Tavo LRT

2018.09.20 21:35

LRT bendradarbė Islandijoje: įsivaizduojama, kad lyčių lygybė – moterų noras tapti vyrais

Viktorija Juškauskaitė, LRT.lt2018.09.20 21:35

Nieko blogo, jei mergaitei norisi konstruoti, o berniukui – kurti kostiumus, ir Islandijoje tai skatinama, portalui LRT.lt sako LRT RADIJO korespondentė Islandijoje dr. Inga Minelgaitė. Vis dėlto, pastebi ji, daugelis mano, kad lyčių lygybė – moterų noras tapti vyrais: „Diskutuojama apie moterų transformaciją, nors iš tiesų reikia kalbėti apie lygias galimybes visiems asmeniniame bei profesiniame gyvenime.“

Dr. I. Minelgaitė į Lietuvą stengiasi grįžti bent keturis kartus per metus. Kaip pati pasakoja, Lietuva turi daug neišnaudotų turizmo galimybių. „Myliu lietuvišką maistą, menus, gamtą. Be galo mėgstu parvykti kartu su užsieniečiais, noriu pristatyti tėvynę, gamtą, žmones. Lietuva turi turtingą istoriją, kurią noriu pristatyti pasauliui“, – tikina korespondentė.

– Dėl kokių priežasčių emigravote į Islandiją?

Dėl tuo metu gyvenime buvusio žmogaus. Iš tiesų niekada savo gyvenimo nesiejau su užsieniu. Tuo metu džiaugiausi turima karjera, buvau labai jauna ir savo ateitį įsivaizdavau tik Lietuvoje, sakiau, kad niekada netekėsiu už užsieniečio, bet čia vienas tų dėsnių – sakoma, niekada nesakyk niekada. 

– Islandijoje gyvenate beveik 13 metų. Kuo ši šalis jus sužavėjo ir sulaikė nuo grįžimo tėvynėn?

Per šiuos metus buvau grįžusi gyventi į Lietuvą du kartus. Islandija žavi savo gamta, be to, sukurta gera socialinė infrastruktūra, stipri vidurinė klasė, nėra socialinės hierarchijos (arba ji nedidelė). Islandijoje viskas koncentruota į vidų, ne išorę ar fasadą – tai malonu ir padeda užmegzti kokybiškus ryšius su žmonėmis, orientuojamasi į turinį, ne formą.

Lietuva mane visada traukia, nesijaučiu nukirpusi saitų su tėvyne. Priešingai, tvirtesnė pozicija Islandijoje įgalina daugiau padėti Lietuvai. Mes, emigrantai, nesame gelbėtojai, bet potencialas, kurį turi lietuviai užsienyje, neišnaudotas dalykas. Reikia rasti būdų, kaip be didelių pastangų ir sunkumų ar grandiozinių projektų, o tiesiog inspiruojant, jį panaudoti.

Islandijoje įkūrėte lietuvių bendruomenę. Kas jus pastūmėjo?

Asmeninė patirtis, kuri nebuvo lengva. Pirmaisiais metais Islandijoje aš nieko nepažinojau. Esu bendraujantis žmogus, bet atvykau į salą, laukiausi, jaučiausi izoliuota. Mamos vaidmuo šiek tiek ribojo kokybišką įsiliejimą į visuomenės gyvenimą. Mąsčiau, kad net man, bendraujančiam ir drąsiam žmogui, buvo nelengva, tad kaip turėtų būti sunku uždariems ir kompetencijų neturintiems ar į sociumą nemokantiems įsilieti žmonėms?

Nusprendžiau, kad reikia tos platformos, kurioje ne tik patys lietuviai užmegztų ryšius, bet ir užtikrintume sėkmingą jų integraciją. Atvykusi į Islandiją gavau nemažai negatyvios informacijos apie savo tautiečius, jų nusikalstamumą. Norėjosi tam viešajam naratyvui sukurti atsvarą, paskleisti pozityvą, žinojau, kad Islandijoje yra sunkiai dirbančių ir sąžiningų specialistų. Taip pat mane paskatino buvusi Lietuvos ambasadorė Islandijoje Rasa Kairienė.

Skaičiau, kad kurdama šią bendruomenę nemokėjote islandų kalbos, beveik nepažinojote ten gyvenusių lietuvių, neturėjote ir pakankamai lėšų ar laisvo laiko. Kodėl ryžotės tokiam žingsniui?

Matyt, tai mano asmeninis bruožas – jei tikiu idėja, o ji reprezentuoja kažkieno kito interesus, žinau, kad tokioje situacijoje galiu daug nuveikti. Jei bendruomenę būčiau kūrusi vien dėl savo interesų, tiek drąsos nebūčiau turėjusi. Kultūros išlaikymas ir platformos sukūrimas, kurioje lietuvių vaikai gali išsaugoti tradicijas, per kurią tautiečiai gali integruotis į islandų bendruomenę, man buvo aukštesnis tikslas, dėl kurio reikėjo nugalėti baimes ir imtis veiksmų.

Per pirmuosius dvejus metus paaukojau be galo daug savo laiko. Lėšų pritraukimas nebuvo sudėtingas procesas. Iškart norėjome pradėti projektus ir būti matomi, tad sėkmingai prisitraukėme įvairių fondų, rengėme šventes, kultūrinius renginius. Viena nebūčiau sukūrusi tokios aktyvios bendruomenės. Tuo metu šalia manęs buvo nuostabūs žmonės. Be to, bendruomenė vis dar klesti.

Kaip sekėsi mokytis islandų kalbos? Kiek išvis ji svarbi Islandijoje?

Islandijoje kalba labai reikalinga. Be to, svarbu suprasti islandų kultūrą. Vien mokėdamas islandiškai, atsakymų apie kultūrą nesužinosi, reikia skaityti senąją literatūrą, turėti pažįstamų, komunikuoti.

Mokytis islandų kalbos man buvo sudėtinga. Tuo metu, kai išvykau iš Lietuvos, buvau nemažai nuveikusi, tad po metų Islandijoje pradėti steigti savi verslai iškart nuvedė į vadovaujančias pozicijas. Gailėjausi nepatyrusi įprasto karjeros kelio, kuris padeda išmokti kalbą darbo aplinkoje. Ilgai nekalbėjau islandiškai, o kultūra ir kalbos žinojimas – esminis integravimosi į svetimą kultūrą momentas.

Nuo pat atvykimo kiekvieną dieną perverčiu laikraščius. Jei esi smalsus ir domiesi įvairiomis visuomenės sritimis, tai po penkerių metų kultūrą jau pradedi pažinti.  

V. Kaubrio nuotr.

Lietuvoje baigėte verslo vadybą ir iškart įsidarbinote rinkodaros vadove, vėliau dėstėte kolegijoje. Kaip suprantu, Islandijoje taip pat pradėjote nuo verslo įmonių?

Pirmasis darbas buvo verslo įmonės. Kai norėjau įsidarbinti Islandijoje, gavau atsakymą, kad mano kompetencija, palyginti su mano amžiumi, per didelė. Lietuvoje – daug konkurencijos, esi lyginamas su geriausiais, o Islandijoje viskas kitaip – moksleiviai nežino bendraklasių pažymių, nuolatos orientuojamasi į vidurkį. Amžius nėra kliūtis, tačiau reikia turėti patirties, kuri, žinoma, ateina su metais. Kai atvykau, buvau 24-erių, jau turėjau nemažai patirties kaip vadovė, bet aš – užsienietė, tad jiems kilo klausimų dėl tvaraus mano karjeros vystymo ir integracijos islandiškame kontekste.

Ar nebuvo pikta?

Taip, buvo. Tačiau absoliučiai viskas slepiasi jų kultūroje. Pykau ir sakiau – kaip taip galima, esu daug nuveikusi, dirbusi, o jie žiūri į dalykus, kurie, manau, nėra svarbūs.

Su laiku suvokiau, kad islandams svarbiausios kultūrinės vertybės, nėra įžymybių išaukštinimo, kuris gajus Lietuvoje. Taip pat svarbi lygybė. Pavyzdžiu, lyderystėje, ne tik svarbu kiek tu išsiskiri iš minios, o kaip tau sekasi burti, įtraukti.

Mokykloje reikia padėti tam, kuriam nesiseka, kad vaikas galėtų realizuoti savo tikslus. Lietuvoje daugiau kalbama apie herojus, o visi kiti tokiu būdu jaučiasi ne kaip, nustoja tikėti savo jėgomis.

Tiesa, viename interviu minėjote, kad dirbdama tėvynėje jausdavote išankstinį vyrų nusistatymą prieš jauną moterį vadovę. Kalbant apie lyčių lygybę darbo rinkoje, kokia padėtis Islandijoje?

Pagal lyčių lygybės indeksą pasaulyje Islandija pirmauja jau kelerius metus. Tokie rezultatai siejami su lygybės vertybe, kuri kuria stiprią vidurinę klasę. Tam, kad ją įtvirtintum, reikia pradėti veikti nuo jaunų dienų. Nieko blogo, jei mergaitei norisi konstruoti, o berniukui – kurti kostiumus, ir Islandijoje tai skatinama.

Viskas prasideda nuo pirmųjų edukacijos pakopų ir tęsiasi iki teisinės infrastruktūros, kurioje reglamentuoti tam tikri įstatymai, padedantys įtvirtinti lyčių lygybę. Pavyzdžiui, didelių įmonių valdybą turi sudaryti bent 40 proc. moterų, šis įstatymas Islandijoje priimtas 2004 m.

Aš Lietuvoje jaučiau nusistatymą amžiaus ir lyties atžvilgiu. Tiesa, to niekada nesureikšminau. Matau, Lietuva lyčių lygybės atžvilgiu kol kas neturi kuo didžiuotis, tačiau tai taip pat reiškia, kad yra erdvės veikti. O čia ypač gali pasitarnauti užsienyje patirties įgiję ir entuziastingi tautiečiai.

Esmių esmė – suvokimas, kas yra lygybė. Žmonės įsivaizduoja, kad lyčių lygybė – moterų noras tapti vyrais. Diskutuojama apie moterų transformaciją, nors iš tiesų reikia kalbėti apie lygias galimybes visiems bet kurioje srityje. Lyčių lygybė – galimybių klausimas: nepriklausomai nuo lyties, žmonės privalo turėti tas pačias galimybes veikti ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime.

Esate verslo konsultantė, Islandijos universiteto Verslo ir vadybos katedroje dirbate lektore, bendradarbiaujate su LRT RADIJU. Kaip tapote tuo, kuo esate?

Pirmiausia, dėl tėvų. Aš turėjau nuostabų tėtį ir tik dabar suvokiu, kokios klaidos jis niekada nepadarė – neprisimenu nė karto, kad jis man būtų sakęs kažko nedaryti, nes tai mergaitei netinka. Niekada nepabrėžė, kad lytis mane kažkokiu būdu stabdo nuo potencialo realizavimo, norų įgyvendinimo ir svajonių realizavimo. Mama taip pat man buvo ir yra pavyzdys – veikli, tačiau visuomet elegantiška ir moteriška. Niekuomet negirdėjau tėvų kalbant apie stereotipinius lyčių vaidmenis.

Taip pat turiu stiprų įgimtą teisingumo jausmą. Moterų nuvertinimas vien dėl jų biologinės lyties yra tikra neteisybė, kurią būtina bendromis – moterų ir vyrų – pastangomis pakeisti. Džiaugiuosi, kad mano  pažįstamų rate yra daug vyrų, gerbiančių ir vertinančių moters kompetencijas, bei pakankamai pasitikinčių savimi, kad suvoktų lygybės visuomenėje naudą.

Kas pastūmėjo tapti LRT RADIJO korespondente?

Į LRT RADIJĄ patekau dėl bendruomenės – buvau kažkiek matoma, reikėjo žmogaus, kuris visapusiškai domisi Islandija, ne tik moka kalbą. Esu smalsi, man patinka įvairios gyvenimo sritys, tad LRT RADIJAS mane priėmė, pradėjau kalbėti apie ekonomiką, politiką, verslą, meną.

– Kuo jums įdomus šis darbas?

– Radijas yra iššūkis. Bendrauji tiesioginiame eteryje, o juk 70 proc. kalbos sudaro neverbalinė kalba, tad aš prarandu didžiąją dalį raiškos priemonių. Nesu profesionali žurnalistė, to nesimokiau, todėl kaskart pranešamos žinios yra nedidelis iššūkis. Darbas radijuje padeda kurti ryšį su tėvyne ir pranešti apie svarbius įvykius Islandijoje.

Kaip suprantu, būdama ten, stengiatės prisidėti prie Lietuvos gerovės. Kodėl?

– Kaip ir sakiau, dažniausiai mane veža idėja ir aukštesnis tikslas – taip, kaip ir lietuvių bendruomenės Islandijoje sukūrimas. Radijas, mano galva, taip pat yra aukštesnis tikslas, nes tai Islandijos reprezentavimas Lietuvai. Tiesa, prisidėjimą prie lietuvybės puoselėjimo suvokiu kaip maratoną – ilgą distanciją, kurią ne tik reikia įveikti, bet tuo pačiu norisi ir mėgautis pakeliui matomais vaizdais, išlaikyti ir auginti įkvėpimą, motyvaciją.

V. Kaubrio nuotr.

O kaip kyla tos idėjos?

Vienintelis dalykas, ko man niekada gyvenime netrūko – idėjos. Jeigu galėčiau padidinti paros valandų skaičių, tai taip ir padaryčiau. Idėjos ateina iš visur, ypač dažnai su tinkamais žmonėmis. Toks jausmas, kad visi mano kelyje pasitaikę žmonės yra nuostabūs ir turi daug potencialo.

Vasaros pradžioje išleidau savo ir kitos kolegės iš Lietuvos bei dviejų islandžių knygą apie lyderystę Islandijoje. Tai buvo mano idėja. Pagiriamąjį žodį knygai parašė du buvę islandų prezidentai, taip pat – Harvardo profesorius. Tikėjau šios idėjos sėkme. Šiandien jau suplanuoti knygos pristatymo renginiai Vašingtone, Pekine ir Honkonge.

Ką skaitytojas gali rasti jūsų knygoje?

Tai pusiau akademinė knyga, kurioje yra 14 skyrių apie islandišką lyderystę. Kalbame apie verslo, sporto, moterų lyderystę, lyčių kvotų įstatymą, kaip jis pakeitė Islandijos lyderių lauką ir t. t. Kiekvienas skyrius kažkuo įdomus, o juos perskaitęs žmogus gali susidaryti vaizdą apie islandų visuomeninę ir organizacinę kultūrą, verslo lyderystės ypatumus skirtinguose sektoriuose.

Kiek laiko užtruko visas procesas: nuo idėjos iki publikavimo?

Nuo minties važiuojant autobusu iki knygos išleidimo praėjo metai. Per tą laiką vyko derybos, pasiūlymai, tyrimai. Knygą rašėme pusę metų. Mes didžiuojamės savo darbu. Dažnai moterys kukliai žiūri į savo pasiekimus, dėl to stengiuosi tai keisti, švęsti pergales. Šioji svarbi – tai pirmoji knyga apie verslo lyderystę Islandijoje, keturių moterų parašyta knyga.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt