Mokytojo profesija apskritai yra susijusi su padidėjusia streso, perdegimo rizika. Taip rašoma ne viename šios srities tyrime. Į tokią savijautą, anot mokyklų psichologės Žydrės Arlauskaitės, juos įstumia ir profesijai būdinga nežinomybė, ir nuolatinė „būti pasirengusiam“ būsena.
Psichologė ir psichoterapeutė pabrėžia, kad emocinis perdegimas būdingas ne tik pedagogams, bet ir kitų profesijų atstovams – tiems, kurių darbinė kasdienybė – nuolat bendrauti su žmonėmis. O mokytojams – dar ir būti nuolat stebimiems, būti pavyzdžiu. Tai turi savo kainą.
– Ne kartą teko girdėti apie mokytojų perdegimą, apie tai pasakojo ir ne vienas pedagogas per interviu. Kodėl taip nutinka? Perdegimas ypač būdingas pedagogams?
– Ruošdamasi mūsų pokalbiui, peržiūrėjau savo mokymų skaidres, kurias parengiau dar 2011 metais. Tai buvo prieš keturiolika metų, ir tuomet tai nebuvo nauja. Mokytojų perdegimas aktualus visą laiką. Tai egzistuoja visame pasaulyje.
Tiesa, kai kuriose užsienio šalyse yra galimybė mokytojams pasiimti mokamas metų atostogas. Ir tokių atostogų priežastis – pedagogų perdegimas.
Mokytojai nėra vieninteliai, kurie susiduria su perdegimu. Jie, gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, policininkai yra tie, kurie intensyviai dirba su žmonėmis, jų darbas yra labai specifiškas.
Galime pasvarstyti, koks tas mokytojo darbas ir kodėl jiems gresia emociniai išlydžiai, išsikrovimai, fizinės sveikatos problemos? Todėl, kad darbui su žmonėmis reikia labai daug energijos. Ir taip yra nuolat.
Mokytojai nėra vieninteliai, kurie susiduria su perdegimu. Jie, gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, policininkai yra tie, kurie intensyviai dirba su žmonėmis.
Įsivaizduokite, mokytojas atvyko į darbą ir iš jo išeis po pamokų ar dar vėliau – priklauso nuo darbo krūvio. Ir jis visą tą laiką nuolat bus tarp žmonių, dirbs su žmonėmis. O ir po darbo galimai bus tarp žmonių, nes galbūt ne vienas gyvena.
Įsivaizduokite intensyvumą – emocijų, kalbų, minčių, situacijų. Pagalvojus apie tai, atsakymas į klausimą dėl mokytojų perdegimo iškart yra aiškus. Ir tai neišvengiama. Tą patį galima pasakyti apie psichologus, socialinius darbuotojus.
Taip, mokytojas turi būti nuolat budrus. O toks budrumas kainuoja.
Žinoma, mes kalbame ne apie tuos žmones, kurie dirba vienus metus ar net penkerius. Mes kalbame apie tuos, kurie dirba 10 metų ir ilgiau. Nors galbūt kai ką perdegimas ištinka ir po penkerių metų, bet tuomet galbūt lūkesčiai pradedant darbą nepasiteisino.
– O kas nutinka dirbant ilgesnį laiką?
– Mokytojų trūkumas nėra tik Lietuvos problema, tad tikrai dalis jų dirbs ir 40 metų, galbūt net 50 metų. O tai jau didelis nuovargis. Ne tik emocinis, bet ir fizinis. Todėl perdegimas gali ir nutikti. O gali ir nenutikti.
Pakalbėkime apie tai, kodėl tai galėtų nutikti. Pirma, svarbu, koks yra žmogaus psichologinis pasirengimas mokyti, kiek žmogus pats supranta save kaip asmenybę. Gali norėti šį darbą dirbti, bet ar moki, ar sekasi, su kokio amžiaus mokinaisi geriausiai sekasi dirbti. Tai būtina įsivertinti.
Įsivaizduokite, atsikeli iš ryto, nusiprausi, apsirengi, papusryčiauji ir esi pasiruošęs bet kam. Kiek dienų taip galima ištverti? Kiek metų taip galima ištverti?
Kitas dalykas – specifinės situacijos, kurių nuolat iškils. Mokykloje viskas vyksta čia ir dabar. Tad labai svarbu perprasti, kur išties dega, o ką galima atidėti. Tų specifinių situacijų negali numatyti, nuspėti. Žinoma, kad tas, kuris ilgiau dirba, tų situacijų yra matęs ar mačiusi labai daug ir turbūt paprasčiau žiūri į jas, kai ką nuspėja iš anksto ir užbėga už akių. Bet apskritai dirbdamas mokykloje kiekvieną dieną turi būti pasiruošęs bet kam. Įsivaizduokite, atsikeli iš ryto, nusiprausi, apsirengi, papusryčiauji ir esi pasiruošęs bet kam. Kiek dienų taip galima ištverti? Kiek metų taip galima ištverti?
Ir taip yra ne todėl, kad vaikai yra kažkokie keisti. Ne. Vaikai yra skirtingi. Vienas lėtas, kitas greitas. Vieno nuotaika šiandien yra puiki, o kito namuose įvyko tragedija, bet mokytojas nebūtinai tai žino, nebūtinai vaikas jam papasakos.
– Jūs man priminėt vieną kalbintą mokytoją, kuris pradėjo dirbti labai jaunas, o dabar jau septynerius metus dirba šį darbą. Jis sakė: „Mokytojas lyg specialusis agentas.“
– Taip, mokytojas turi būti nuolat budrus. O toks budrumas kainuoja.
Tikėtina, kad dalis mokytojų ateina dirbti šio darbo, nes juos lydi šilti prisiminimai iš tos mokyklos, kurioje kadaise mokėsi patys. Daug pedagogikos studentų, su kuriais dirbau, rinkdamiesi studijas galvoje turėjo savo mokytoją, įkvėpti jo ir pasirinko šį kelią. Bet neretai realybė pačiam tapus mokytoju skiriasi. Todėl ir reikia įsivertinti, kiek esu pasirengęs darbui, kuris nebūtinai bus toks, kokį įsivaizduoju.
Nereikia panikuoti, reikia jaustis laisvam ir turėti lagaminą instrumentų, kaip tvarkytis su situacijomis, nuolat iškylančiomis mokykloje. Tiesa, joms nelabai įmanoma pasiruošti. Kodėl? Todėl, kad mokykloje viskas keičiasi – kartos keičiasi, vaikai keičiasi, jų tėvai keičiasi.
Įsivaizduokite, mokytojas dirba 30 metų. Tai reiškia, kad tas pats mokytojas prieš 30 metų dirbo vienaip, po 15 metų jis gauna vaikus, su kuriais reikia dirbti kitaip, ir su jų tėvais turi dirbti kitaip. Tematika pasikeitė, asmenybės pasikeitė. Bendravimo stiliai pasikeitė. Viskas pasikeitė. Lyg naujame darbe dirbtum.
Mokytojas yra pavyzdys. Ne veltui mes daugybę mokytojų prisimename visą gyvenimą.
O prie viso to dar ir tempas kitoks. Prieš tris dešimtmečius tempas – gyvenimo, informacijos, – buvo visai kitoks, kur kas lėtesnis. Dabar, jeigu uždavei klausimą, vaikas, mokinys arba mokytojas gali įsijungti prietaisą ir iškart gauti atsakymą. Mokiniai jau gimė esant tokiai situacijai. Jiems čia nieko neįprasto. Net jų tėvai jau taip pat gimė kitokioje situacijoje ir, kol augo, gyvenimas vis spartėjo. Tad ir mokytojas šiandien turi būti šimtu procentų kitoks nei tada, prieš tris dešimtmečius.
Pasikeitė ir mokymo turinys. Pamenu, nuėjau stebėti fizikos pamokos, klausiausi sąvokų ir nors pati mokykloje mokiausi labai gerai, nesupratau. Klausiu: kokie čia pavadinimai? Man sako, kad tai buvo atrasta paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Mokytojas turi viską stebėti, domėtis, mokytis. Galimai pradėdamas dirbti jis to neplanavo. Planavo pasiruošti šitai pamokai, šitoms pamokoms, šitai klasei, šitai grupei, planavo, koks jo yra tikslas – išdėstyti kursą, pasiekti tai, ką privalu vaikams išmokti, kaip jie turi įgytas žinias integruoti į savo gyvenimą, kaip jiems tai turi padėti gyvenime.
Tad mokytojas turi būti labai lankstus žmogus, nepervargęs. O žodis „nepervargęs“ šiame kontekste gali skambėti netgi graudžiai juokingai.
– Bet juk galima į kolegas atsiremti?
– Kaip mėgstu sakyti, mokykla yra kaimas, joje veikia kaimo santykiai, čia bendruomenė, kurioje vieni kitus pažįsta. O kaime visko vyksta: kažkas nuliūdęs, kažkam atsitiko bėda, į kažkurią klasę atėjo mokytis antras vaikas iš tos pačios šeimos, kažkurio vaiko tėvai nebendradarbiauja.
Nemanau, kad tas, kuris tapo mokytoju, visa tai žinojo. Nebent jo tėvai buvo mokytojai ir jie mėgo savo darbą.
Bet mokytojas, nors ir turi savo jausmus, savo gyvenimą, visa tai turi atidėti, nes klasėje keliamos kitokios užduotys. Ir taip metų metais. Mano jausmai atidėti, atidėti, atidėti, atidėti, atidėti. Bet jie juk neišnyksta niekur.
Nemanau, kad tas, kuris tapo mokytoju, visa tai žinojo. Nebent jo tėvai buvo mokytojai ir jie mėgo savo darbą.
Dar vienas aspektas – mokytojas nuolat yra matomas, neturi jokio privatumo. Tai reiškia, kad turi būti pasitempęs, tvarkingas. Kad ir ką darytum, esi stebimas. Ir tai irgi nėra labai paprasta.
– Per pandemiją kalbėjau su nemažai mokytojų, kurie pasakojo tuomet itin jutę tą nuolatinį stebėjimą. Pamokas prie kompiuterio neretai stebėdavo ir greta esantys tėvai. O ir šiaip mes neretai keliame didesnius reikalavimus mokytojams, kad jie turi būti kone idealūs.
– Kai kalbu su mokytojais, visada sakau: „Taip, mokytojas yra pavyzdys. Kaip ir kariūnas.“ Matomas žmogus, viešas žmogus turi elgtis tinkamai. Jeigu pasirinkau mokytojo darbą, vadinasi, elgiuosi tvarkingai, esu stabilus, nuosaikus, išsilavinęs, gebantis dirbti su sistema, nes šeima yra sistema, mokykla yra sistema.
Tikrai manau, kad mokytojas yra pavyzdys. Ne veltui mes daugybę mokytojų prisimename visą gyvenimą. Žinoma, tai nereiškia, kad jis arba ji vyno negali išgerti ar pasiautėti koncerte. Mokytojas yra žmogus.
– Grįžkime prie perdegimo. Kas tai yra? Kaip tai pastebėti ir ką su tuo daryti?
– Profesinis perdegimas – tai emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būsena. Ją sukelia ilgalaikis stresas.
Stresas pats savaime yra gerai ir būtinas. Situacijos ir konfliktai vyks, bet juos reikia išspręsti. O jei tai neišsprendžiama, stresas tampa chroniškas, juk žmogaus energiniai resursai turi ribas.
Perdegimo sindromas pirmiausia yra emocinis išsekimas. Žmogus tampa abejingas, turi mažiau entuziazmo, mažiau energijos, taip pat išgyvenama dvasinė tuštuma.
Dar vienas požymis – keičiasi santykiai su žmonėmis. Atsiranda neigiamų emocijų, išauga ciniškumas arba atsiranda visiškas abejingumas. Įprastai mokytojui juk rūpi, kas vyksta su mokiniais, bet šiuo atveju darosi nebesvarbu, darosi visiškai vienodai.
Pats žmogus vargiai pamatys, kad pasiekė tokią būklę. Jis tai supras tik kai kažkas pasakys.
Ir trečias komponentas – profesinių siekių redukcija. Aš atidirbu, aš turiu savo planą, tiek metų dirbu, kad atmintinai galiu kalbėti per pamoką, ir nieko daugiau nenoriu. Ryte atsikeliu ir nenoriu eiti į darbą, einu tik todėl, kad reikia. Trokštu, kad kuo greičiau pasibaigtų pamokos ir kuo greičiau ateitų atostogos. Nenoriu mokytis ko nors nauja. Nesvarbu, man vienodai šviečia.
Pats žmogus vargiai pamatys, kad pasiekė tokią būklę. Jis tai supras tik kai kažkas pasakys. O tai išgirsti, kai esi tokios būsenos, yra labai nepaprasta. Jeigu esu pikta, nelaiminga, nieko nenoriu girdėti, manau, kad esu niekam nereikalinga arba visi man priešai, kitų žmonių sakomo teksto apie save nenorėsiu girdėti – mano ausys užsidariusios, visa esu sulindusi į savo vidų. Tokia būsena yra labai sudėtinga, todėl reikia stengtis jos nepasiekti.
Užvėrei mokyklos duris ir turi panirti į kažką kita: sodą, chorą, siuvinėjimą, šokius, žūklę.
Mokytojai įpratę su viskuo tvarkytis patys. Tačiau tai klaidinga. Negalima likti vienam, juolab mokykloje pilna žmonių, kolegų. Be to, labai svarbu turėti skirtingų veiklų, ne tik mokyklą. Užvėrei mokyklos duris ir turi panirti į kažką kita: sodą, chorą, siuvinėjimą, šokius, žūklę.
Visuomet mokytojams sakau: turėkite skirtingų draugų, ne tik mokytojų. Tai praplečia požiūrį, gyvenimo problematiką.
Dar vienas šventas, o gal švenčiausias, dalykas mokytojams – aiški ir fiksuota dienotvarkė. Turi atsigulti, tarkime, vienuoliktą vakaro. Mokiniai rašinėja bet kada? Telefonas padėtas prie lovos, įjungtas garsas? Kodėl? Nes kažkas gali atsitikti. Kas gali atsitikti? Esu klaususi: „Kiek sykių tas kažkas atsitiko?“ Atsako, kad nė vieno.
Jeigu norite gyventi sveikai, turite laikytis režimo. Gultis laiku, atsigulę nebetikrinti telefono. O tie atvejai, kai tikrai reikia elgtis kitaip, turi būti labai reti, išskirtiniai.
Be to, mokytojai turėtų ieškoti ilgesnių pertraukų. Vasaros atostogos yra neblogas atsitraukimas. Tiesa, svarbu per atostogas neužsiimti korepetitoriavimu, nes tai yra tas pats mokytojo darbas.
Visada verta ir mokytis naujų dalykų. Siūlyčiau gamtą, meną, nes tai tikrai atitraukia, smegenis išvalo. Taip pat sportas. Reikia išlaikyti ir stuburą sveiką, ir pasirūpinti raumenynu. Be to, sportuodamas esi priverstas įsitraukti, negalvoti apie ką kita.
Ir dar pasakysiu apie kolegas. Kadangi darbas mokykloje yra kolektyvinis, gerai būtų, kad kolegos būtų akylesni, pamatytų, kad kažkas vyksta su kolega, pasirūpintų juo. Būtina ir su psichologu pasikalbėti.
Perdegimas yra labai rimtas dalykas.
