Antrus mokslo metus įgyvendinant visuotinį įtraukųjį ugdymą pedagogai sako, nėra tam pritaikytų vadovėlių. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos teigimu, mokytojai gali naudotis užduočių banku, kuriame yra specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams pritaikytų užduočių. Vis dėlto dalis specialistų mano, kad tai nėra nepatogu. Todėl kai kurie mokytojai iniciatyvos kurti leidinius, skirtus įtraukiajam ugdymui, imasi patys.
Su visuotinio įtraukiojo ugdymo spragomis teko susidurti ir vilnietei Simonai Žalytei-Linkuvienei. Moteris pasakoja, jos sūnui, patiriančiam mokymosi sunkumų, mokytis antros užsienio kalbos iš mokykloje pateiktų vadovėlių sudėtinga – per daug teksto, per sunki medžiaga, kurią ne visada geba suprasti.
„Paieškojau, pavaikščiojau po knygynus, pasidomėjau, kokia medžiaga gali būti pasiūlyta, kokiam amžiui, kokių gebėjimų vaikams ir atkreipiau dėmesį kaip mama, kad nėra tokios medžiagos, kuri būtų sistemingai sudėta pagal temas, pagal užduočių sudėtingumą“, – sako S. Žalytė-Linkuvienė.
Moteris pasakoja, dėl šios priežasties kilo mintis kartu su Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijos anglų kalbos mokytoja Gitana Karsokienė parengti 5-6 klasių anglų kalbos pratybas pačioms – kad pratybos galėtų tapti pagalba ne tik jos sūnui, bet ir kitiems mokymosi sunkumų patiriantiems vaikams.
„Šitos pratybos yra skirtos įtraukiajam ugdymui, bet jomis gali naudotis ir mokytojai, mūsų kolegos, kurie turi vaikus, kuriems šiek tiek sunkiau sekasi. Pavyzdžiui, jie lėčiau dirba, mažiau supranta, sunkiau įsisavina taisykles, o ką jau ten kalbėt apie išimtis“, – pasakoja kartu pratybas rengusi anglų kalbos mokytoja Gitana Karsokienė.
S. Žalytė-Linkuvienė atkreipia dėmesį, kad įtraukiajame ugdyme svarbu medžiagą pritaikyti prie mokinio gebėjimo: kad vaikui sektųsi, jis turi turėti tokią medžiagą, kuri jam būtų įveikiama.
„Procesas, kai vaikas gali įveikti, tai ir vyksta įtraukimas. Kai jis jaučiasi savimi pasitikintis, jis jaučia galintis įgvyvendinti tiek savo tikslus, tiek mokytojų tikslus, tiek apskritai švietimo tikslus. Tai tuomet niekas nelieka nuskriaustas“, – sako S. Žalytė-Linkuvienė.
Įtraukiajam ugdymui skirti vadovėliai mokyklose – labai didelė bėda, sako centro „Dyslexia“ įkūrėja Jurgita Pocienė:
„Jeigu mums reikia vadovėlio, pritaikyto specialiesiems ugdymo poreikiams ir tarkim, kai didžioji dalis yra skaitymo-rašymo sutrikimą turintys vaikai, kuriems yra būtent tekstas ta didžioji bėda, tai mes tokių galimybių dar neturime. Tam reikalingi vadovėliai, kuriuos būtų galima šiek tiek modifikuoti, tai reiškia, tekstas turi būti ekrane, kad būtų galima keisti jo dydį, šriftą, tarpus, pagrindą ir labai gerai, jei tai būtų galima girdėti.“
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Ugdymo departamento direktorės Jolantos Navickaitės teigimu, prieš keletą dešimtmečių leidyklos leisdavo specialias serijas vadovėlių ir mokymo priemonių su ženklu „S“, kurie būdavo su užduotimis, pritaikytomis specialiųjų poreikių vaikams. Tačiau, anot jos, kad vaikai būtų nediskriminuojami, specialiai pažymėtų vadovėlių buvo atsisakyta, vaikai mokosi iš tų pačių priemonių.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovė sako, mokytojas, gavęs pedagoginės-psichologinės tarnybos rekomendacijas dėl ugdymo pritaikymo konkrečiam vaikui, priima galutinį sprendimą, ar naudoti tą patį vadovėlį, ar papildyti pratybose pateiktas užduotis pagal mokinio poreikius.
Pasak jos, Nacionalinė švietimo agentūra taip pat jau kelerius metus reguliariai pildo užduočių banką – ten mokytojai gali rasti specialiųjų poreikių vaikams pritaikytų užduočių.
„Mūsų artimiausių metų prioritetas yra pildant užduočių banką, kuo daugiau užduočių pritaikyti specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, pagal įvairias poreikų grupes ir kad pačiam užduočių banke pateikimas užduočių būtų pateiktas kuo paprasčiau“, – teigia J. Navickaitė.
Tačiau pedagogai atkreipia dėmesį, kad užduočių bankas ne visada patogus.
„Turėtų būti šiek tiek ir tokių centralizuotų dalykų, kas turi būti supirkta, parengta ir kad nereiktų mokytojui pačiam sukti galvos. Kai mes turėsime įtraukiuosius vadovėlius, tada tikrai reikalai pajudės“, – sako J. Pocienė.
„Kad galėtumėm judėt į priekį, kaip pavyzdžiui, Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, kurie tikrai yra pažengę šitose srityse, visų pirma reikia sukurti bazę. Kada yra bazė sukurta, tada jau galima žiūrėti, kaip tas visas reikalas pasiteisins. Kol nėra bazės, tol vyksta blaškymasis“, – sako Antano Vienuolio progimnazijos mokytoja G. Karsokienė.
Kad trūksta vieningos specialistų parengtos mokymosi priemonės, pritaria ir Alytaus Dzūkijos mokyklos direktorė Vilija Sušinskienė. Tačiau ji pastebi, mokytojams vis tiek teks derintis prie vaiko.
„Jeigu mokykloje bendro ugdymo klasėse integruoti vaikai, tai tikrai kartais net mokytojai turi ruošti gabesnes užduotis negu visiems vaikams. Nes ateina vaikai, turi kitų sutrikimų, bet mokymosi gabumų gali turėti labai labai didelių. Tai irgi mokytojui reikia pasirengti.“
Einant antriems metams, kai visos mokyklos ir darželiai tėvų prašymu privalo priimti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, centro „Dyslexia“ įkūrėja sako, įtraukųjį ugdymą pradėta įvesti ne nuo to galo.
„Pirmiausiai buvo sugalvota, kad reikia, kad vaikai visi eitų, o paskui pradėta galvoti, kaip su tais vaikais dirbti“, – sako J. Pocienė.
„Paskui susigriebiam, bet tas susigriebimas gali būti vėlokas arba net toks nuostolingas. Nes vaikas negali laukt, kol mes sugalvosim, kol mes nuspręsim, kol mes pamatysim, kas yra teisinga, kas yra neteisinga, kur mūsų klaidos (...) Ir ta karta, kuri išeis, ji ir išeis kažkaip. O norisi, kad vis tik būtų įtraukiojo ugdymo pasiektas tikslas visiems ir kiekvienam“, – antrina Antano Vienuolio progimnazijos anglų kalbos mokytoja.
Švietimo ministerijos duomenimis, praeitais mokslo metais pagal ikimokyklinio, priešmokyklinio ir bendrojo ugdymo programas mokėsi daugiau nei 80 500 mokinių su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.
