Veidai

2019.10.21 06:53

Algirdas Toliatas – apie žmogiškumą kasdienybės maratone

LRT.lt2019.10.21 06:53

„Jei kelias neveda į vidinę šventovę, kam jis reikalingas? Jei kelias neveda į ką nors prasmingo, kad ir kaip didingai atrodytų, jis yra tuščias “, – sakė Lietuvos policijos kapelionas, kunigas Algirdas Toliatas, kalbėdamas apie tai, kaip išlikti žmogumi gyvenimo maratone.

Šiandienos gyvenimo tempas toks, kad kone kiekviename žingsnyje žmogų lydi stresas. Tačiau kaip A. Toliatas kalbėjo LRT darbuotojams skirtoje konferencijoje, stresas būna dvejopas – teigiamas, skatinantis tobulėti, ir neigiamas – deginantis, stabdantis ir neleidžiantis judėti į priekį.

„Pamenu, kartą išvažiavau į kalnus slidinėti. Pakilęs į trasos viršų ir pažvelgęs žemyn, pasijaučiau taip, tarsi man reikėtų leistis į bedugnę. Nors stresas mane kaustė, galiausiai tą trasą kažkaip įveikiau. Po kelių metų sugrįžęs tas pačias trasas pamačiau visai kitaip. Pasikeitė požiūris“, – pastebėjimais dalijosi kunigas.

Anot jo, ne tik stresas, bet ir baimė yra dažnas žmogaus palydovas: „Ne veltui Biblijoje rašoma, kad tobula meilė išveja baimę. Juk dažnai būna taip, kad bijodami prarasti mylimą žmogų ypač iš pradžių bijome jį suerzinti ar pan. Tačiau laisvas žmogus turi nebijoti išsakyti ir kritiką, ir savo pastebėjimus. Svarbiausia šiame gyvenime – susikalbėti.“

Jis atkreipia dėmesį, kad kalbėtis svarbu daugelyje situacijų, nes dažnai tuos pačius dalykus matome ir suvokiame skirtingai. Pavyzdžiui, greitai vienam reiškia per pusvalandį, kitam – per kelias valandas, trečiam – per kelias savaites. Jei nesusitarsime, kiek yra greitai, gali kilti konfliktai, nepasitenkinimas.

„Kaip sako vienas rašytojas, nevykę pokalbiai yra neįvykę. Tik, deja, ne visada pavyksta konstruktyviai pasikalbėti – neretai įsiveliame į diskusijas, kuris teisesnis, žino geriau.

Man labai įsiminė vienas vestuvėse girdėtas tostas apie tai, kad laimingai santuokai reikia keturių dalykų: atsiprašyti (net tada, kai nesi kaltas), atleisti (ir nebesinešioti pykčio užantyje), nepiktnaudžiauti pirmais dviem patarimais (ne per daug lengvabūdiškai atsiprašinėti, nei per daug lengvabūdiškai dalyti atleidimus), neskaičiuoti (kiek kartų tave įskaudino, kiek kartų nusileidai ar atleidai). Manau, kad tai puikiai tinka apskritai kalbant apie žmonių susikalbėjimą“, – svarstė A. Toliatas.

Jis pasakojo kažkada bendravęs su viena šeima, kuri pasidalijo savo pavyzdžiu, kaip pagerinti tarpusavio bendravimą ir supratimą. Kiekvieną savaitę pora eidavo į romantišką pasimatymą, kurio metu išjungdavo telefonus ir visą dėmesį stengdavosi skirti vienas kitam.

Tačiau į susitikimą jie ateidavo paruošę namų darbus – kasdien jie užsirašydavo, kaip kitas žmogus įskaudino jį ir kaip pats galėjo įskaudinti kitą. Pasimatymą jie visuomet pradėdavo nuo atsiprašymo.

„Dažnai vyrauja klaidingas įsitikinimas, kad stipresnioji pusė ta, kuri nenusileidžia. Iš tiesų stiprus yra tas, kuris gali atsiprašyti, inicijuoti susitaikymą“, – įsitikinęs A. Toliatas.

Be to, jo manymu, gyvenime svarbu turėti ryškių, kontaktų. Kartais lengviau kažką įgyvendinti ne pačiam per gyvenimą iriantis kaip ledlaužiui, o galbūt kažkam paskambinus ar susitikus. Tačiau ryšius reikia kurti.

„Galbūt turėtume vieną dieną per savaitę paskirti geriems darbams, telefono skambučiui ar susitikimui. Jei jaučiate, kad su kažkuriuo žmogumi sutarti jums sudėtinga, pakvieskite jį kavos. Tačiau į susitikimą ateikite ne kaip mokytojas ar nurodinėtojas, o kaip prašytojas.

Įsivaizduokite, kad esate savo gyvenimo kapitonas, kuris kaip ir laivo kapitonas negalvoja apie lyderystę, o stengiasi užtikrinti, kad komanda jaustųsi gerai ir veiktų kaip sustyguotas mechanizmas. Pasaulio vieni pakeisti negalime, tačiau keisdami save galime prisidėti prie pokyčio. Galime stiprinti tą susikalbėjimo kultūrą“, – kalbėjo pašnekovas.

Anot jo, nuo gebėjimo susikalbėti priklauso kiekvieno iš mūsų gyvenimo kokybė, pasimėgavimas, patiriamo streso pobūdis. Tik mokantis klausytis ir kalbėtis, nebijantis žmogus yra nesusikaustęs, jis gali imtis iniciatyvos ir atsakomybės.

„Kažkada konferencijoje klausiausi vieno autoriaus pranešimo. Jis papasakojo, kad išleido bestselerį. Tik ketvirtadalį jo sudaro mokomoji medžiaga, metodologija. Visa kita – tušti puslapiai. Kur čia inovacija? Autorius pastebėjo, kad daugelyje įmonių biudžetas skirtas mokomosioms priemonėms yra mažesnis nei skirtas kanceliarijai. Todėl jis savo knygą pavadino užrašų knygute, taip suteikdamas galimybę ją įsigyti daugiau įmonių.

Manau, kad tai tam tikras susikalbėjimas ir ryšys, kuris leidžia veikti“, – sakė pranešėjas.

Anot jo, susikalbėti svarbu ir tam, kad suprastum kitą. Neretai vengiame piktų ar agresyvių žmonių, nesuprasdami, kad iš tiesų tai jų pagalbos šauksmas, gynyba ir patiriamas nesaugumo jausmas, bandymas užkimšti po kojomis atsivėrusią prarają. Tai nėra gerai, tačiau mes turime suvokti, kad šis žmogus yra vargšas, sakė A. Toliatas.

„Kaip pasakojama Bruno Ferrero pasakoje, broliukas paprašė sesės paskaityti apie piktą vilką, o ši atsakė, kad piktų vilkų nėra, yra tik nelaimingi. Galbūt ir mes ne visada suprantame, kad mūsų sutikti žmonės išgyvena dramas – skyrybas, ligas, nusivylimus, išdavystes. Galbūt jie pikti, tačiau tai nereiškia, kad turime pereiti į kitą gatvės pusę. Juk tų nelaimingų vilkų yra ir mūsų viduje. Mes turime suprasti, nenurašyti žmogaus ir jam suteikti galimybę išlieti savo negalią“, – pasakojimą tęsė kunigas.

Jis siūlė į žmones žvelgiant matyti ne kokie žmonės yra pikti ar nelaimingi, o ir tai kokie galėtų būti: „Pagalvokite, kaip galėtumėte padėti ir išlaisvinti tą įstrigusį žmogų. Tačiau ta pagalba nereiškia, kad turite nuolaidžiauti ar būti kilimėliu kojoms valytis (taip tik būtumėte jo pykčio sąjungininku). Tai veikiau reiškia padėti jam išgyti, pripažinti problemas ir pan. Motina Teresė sako, kad aukščiausias menas – pasakyti „ne“ taip, kad nueinantis žmogus jaustųsi taip, tarsi jis sulaukė teigiamo atsakymo. Vadinasi, su daug pagarbos ir meilės.“

Anot jo, svarbu ne tik atsiprašyti, bet ir pasakyti, kaip pats buvai įskaudintas (neįžeidžiant, neįskaudinant kito ir nepradedant diskutuoti, kuris buvo teisesnis), stengtis, kad įvyktų pokytis. Kiekvienas širdyje turime susikurti taisykles, kurios padėtų mums eiti vieniems prie kitų ir kurti aplinką, kurioje vyksta procesai.

„Vis dėlto kartais neturime stengtis visko sudėlioti į lentynėles, suplanuoti, nes taip galime prarasti inerciją ir polėkį. Dažniausiai svarbiausi dalykai mus pasiveja. Galbūt ne viskas pasiseka, galbūt nesiklosto taip, kaip norėtume, tačiau tai gali būti gera patirtimi ir žingsniu į sėkmę,“ – sakė pašnekovas.

Netrukus jis prisiminė ir Jono Meko žodžius apie tai, kad jo pašaukimas – klausytis, ką šnabžda angelai. „Jis turėjo omenyje tai, kad turime daryti tai, ką turime daryti tą akimirką, būti toje tėkmėje. Turime daryti tai, kas nuo mūsų priklauso ir priimtai tai, kas nepriklauso.

Dvasinis nuolankumas nereiškia, kad reikia elgtis kaip durų kilimėliui, tai sugebėjimas išlaikyti sokratišką atvirumą – žinau, kad nieko nežinau. Ir tai neturėtų mūsų gąsdinti, tuo turėtume džiaugtis. Nuolankumas tiesai ir gyvenimui – sveika gyvensena. Jei mūsų kelias neveda į šventovę, vidinę šventovę, kam jis reikalingas? Jei mūsų darbai, idėjos neveda į kažką prasmingo, kad ir kaip didingai tas kelias atrodytų, jis yra tuščias“, – sakė A. Toliatas.