Tavo LRT

2018.12.15 23:20

„Maltiečių sriubos“ vedėjai: ši akcija drąsina senolius ieškoti pagalbos

Viktorija Juškauskaitė, Indrė Česnauskaitė, LRT.lt2018.12.15 23:20

Pasakyti gerą žodį ir pasidalyti lėkšte sriubos gali bet kas, portalui LRT.lt sako laidos „Duokim garo“ vedėja Loreta Sungailienė. O Robertas Petrauskas tikina, kad svarbu atminti, jog kiekvienas galime atsidurti panašioje situacijoje ir jaustis vieniši. „Turime būti solidarūs, ištiesti ranką“, – įsitikinęs LRT TELEVIZIJOS laidos „Tūkstantmečio vaikai“ vedėjas. 

U. Galadauskaitė: dažnai problema ne pinigų stygius, o senolių vienatvė

LRT TELEVIZIJOS žurnalistė Ugnė Galadauskaitė tikina, kad kiekvienas lietuvis aukoja senoliams tiek, kiek gali.

„Ačiū visiems kartu ir kiekvienam atskirai. Kaip žmonės gali, taip savo gerumą parodo. Dažnai pasigirsta nuomonių, kad Lietuva nėra pati turtingiausia valstybė. Prisidėti galima ne tik materialiai, ypač kalbant apie „Maltiečių sriubą“ ir senus žmones“, – kalba žurnalistė.

E. Blaževič/LRT nuotr.

Labai dažnai didesnė problema yra ne pinigai, o vienišumas, teigia U. Galadauskaitė: „Galima savanoriauti, paskambinti, aplankyti, skirti savo laiko. Ne pinigai esmė. Kuo daugiau lietuvių tai supras ir prisidės, tuo bus geriau gyventi. Kažkaip ypatingai skatinti ir prašyti nereikia, svarbiau parodyti, kad neaišku, kaip senatvėje bus kiekvienam iš mūsų.“

Žurnalistė pasakoja, kad pati aukoja (nors ir ne didžiausias sumas ar labai dažnai), be to, jai svarbus ir emocinis ryšys.

„Akcijos paskatina prisidėti, nes primena apie problemas, kurios čia pat. Man labai dažnai filmuojant tenka aplankyti, susidurti ar pakalbėti su senoliais. Statistika, nurodanti, kiek žmonių gyvena gerai, o kiek – blogai, niekaip nepaveikia“, – portalui LRT.lt sako ji.

Pasak U. Galadauskaitės, labai svarbi kiekviena asmeninė istorija: „Kai pamatai 20 žmonių, atėjusių, pavyzdžiui, į „Maisto banką“, ar išgirsti vieną močiutę pasakojant, kad neturi vaikų, vyras miręs, o ji nekalbėjo su niekuo jau labai ilgai, tada istorija paveikia ir atsiranda iniciatyva prisidėti.“

Z. Kelmickaitė: žmonės per daug susitelkę į save

LRT laidų vedėja Zita Kelmickaitė pabrėžia, kad šiais laikais žmonės galvoja tik apie save, pavyzdys – asmenukių kultas.

„Didžiausias paradoksas, kad žmonės, kurie dažnai stokoja pinigų, dažniausiai ir aukoja, jie gali atiduoti paskutinį centą. Jiems netrūksta nuoširdumo ir pilietiškumo. Mato, kad kitam dar blogiau. Kalėdos – stebuklingas metas“, – pažymi Z. Kelmickaitė.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

Anot LRT laidų vedėjos, anksčiau žmonės daugiau dėmesio skyrė tiems, kurie šalia: „Baigiantis metams, kiekvienas stengėsi atsiprašyti, o vargšo niekada neatstumdavo. Manė, kad jame įsikūnijusi protėvių dvasia. Taip pat kartais negalvojame, kad patys galime atsidurti tokioje situacijoje.“

Z. Kelmickaitė sako aukojanti telefonu – kartais apsilankyti ir pabendrauti trukdo laiko stygius.

„Neretai senoliams trūksta noro bendrauti. Jie neišeina iš namų. Be to, senas žmogus yra vis dar įsikibęs į vaikus. Jaunesnė karta – kitokia, jie ieško savo kelio. Tėvai turi atminti, kad, be vaikų, yra ir giminės, kaimynai, draugai, o galbūt tokie pat žmonės, turintys bėdų. Galima būti kartu. Jiems kartais trūksta ne pinigų, o pabuvimo kartu su kitais“, – vardija LRT laidų vedėja Z. Kelmickaitė.

L. Sungailienė: yra dalykų, kurių nenupirksi

Jau senovėje būdavo tradicija tam tikru laiku atsigręžti į kitą žmogų, net svetimą, ištiesti jam pagalbos ranką, LRT.lt portalui sako laidų vedėja, folkloro dainininkė, etnomuzikologė Loreta Sungailienė. Jos teigimu, tokios akcijos, kaip „Maltiečių sriuba“, yra puikus būdas prisidėti prie senjorų gerovės, nors būti socialiai aktyviems reikia ištisus metus.

„Vieni gali daugiau prisidėti, kiti mažiau. Bet pasakyti gerą žodį, galų gale pasidalyti sriubos lėkšte gali bet kas ir bet kada“, – teigia L. Sungailienė.

Kodėl senjorų problemos ne taip gerai matomos, kaip, pavyzdžiui, našlaičių ar sergančių vaikų? L. Sungailienė įsitikinusi – dauguma garbaus amžiaus žmonių yra uždari, kuklūs, nedrįsta pasakyti, kada ir kokios pagalbos jiems reikia. „Gal ir mes patys dažnai nenorime to matyti“, – pažymi ji.

L. Sungailienė, nors dažnai ir pritrūksta laiko, kai gali, visada dalyvauja įvairiose akcijose, renkančiose aukas. „Galima pasidalyti gerumu, dėmesiu, pabūti kartu, nebūtinai prisidėti finansais. Yra dalykų, kurių nenupirksi“, – kalba ji.

E. Genio/LRT nuotr. Ne kartą lankiusi senjorus globos namuose L. Sungailienė sako susidariusi įspūdį, kad, nepaisant neblogų gyvenimo sąlygų, garbaus amžiaus asmenys dažnai jaučiasi vieniši. „Aplinka, kurioje gyvena vieniši senukai, paprastai būna visai gera, bet vis dėlto trūksta žmogiško bendravimo. Iš kitos pusės, kiti vyresni žmonės viešumoje gali atrodyti orūs, o iš tiesų – apimti skausmo, nepritekliaus, daugybės netekčių. Nežinia, kas sieloje darosi“, – mintimis dalijasi žinoma moteris. Anot jos, viena iš problemų, stumiančių senyvo amžiaus žmones į šešėlį, yra ta, kad žmonės neturi įpročio kalbėti apie savo problemas: „Jie galbūt bijo išsisakyti, nes visuomenė nepakankamai gerbia tokio amžiaus žmones. Noras vieniems kalbėti, o kitiems išgirsti ir suprasti turėtų būti abipusis.“ Folkloro dainininkė L. Sungailienė taip pat sako pasigendanti daugiau pastangų ir iš politikų, tačiau lieka optimistiška – įvairios akcijos ir asmeninės iniciatyvos iš „apačios“ parodo, kad nereikia laukti, kol kas iš „viršaus“ sugalvos klestinčios Lietuvos planą. „Tokie, kad ir nedideli, žingsniai tampa visai dideli ir prasmingi. Nedaug mūsų – lietuvių – likę, nesame labai turtingi, bet jeigu aukojame, tai labai gerai“, – kalba žinoma laidų vedėja L. Sungailienė. R. Petrauskas: seniai supratau, kad geriau duoti nei imti

Paklaustas, kaip būtų įmanoma paskatinti lietuvius aukoti, LRT laidos „Tūkstantmečio vaikai“ vedėjas Robertas Petrauskas sako, kad atsakyti iš tiesų sunku. Vis dėlto jis sutinka, kad kol kas prisidėti prie vyresnio amžiaus žmonių gerovės labiausiai skatina įvairios akcijos.

„Tai toks pats klausimas, kaip priversti žmones gyventi šventiškai kiekvieną dieną, ne tik per šventes. Iš tikrųjų tokia turėtų būti gyvenimo filosofija. Kiekviena diena – kaip šventė, turėtume daryti gera. Tačiau per rūpesčius, darbus ir nuolatinį lėkimą pamirštame. Dėl to, kad kažkas primintų, ir yra tos šventės, tie įvykiai.

Norėčiau, kad nereikėtų pompastikos, ypatingų pastangų, televizinių projektų, kurie skatintų aukoti. Tačiau kol kas taip reikia. Šiuo atveju, ko gero, tai nėra pats blogiausias dalykas“, – kalba jis.

E. Genio/LRT nuotr.

Kai darysime gera kitiems, tada ir mums patiems bus kur kas geriau, portalui LRT.lt sako R. Petrauskas: „Visada stengiuosi pasidalinti su tuo, kuris turi mažiau. Ir tai darau nesavanaudiškai. Jau senokai esu pajutęs, kad duoti yra kur kas didesnis malonumas nei imti.“

Kaip ir kiti akcijos „Maltiečių sriuba“ vedėjai, R. Petrauskas kaip itin svarbią vyresnio amžiaus žmonių problemą išskiria vienišumą.

„Tai gyvenimo grimasa – bendraujame su visu pasauliu, bet iš tiesų esame vieniši. Artumas ir gebėjimas pabūti šalia, tikrų draugų turėjimas darosi retenybė ir vertybė. Iš tiesų kartais nespėjame pajausti, kad šurmulyje ir didžiuliame būryje žmonių galime jaustis vieniši.

Senjorai seniai suprato, kad tame šurmulyje nėra gyvenimo laimės, bet jiems tikrai reikia draugų. Žmogus – socialinė būtybė, negalime išlikti po vieną, tai mūsų prigimtis, paskirtis. Bet koks vienišas žmogus yra tik priminimas, kad ir mums taip gali nutikti“, – aiškina R. Petrauskas.

Anot jo, „Maltiečių sriuba“ – dar vienas žingsnis pirmyn: „Turime būti solidarūs, ištiesti ranką. Ko gero, galėtume draugauti su daugiau žmonių, nei įsivaizduojame, bet kažkodėl to nedarome. Ši akcija – žingsnis ten, kur gėris.“

E. Daugėlaitė: geri darbai dažnai daromi tyliai

Vis dažniau girdžiu istorijų, kai žmonės ilgus metus yra vienos ar kitos organizacijos rėmėjai, mecenatai, sako LRT laidų vedėja Eglė Daugėlaitė. „Bet geri darbai labai dažnai daromi tyliai. Žinoma, yra tokių akcijų, kaip „Maltiečių sriuba“, kai reikia susitelkti, kad būtų pasirūpinta pačiomis jautriausiomis mūsų visuomenės grupėmis“, – sako ji.

E. Daugėlaitė tikina, kad kasmet aukoja vargstantiems senoliams, tačiau nebūtinai skambina telefonu: „Kartais tereikia impulso, kad kartu su draugais padarytume gerą, gražų darbą.“

Paklausta, kodėl, jos nuomone, dažnai senolių problemos lieka antrame plane, teigia, kad parama reikalinga visiems: tiek sergantiems, tiek neturintiems tėvų vaikams, tiek garbaus amžiaus žmonėms, ir visų prašymai padėti turi būti išgirsti.

V. Radžiūno/LRT nuotr.

„Klausydamasi pasakojimų, kiek jaunų žmonių savanoriauja ir kasdien rūpinasi, kad sriuba, būtiniausi medikamentai pasiektų vienišus senelius, tiesiog negaliu susitaikyti su mintimi, kad pritrūkus lėšų visa tai nutrūktų“, – mintimis dalijasi žinoma laidų vedėja.

Pasak E. Daugėlaitės, sunku patikėti, kad ilgus metus dirbę, sąžiningai mokėję mokesčius žmonės dabar vargsta ir jaučia alkį, tad būtina paklausti garbaus amžiaus kaimynų, ar yra lankomi, gal jiems reikia pagalbos: „Kai gyvename kiekvienas sau, paprasčiausia empatija yra labai svarbi.“