Tavo LRT

2020.04.30 15:30

Kodėl Lietuvoje nešvenčiama Gegužės 3-iosios Konstitucijos diena?

Mindaugas Sėjūnas2020.04.30 15:30

Kodėl Lietuva nemini 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijos dienos? Tokį klausimą kels šį sekmadienį per LRT PLIUS transliuojamos laidos „Lietuva mūsų lūpose“ kūrėjai.

Gegužės 3-iosios Konstitucija – labai svarbus dokumentas. Tai – Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės savarankiškumo ir nepriklausomumo deklaracija, pirmoji konstitucija Europoje, paklojusi pamatus pilietinėms visuomenėms ir Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktui. 1791 m. gegužės 3 d. priimdamos šį teisės aktą, Lietuva ir Lenkija atsisakė Rusijos kaip saugumo garanto – paskelbė, kad nebėra jos protektoratas, o atskira, savarankiška ir suvereni valstybė.

Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija įgijo europinę ir pasaulinę reikšmę, liudijo aukšto lygio teisinę mintį, bajorijos išprusimą ir pasiryžimą modernizuoti valstybę. Konstitucijos punktai iš esmės pakeitė šalies vidaus tvarką – atskyrė įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią, elekcinę monarchiją pakeitė paveldima, valstiečiai pateko valstybės globon, suteikta daugiau galimybių tautinėms mažumoms.

Teisės aktą įvertino ir liberalioji Europa. Ją gyrė šiuolaikinio konservatyvizmo kūrėjas Edmundas Burkas, Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas atsiuntė sveikinimo laišką, Jungtinių Valstijų ambasadorius Paryžiuje, vėliau prezidentu tapęs demokratas Tomas Džefersonas rašė, kad šiuolaikiniame pasaulyje esama trijų atminties ir pagarbos vertų konstitucijų̨ (vardijant pagal jų paskelbimo datą): Amerikos, Lenkijos ir Prancūzijos.

Nors sakoma, kad istorijos negalima vertinti iš šių dienų perspektyvos, tačiau Lietuvoje dažnai atmetama viskas, kas nors kiek nelietuviška. Taip nutiko ir Abiejų Tautų Respublikos Konstitucijai, kuri įvairių politikų, visuomenės veikėjų vertinama kaip lenkiška, Lenkijos konstitucija. Mat ji buvo parašyta lenkų kalba, didikų pavardės – lenkiškos, valstybės centras – Varšuva. Tad tai greičiausiai ir paskleidė rūką, pro kurį neįžvelgiami labai svarbūs valstybingumo elementai. Kaip taikliai tokiais atvejais pastebi istorikas Valdas Rakutis, „jeigu lenkas nors truputį lenkas, tai jau lenkas, o jei lietuvis bent truputį ne lietuvis, jau ne lietuvis“. Visgi Konstitucijos kūrėjams vidinių prieštarų nekilo. XVIII a. Lietuvos elitas – dvarininkai, bajorija, kunigai – kalbėjo ir lenkiškai, ir lietuviškai. XVIII a. pabaigos kauniečiai save vadino lenkais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiais.

Gegužės 3-iosios Konstitucija tapo ir pirmuoju teisiniu dokumentu, išverstu į lietuvių kalbą, tačiau net ir tai netapo argumentu įvertinti šio dokumento svarbą. Dėl to apgailestauja ir istorikas, Gegužės 3-iosios Konstitucijos tyrinėtojas Eligijus Raila. „Savasties kultūra, tautinis atgimimas gręžėsi į tuos pavyzdžius, kurie mums yra seniausi ir lietuviškiausi. Tai, be abejo, didieji kunigaikščiai, todėl istorija iki Liublino unijos tarsi Lietuvos istorija, o po Liublino unijos – tarsi jau ne mūsų istorija. Gegužės 3-iosios Konstitucija jau vėlyvas poliubilijinės unijos dokumentas, todėl dažnai ir žiūrime taip – ai, čia jau ne mūsų. Tai išties labai klaidingas ir netgi ydingas požiūris“.

Tuo metu XVIII a. Lietuvos valdžia, pilietinė visuomenė, regis, labai gerai suprato Konstitucijos svarbą: 1792-aisiais, Konstitucijos metinių proga Kaune ir kituose Lietuvos miestuose vyko šventės. Štai ką apie šventės organizavimą byloja įrašas Kauno magistrato protokolų knygoje: „įsakyta į šventę susirinkti cechams, o miesto gyventojams nurodyta gegužės trečios dienos vakarą iliuminuoti Rotušę ir lempomis apšviesti visų miesto namų langus“. O 1792 m. birželio 19 d. kelios dešimtys į Gardiną pasitraukusių Lietuvos bajorų paskelbė tokį pareiškimą: „Mes, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai (…) Dievo, Tėvynės ir pasaulio akyse (...) skelbiame, kad neatsitraukiame ir niekada neatsitrauksime nuo (Abiejų Tautų) Respublikos savarankiškumo, viešos ir privačios laisvės, gegužės 3 ir 5 dieną Valdymo įstatymo ir jo pasekmėje priimtų įstatymų.“

Minėdami Abiejų Tautų Respublikos Konstituciją turėtume nepamišti ir jos iniciatorių – karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio, publicisto, švietėjo Hugo Kolontajaus, Lietuvos rūmų maršalkos Ignoto Potockio ir kitų didikų. Beje, Konstitucijai pritarė ir Motiejus Biržiška, kurio provaikaitis Mykolas Biržiška tapo Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataru.

„Turėtume matyti tą pasaulį su visu jo grožiu, švietimu, su inovacijomis, skurdu ir išdavystėmis. XVIII a. pasaulis nepaprastai žavus, ir aš labai siūlyčiau grąžinti į mūsų švenčių sąrašą Gegužės 3-iosios Konstituciją, pasimokyti iš to laikmečio žmonių. Iš tikrųjų tie žmonės padarė fantastišką darbą ir jiems reikėtų statyti paminklus“, – sako istorikas Valdas Rakutis.

Konstitucijos priėmimą Rusija suprato kaip iššūkį – nedelsdama užpuolė Abiejų Tautų Respubliką pasiųsdama į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją 37 tūkst. karių. Prasidėjo karas. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė pasitraukė iš Vilniaus ir Kauno, kur veikiai įžygiavo Rusijos armija. Kilo pilietinis pasipriešinimas – bajorija, miestiečiai rinko lėšas, kaupė ginklus pasipriešinimui, kuris virto istoriniais Abiejų Tautų Respublikos sukilimais.

Konstitucija galiojo iki 1792 m. lapkričio 23 d., kai ją panaikino Gardino Seimas. Vėliau sekė du Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, padėję tašką bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės istorijoje.

Laidą „Lietuva mūsų lūpose“ žiūrėkite šį sekmadienį, gegužės 3 d., 10.30 val. per LRT PLIUS.