Labai svarbu, kad Rytų kaligrafijoje vaikai nuo pat mažens pratinami pajusti ritmą, bet su minkšta priemone, o mūsų didžiausia nelaimė, kad mokykla įvedė griežtus, spaudimo reikalaujančius dalykus, kurie gadina vaikų jautrumą, LRT KLASIKAI sako 80-metį švenčiantis lietuviško šrifto, kaligrafijos mokyklos kūrėjas, herbų autorius profesorius Albertas Gurskas. „Anksčiau vibracija galėjo būti – paspausti, atleisti, atsiranda plona, stora linija. Dabar – vieno storio linija ir vaikui reikia labai spausti. Taip mes žalojame. Todėl niekada nemokau studentų rašyti paprasta priemone, o tik apvaliais akvareliniais teptukais, nes jie turi labai daug galimybių – kaip smuikas“, – tikina A. Gurskas.
– Neseniai buvo atidaryta didžiulė retrospektyvinė jubiliejinė Jūsų kūrybos paroda, kurioje eksponuojama daugybė kaligrafijos darbų, logotipų. Regis, ir raidės ten šoka ant sienų. Sako, kad atidaryme buvo tiek žmonių, kad vos nenušlavė galerijos.
– Tiesiog jutau, kad kvapo maža. Tokia aplinka duoda impulsą pasididžiuoti ir pasidžiaugti, kad yra daug žmonių, kuriems artimas tas menas. Juk su raštu ir prasideda mūsų kultūros istorija, nors raštas visą laiką nebuvo ant bangos. Iš pradžių buvo prieštaraujama – sakoma, kad dėl rašto žmonės praras atmintį. Paskui be jo pasidarė nebeįmanoma, atsirado poreikis, todėl buvo ruošiami raštininkai ir net vyko raštininkų atranka. [...]
Vokietijoje teko matyti 9-ojo šimtmečio knygas. Kai profesorius slaptuose požemiuose atvertė knygą, stebėjausi, kaip ji iki šio laiko išsilaikė, ypač žalia spalva. Kai atvertė tą knygą, toks apėmė pasididžiavimas tuo žmogumi, kuris taip gražiai rašė, kad nežinojau, kaip elgtis. Bučiuoti tą knygą? Bet negali net rankomis prisiliesti – neleidžia.
Raštas – visuomet kintantis kultūros reiškinys. Vieną kartą jis pakyla, kitą kartą sustoja, pavyzdžiui, taip buvo atsiradus spaudai, Gutenbergui. Vėliau vėl atsirado kaligrafija. Mūsų laikais buvo labai madinga sveikinimus rašyti, taigi ir poreikis rašyti buvo.
– Visi stengėsi gražiai rašyti...
– Taip, ir buvau laimingas, kad man teko tuo metu būti, o sąlygos vertė tobulėti. Galų gale pačioje televizijoje juk nebuvo renkamas šriftas. Studijuodamas akademijoje, 1961–1966 m., vakarais atvažiuodavau į televiziją, man palikdavo daug tekstų, aš juos parašydavau ranka ir per televiziją rodydavo jau ranka rašytus, o ne surinktus. Tik paskui atsirado mašinos, kurios rinkdavo tekstus.
– Kaip Jūs kūrėte lietuvišką šriftą?
– Esmė ta, kad reikia pastebėti žmogui būdingą savybę. Aš net į savo knygą sudėjau tik savų žmonių pavyzdžius ir nė vieno užsienietiško, nes jie kitoje aplinkoje augo ir turi savitą požiūrį.
– Kalbate apie savo knygą „Kaligrafijos ir šrifto pagrindai“?
– Taip. Manyčiau, mokyti šrifto negalima pradėti nuo raidžių. Rašyti raides moko jau mokykloje, bet taip, kaip mokytojas rašo. Vaikas turi kopijuoti, nors jo individualus požymis gali būti labai kitoniškas: raidė gali būti siaura, aukšta, labai plati, tamsi – kaip žmogus. Gali būti linksma, gali būti nuliūdusi. Be to, raidė taip pat, kaip žmogus, turi išorę ir vidų. O raidės vidus kartais daugiau reiškia negu išorė. Todėl pirmi pratimai turi būti visai ne apie raidę, bet apie pamatus.
Viso meno pamatai – ritmas, proporcijos. Juk ir šokėjai, ir muzikantai – visi turi ritmą. Ritmas visur gyvenime yra. Kai tik ritmą pažeidžiame, įvyksta avarija. Taigi ritmo pajautimas, kaip ir šokėjui, kaligrafui ypač svarbus. Raidžių ir dydžių derinimas, tarpai tarp raidžių svarbiau negu pati raidė. Kalbant apie šrifto meną, tarpai ir ritmas svarbesni negu pati forma arba yra lygiaverčiai.
– O Rytų kaligrafija turėjo įtakos Jūsų kūrybai?
– Nesu gerai susipažinęs su Rytų kaligrafija. Tik žinau, kad ir Rytų kaligrafijoje reikia to paties. Jie irgi turi pagrindinius elementus ir jais varijuoja: keičia kryptį, dydį, instrumentus. Dar labai svarbu, kad jie nuo pat mažens pratina pajusti ritmiką, bet su minkšta priemone. Mūsų didžiausia nelaimė, kad mokykla įvedė griežtus, spaudimo reikalaujančius dalykus, kas gadina vaikų jautrumą.
[...] Anksčiau vibracija galėjo būti – paspausti, atleisti, atsiranda plona, stora linija. Dabar – vieno storio linija ir vaikui reikia labai spausti. Taip mes žalojame. Su pažanga atsirado ir minusų. Todėl niekada nemokau studentų rašyti paprasta priemone, o tik apvaliais akvareliniais teptukais, nes jie turi labai daug galimybių – kaip smuikas.
– Kaip raštą veikia technologijos?
– Visuomet reikia džiaugtis technika, tik svarbu, kad ji būtų panaudota protingai. Tas, kuris nejaučia ritmo, yra nesimokęs, nieko negalės ir padaryti su technologijomis. Tai pagrindinė bėda. Pamatai turi būti sudėti, kad žmogus matytų ir naudotųsi technologijomis. Technologijos būtinos, tik svarbu, kaip jas panaudosi. Juk ir mokslo žaidimai reikalingi, mes džiaugiamės, bet juos galima panaudoti ir žmonijai naikinti.
Taip pat ir su šriftu. Žmogaus dvasiniam tobulėjimui raštas dabar ypač svarbus. Jau atsirado nauja kaligrafijos sritis – kaligrafijos terapija. Lietuvoje yra mokykla, kur žmonės, turintys negalią, stebuklus daro, tik reikia jiems netrukdyti. Duodi jiems flomasterius (nes jų rankos pažeistos), ir jie nuostabius dalykus padaro – kai buvau Izraelyje, kur kaligrafija ypač vertinama, visi stebėjosi, kaip negalią turintys žmonės tokius nuostabius kaligrafinius lakštus padaro.
Pasiteisino ir kitas dalykas. Aš dirbu Europos universitete, kur mokosi iš Baltarusijos atvažiavę žmonės. Jų lygis truputėlį kitoks ir realistinė mokykla stipresnė. Bet kai dūšia pajunta, kai atsiskleidžia, tiesiog negali atsidžiaugti. Ramūs tokie, sukaustyti žmonės staiga po pusės metų parodo tokius dalykus, kad negali nesidžiaugti. Kai iš Izraelio atvažiuoja mano buvę mokiniai, visuomet su jais pasidalinu ir džiaugiamės, kokią pažangą galima padaryti pradėjus mokyti ne nuo raidžių.
