Nežinia, ar galima sukurti kažką visiškai naujo ir radikalaus – kai kuriuos dalykus žmonės tiesiog būna pamiršę, bet pasąmoningai jaučia jiems nostalgiją ir taip sukuria galimybes sugrįžti. Taip LRT RADIJUI sako tekstų autorius, poezijos atlikėjas-slemeris Žygimantas Kudirka-Mesijus. Anot jo, poezijos žmonės neskaito nuo tada, kai baigėsi tautiniai sąjūdžiai, tai tarsi ilgi bado metai, bet, prisivijusi šiuos laikus, poezija gali sukelti naują susidomėjimo bangą.
– 2012 m. viename interviu pasakėte mintį, kuri šiandien tokia pat aktuali. To straipsnio antraštė: „Dabar visi žodžiui „poezija“ turi kažkokią fobiją.“ Ar šiandien kažkas pasikeitę?
– Manau, kad šiek tiek išeita iš aklavietės. Imasi rastis naujos poezijos formos. Gal poezija ima išsilaisvinti, kas atsitiko, pavyzdžiui, su skulptūra. Juk ji nebėra vien monumentas vidury aikštės ar biustas. Skulptūra gali būti ir kažkoks veiksmas, objektas ir pan.
Kalbant apie poeziją, jau seniai išspręstas klausimas, kad žodžiai eilučių gale nebūtinai turi rimuotis. Poezija išlaisvėjo ir ją gali kurti net ne vienas žmogus, jį įgauna įvairius pavidalus. Tačiau žmonės jaučia tą fobiją, turi seną įsivaizdavimą, kas yra poezija. Jei tik jie žinotų, kiek ji gali aprėpti, kiek daug dalykų gali būti poezija.
Gal atvykusiam japonui poezija yra ta gėlė, kurią jis fotografuoja išmaniuoju telefonu. Gal to suvokimas panaikintų įtampą, susijusią su šiuo žodžiu. Nes visi įsivaizduoja poeziją kaip pamaldžią, šventą, klasikinę, neliečiamą. Tačiau ji gali būti įvairi.
– Jūsų kūryboje viskas pinasi – ir poezija, ir muzika. Kodėl jums svarbu poezijai suteikti naujas formas?
– Manau, kad poezija neatsiejama nuo turinio. Jei kas kartą kuri naują turinį, kodėl reikia ignoruoti ir naujas formas? Galėčiau aptarti paralelę su kinu. Filmas gali būti nuostabaus turinio, jame vaidinti nuostabūs aktoriai, bet man patiktų, jei operatorius sugalvotų kažką įdomaus. Pavyzdžiui, visus personažus filmuotų stambiu planu ir pan.
Man patinka, kai medijose visi departamentai stengiasi būti kažkuo ypatingi ir kiekvienas jų yra įdomus. Nepalaikau idėjos, kad kažką reikia apsaugoti kaip grynuolį, o visas kitas raiškas prigesinti. Manau, kad kūrinyje visi gali daryti, ką sugeba geriausiai, visavertiškai dalyvauti procese.
– Kaip nutiko, kad poetas, anksčiau stovėjęs turgaus aikštėję ir skaitęs eilėraščius nuo statinės, dabar asocijuojasi su mažoje patalpoje sėdinčiu, atsiskyrusiu žmogumi?
– Manau, kad žmonės turi labai trumpą atmintį. Tai, kas dabar vadinama drąsiais ėjimais, radikaliais poezijos manevrais, žmonės jau darė prieš ilgą laiką. Pavyzdžiui, rusų poetas Vladimiras Majakovskis buvo visiškas slemeris – tiek savo tekstais, tiek išraiška. Jis net rengė rašytojų, poetų kovas. Tai tarsi reperių „MC Battle“ analogija.
Garsiniai eksperimentai atrodo radikalu, bet tai jau darė futuristai, keturvėjininkai, Pranas Morkūnas. Nežinau, ar galima sakyti, kad apskritai sukuriama kažkas naujo ir radikalaus. Žmonės tiesiog pamiršta tam tikrus dalykus, tačiau pasąmoningai jaučia jiems nostalgiją ir tai paruošia dirvą tam grįžti.
Kalbant apie kūrybos procesą, kiekvienas kažkurios srities meistras (ar jis skrudintų kavos pupeles, ar kurtų meną, ar obliuotų lentas) turi praleisti laiko su savimi. Jei nori rezultato, dažnai turi skirti tam laiko, gal užsidaryti, kaip kad muzikantai užsidaro studijose ir išsineša nuostabius albumus. Tame nieko blogo.
Kartais geri dalykai taip ir gimsta – reikia skirti jiems laiko, galbūt šiek tiek izoliuotis. Bet tai nėra taisyklė. Pastaruoju metu nemažai tekstų kuriami tam tikrose dirbtuvėse, kolektyvinio rašymo metu.
– Kaip manote, ar žmonių persisotinimas viskuo yra priešas tam, kaip vertinama poezija?
– Manyčiau, kad atvirkščiai. Neįžvelgiu to persisotinimo, labiau – ilgus bado metus, ilgiausias dietas. Poezijos žmonės neskaito nuo maždaug tada, kai baigėsi visi tautinai sąjūdžiai. Poezijos reikšmė labai sumenko. Kraštuose, kur vyksta politiniai neramumai, poezija vis dar gyva ir skaitoma, žmonės daužo vitrinas ir grobia knygas iš parduotuvių. Pas mus to tikrai nebepamatysi.
Tačiau poezija yra labai kompaktiškos formos, todėl jos laukia šviesus rytojus, nors jau ilgą laiką žmonės ja nesidomi. Per tą laiką poezija prisivijo šiuos laikus, susiformavo nauji autoriai, jų raiška šiuolaikiška. Poezija tampa tinkama internetui ir interneto kartai. Manau, kad laukia bent menkas viso to pagyvėjimas.
– Kokias knygas rekomenduotumėte žmonėms, kurios jus privertė kitaip pažiūrėti į poeziją?
– Neturiu vieno stabo. Galima susirasti mano anketą svetainėje goodreads.com. Prie jos prisėdu kas pusmetį ar kelis mėnesius. Dabartinis sąrašas ten taip pat nėra pilnas, bet stengiuosi sužymėti skaitomas ar perskaitytas knygas. Žinoma, yra knygų, kurios internete nefigūruoja, bet goodreads.com yra tarsi rekomendacinis sąrašas, tarsi programinė mano literatūra. Dabar ten daugiau nei 100 knygų, ką nors išskirti būtų sunku.
