirai, be nuostatos – kaip vaikui. Jie nevertina – tas gražus, tas geras, sveikas, nesveikas. Jei žmogus kalba net ir ne jų kalba, jie susikalba – vaikai tokie. Turime būti kaip vaikai – eiti ir pasiimti viską“, – sako laidos herojė.

Eskedar juokauja – iš lietuvių ji išmoko apie žolelių arbatas, o lietuvius ji moko iš Etiopijos atsivežtų kavos ruošimo subtilybių. Seniai svajojusi tai paversti verslu, moteris gali pasidžiaugti pagaliau savo svajonę įgyvendinusi.

„Šiandien galiu drąsiai pasakyti, kad turime vadovautis savo instinktu, pirminiu dalyku, kuris motyvuoja, ir daryti, net jei būna baugu“, – pažymi ji.

Pašlijus santuokai pasigedo draugų tarpininkavimo

Prekyba kava – ne pirmas verslas, kurį Eskedar įkūrė Lietuvoje. Akivaizdu, kad jai nebaisu žengti į nežinomą sritį, o nepasisekus – ieškoti naujų galimybių.

„Studijavau verslo vadybą, finansų valdymą. Kai baigiau, galvojau, dirbsiu banke ar tarptautinėje įmonėje, tvarkysiu apskaitą ar dar kažką. Bet supratau, kad tai – ne mano pašaukimas. 2010 m. pradėjau verslą, vežiau drabužius iš Italijos, turėjau mažą parduotuvytę, bet tapo labai sunku keliauti, nes turėjau 2 vaikus, trečias buvo pakeliui – teko peržiūrėti prioritetus, galimybes ir parduotuvę uždaryti“, – prisimena ji.

Dabar Eskedar džiaugiasi, nes kavos verslą derinti su motinyste daug lengviau. Ji tiki – kiek įdedi širdies ir darbo, tiek gauni grąžos. „Džiaugiuosi, kad Lietuva myli mane. Ir aš myliu Lietuvą, jos žmones“, – teigia pašnekovė.

Migravusi iš Etiopijos moteris sulaukė paramos, tad ir pati nėra abejinga kitų bėdoms. Prieš keletą metų jos pradėta kalėdinė moterų solidarumo akcija „Padovanok suknelę“ jau tapo tradicija ir išplito po daugelį Lietuvos miestų.

„Būna, kad svarbiausias dalykas, apie kurį galvojama artėjant šventėms, – ką padėti ant stalo, kuo papuošti vaikus, o mamos norai taip ir lieka paskutinėje vietoje. Taip gimė mintis kalėdiniu laikotarpiu padovanoti suknelę moteriai, kuri man padėjo remontuoti virtuvę. Supratau, kad yra daug žmonių, kurie galėtų dalytis.

Pati buvau moteris, kuriai reikėjo tokios pagalbos. Gyvenau pabėgėlių stovykloje ir beveik nieko neturėjau, reikėjo pradėti nuo nulio. Šiandien suprantu, kad bet kas gali ištrūkti iš bet kokio dugno, pradėti iš naujo ir gyvenime pasiekti didelių tikslų. Dėl to tai ir darau“, – prisipažįsta ji.

Trečiasis asmuo, kuris neturi jokių interesų, visada mato, kas geriau šeimai ir vaikams. To pasigedau Lietuvoje, bet turėjau ir gerų draugų, kurie daug padėjo.

Veikli moteris sako, kad ir šiuo metu ji išgyvena sunkų laikotarpį. Prieš porą metų pradėjusi aižėti byra jos santuoka. Tačiau Eskedar stengiasi išlikti optimistiška – ji įsitikinusi, kad labai svarbu ką nors keisti, jei esi nelaimingas: „Arba santykiai turi keistis, arba jie turi baigtis, kad abudu galėtume augti.“

Etiopijoje dažnai poroms nesutarimus padeda užglaistyti kasdieniai visos šeimos susibūrimai, per kuriuos ruošiama ir geriama kava. Tai ištisa ne vieną valandą trunkanti ceremonija, dar labiau suvienijanti artimus žmones.

„Mes pamirštame bendravimo galią, o laukdami ceremonijos žmonės išsikalba apie visas bėdas. Šiandien, pavyzdžiui, skyrybų atveju taikomas tarpininkavimas, bet tame kaime, kur aš užaugau, tokia teisinė sistema, kaip teismai, neegzistavo – tarpininkavo vyresnieji. Ne tik skyrybų atveju, bet ir kilus nesutarimams šeimoje arba tarp kaimynų. Bandžiau prašyti, kad padėtų draugai, bet supratau, kad žmonės bijo, sako, mes nesikišim.

Mane ištiko šokas: koks tu draugas, jei negali padėti susikalbėti? Ir kam man žmogus laimėje, jei bėdoje negali padėti? Taip jaučiausi. Bet pagal tai ir atrenki, kuris tavo žmogus, kuris ne. Būdamas dviese tu savąją pusę matai kaip teisingiausią, kitas savąją irgi taip mato. Bet trečiasis asmuo, kuris neturi jokių interesų, visada mato, kas geriau šeimai ir vaikams. To pasigedau Lietuvoje, bet turėjau ir gerų draugų, kurie daug padėjo“, – pasakoja pašnekovė.

Šalčio terapija padėjo palengvinti nevaldomą stresą

Griūvant įprastam gyvenimui, kamuojant rūpesčiui dėl ateities, sudėtingiausia užduotis susitvarkyti su nerimastingomis mintimis, rasti būdą išmesti jas iš galvos. Eskedar sako atradusi šalčio terapiją, ji padeda lengviau suvaldyti neigiamas emocijas, pyktį ir įveikti sunkumus.

„Mano draugės tėtis – sertifikuotas Wimo Hofo metodo instruktorius. Jis matė, kad 2018-ieji man – sunkus laikotarpis, ir sakė: Eskedar, tu gyveni ištikta didelio streso, todėl tau reikia dirbtinio streso, kad galėtum valdyti tą, kuris ateina nevaldomai.

Pradėjau juo sekti, išmokau kvėpuoti, lįsti į šaltą vandenį. Manau, jei situacija nesikeičia, reikia keisti savo nuomonę apie situaciją. Galima prisijaukinti net šaltį – tai didelė jėga. Kas rytą išlipusi iš šalto vandens jautiesi įveikęs didžiausią baimę – tada visa kita atrodo labai paprasta. Taip ir gyveni“, – teigia moteris.

Kad ir kaip giliai įleidusi šaknis Lietuvoje, Eskedar pasiilgsta gimtinės, į kurią kol kas nuvažiuoti ir aplankyti artimųjų ji negali. Laidos herojė laukia, kol jai bus suteikta Lietuvos pilietybė ir lietuviškas pasas.

Visuomeniškumo nestokojanti moteris seka, kas vyksta aplink, taip pat – jos tėvynėje ir, kaip jaunystėje, nevengia išsakyti savo pozicijos. Prieš porą metų ji pažėrė griežtų žodžių UNICEF organizacijai dėl surengtos žinomų žmonių iš Lietuvos kelionės su pagalbos misija į Etiopiją ir tuo sukėlė nemažą audrą, privertusią atidžiau pasverti ir įvertinti tokių išvykų prasmę. „Nesistenkime išgelbėti viso pasaulio, geriau pastebėkime ir padėkime šalia esančiam“, – siūlo Eskedar.

Taip ji ir padarė, sykį gavusi pagalbos prašymą iš maltiečių padėti sunkiai judančiai moteriai. Laidos herojė sako pastebinti, kad Lietuvoje, kur mažos šeimos ir tiek daug vienišų senukų, jiems reikia ne tik maisto. Daug pagyvenusių žmonių, išėję į pensiją, dar turi sveikatos, yra aktyvūs, tik jiems trūksta įdomios veiklos.

Laidoje „Gyvenimo spalvos“ Eskedar senjorų klubo nariams dovanojo autentišką Etiopijos kavos gėrimo ceremoniją, per ją artimiau susipažino su „Senjorų avilio“ veikla ir lankytojais. Po pažinties su senjorais moteris įsitikino – Lietuvoje žmonės ne tokie konservatyvūs, kaip galvojama ar vaizduojama medijoje.

„Jie atėjo atviri, jiems viskas įdomu. Nebuvo tokių: nenoriu, nemėgstu... Mane tai nustebino, bet kartu esu įsitikinusi, kad visuomenė nėra konservatyvi, Lietuva labai atvira. Po ceremonijos bendravimas buvo dar šiltesnis. Viena moteris angliškai pasakė: žinau, kad myli Lietuvą, ir Lietuva tave labai myli. Man tai – didžiausias komplimentas“, – sako ji.

Kai atvyksti į svetimą šalį, būna liūdna ir vieniša, bet šiandien Lietuva – namai, tvirtina Eskedar. „Tokie susitikimai, kai nepažįstu žmonių, man nekelia nepatogumų. Visi esame nepažįstami, kol susipažįstame – tada tampame ir draugai, ir šeima“, – priduria pašnekovė.

Plačiau – balandžio 1 d. laidos „Gyvenimo spalvos“ įraše.

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Eskedar Maštavičienė: dabar mano atsiradimo Lietuvoje istorija skamba kaip košmaras, kurį pavyko išgyventi