„Švietimas pirmiausia turėtų būti proto lavinimo procesas, nes tai unikali priemonė, kuriai jokia žmogaus sukurta mašina neprilygsta subtilumu, lankstumu ir, žinoma, kūrybiškumu. Deja, per ilgai protas buvo laikomas savotišku atminties įrenginiu, į kurį galima prikimšti duomenų“, – sako švietimo ekspertas, edukatorius ir asociacijos „Kūrybinės jungtys“ partneris Gregas Klerkxas.
Naujienų portalas LRT.lt kartu su kūrėjų bendruomenę vienijančia asociacija „Kūrybinės jungtys“ pristato straipsnių ciklą „Kultūra, ugdymas, dialogas“, kviečiantį sužinoti, kaip kūrybingumą pritaikyti praktiškai, susipažinti ar giliau patyrinėti kultūros ir švietimo srityse kylančius iššūkius ir kartu diskutuoti, kaip kurti kūrybingą, atvirą ir besimokančią visuomenę.
G. Klerkxui antrina Milda Laužikaitė, „Kūrybinių jungčių“ vadovė, pastebinti, kad ateityje vis svarbesnė taps kultūrinė ugdymo dimensija, kuri apims savivertę, savo galių suvokimą, įvairovės priėmimą, pagarbą kitam.
„Žinios ir faktai – kasdieniai, įprasti dalykai, prie jų dabar visi turi priėjimą. Unikalu tai, ką žmogus gali perduoti žmogui. Tai ir yra ta kultūrinė dimensija, kuri labai svarbi mokykloms“ – sako kūrybiško mokymosi ekspertė.
Per dešimtmetį „Kūrybinės jungtys“ įgyvendino projektus beveik 70 kultūros ir daugiau nei 170 švietimo organizacijų. Jose dirbo kūrybinio lauko profesionalai, jie ten pritaikė įvairius kūrybiškumo metodus. Apie tai, kas pasikeitė kultūros ir švietimo srityse per dešimtmetį, ko trūksta Lietuvos mokykloms, kokios kliūtys stabdo kultūros organizacijų atvirumą ir kokia laukia ateitis, pasikalbėjome su G. Klerkxu ir M. Laužikaite.
– 2013 m. G. Klerkxo straipsnyje „Klasės revoliucija“ teigiama, kad Lietuvos švietimo sistema „jaučia sovietinių laikų naštą“ ir „joje yra sovietinio stiliaus hierarchijos“. Kokių pokyčius įžvelgiate per dešimtmetį? Kaip manote, ar dar daug likę sovietinio mąstymo likučių?
M. Laužikaitė: Neseniai perskaičiau šį straipsnį iš naujo. G. Klerkxas jame nupiešė tokį paveikslą, klausydamas mano ir kūrėjų pasakojimų, įspūdžių. Kai šis straipsnis pasirodė, nustebau, kad mūsų pasakojimuose toks ryškus sovietmečio palikimo elementas. Visgi pagrindinis žodis buvo „pasitikėjimas“. Mūsų pasitikėjimo kultūra vis dar augimo procese. Tai pastebima ne tik švietimo, bet ir kituose sektoriuose – verslo, gynybos ir t. t. Trūksta pasitikėjimo žmogumi, jo galimybėmis. Vis dar dominuoja žmogaus nuvertinimo kultūra, vertė apibrėžiama pažymiais, apdovanojimais ir pan. Dominuojant nepasitikėjimo kultūrai, slepiamasi už taisyklių, formalumų, nes priimti savarankišką sprendimą yra didžiulė rizika. Šie dalykai mūsų visuomenėje egzistuoja – ar mes tai vadinsime sovietiniu paveldu, ar visuomenės savastimi.
Galima pripažinti, kad per 10 metų situacija gerėja. Gali nueiti į mokyklą ir greitai pastebėsi, kiek joje yra likę hierarchijos ir fasadinės kultūros ir kiek naujo, šiuolaikiškesnio požiūrio, turime didžiulį spektrą organizacinės kultūros pavyzdžių. Mokyklose, kaip organizacijose, galėtų būti daugiau drąsos kurti, polinkio savitai mąstyti ir vertinti žmogaus unikalumą.
– Kaip galėtumėte apibrėžti kūrybišką mokymąsi ir jo svarbą mokinių ugdymui?
G. Klerkxas: Švietimas pirmiausia turėtų būti proto lavinimo procesas, nes tai unikali priemonė, kuriai jokia žmogaus sukurta mašina neprilygsta subtilumu, lankstumu ir, žinoma, kūrybiškumu. Deja, švietimo sistemos per ilgai protą laikė savotišku atminties įrenginiu, į kurį galima prikimšti duomenų, labiau kietuoju disku nei procesoriumi. Tai praktiškai yra mechaniško mokymosi apibrėžimas. Šis modelis sparčiai nyksta, nes dirbtinis intelektas (DI) vis geriau renka ir tvarko duomenis, keičia mokymo ir mokymosi aplinką visame pasaulyje, be abejo, ir Lietuvoje.
Manau, kad netrukus visas mokymasis bus kūrybiškas – labiau pagrįstas įgūdžiais, o ne informacija. Faktai ir informacija vis dar svarbūs, tačiau pasaulyje, kuriame jų galima gauti vienu piršto perbraukimu ir kuriame vis labiau paplitusi klaidinga informacija ir dezinformacija, vaikus reikia mokyti, kaip klausti, įžvelgti, pasitikėti savimi ir sugalvoti naujų įžvalgų bei idėjų. Kūrybiškai mokytis reiškia suteikti vaikams leidimą būti smalsiems, tyrinėti, atrasti, megzti ryšius... Ne tik vaikystėje, bet ir per visą jų mokymosi kelionę bei suaugus.
M. Laužikaitė: Kai mokymosi procese pradedami taikyti kūrybiniai įrankiai, pažinimo būdai, kur galima naudoti ne tik žodžius, bet ir vaizdus ir garsus, pasitelkti kūno pojūčius, judesį, įvairias erdves, objektus, mokymasis ir kūrybiškumas tampa giminingais procesais. Tai reiškia, kad žmogus pradeda įsitraukti naujus savo suvokimo ir pažinimo kanalus. Kurdami bandome suprasti pasaulio reiškinius, kaip jie vyksta. Jeigu mokymąsi suprantame kaip mokymąsi mąstyti, veikti, pažinti save, tuomet kūryba pateikia labai daug įrankių, pažinimo būdų, atveria naujų susitikimo su savimi, kitais ir pasauliu sluoksnių.
– Kodėl kuriančių žmonių reikia švietimui, mokiniams ir mokytojams, kultūros organizacijoms?
M. Laužikaitė: Kūrėjai atneša drąsą kurti ir būti savimi, unikalios raiškos ieškojimą ir įvertinimą. Jie jau yra atradę savo savitumą ir pastebi jį kituose žmonėse. Jau dešimtmetį į mokyklas ir kultūros organizacijas atnešame laisvę ir pokyčius. Tokia mūsų, kaip „Kūrybinių jungčių“, savastis. Dabartiniu laikmečiu reikia spręsti daug klausimų, kurie neturi konkrečių atsakymų ir instrukcijų. Tai yra kelionė, kurioje nėra vieno aiškaus atsakymo. Tu abejoji, tyrinėji, ieškai sprendimų, pasitelki vaizduotę, eksperimentuoji, klysti. Kūrėjo mąstysena – atvira, aktyvi, kvestionuojanti, ieškanti. Pasitikinti, kad visada galima rasti išeitį. Tai padeda prisitaikyti prie kintančių aplinkybių, kuriant ką nors naujo.
G. Klerkxas: Kūrybiškumas yra vartai į inovacijas. Taip žmonės prisitaikė prie kintančių aplinkybių, kurių dabar yra daug: konfliktų, klimato, socialinių ir politinių neramumų. Būti kūrybingam reiškia turėti leidimą ir erdvę užduoti įdomių, o kartais ir nepatogių klausimų, siūlyti neįprastų idėjų, tyrinėti tai, kas neatitinka esamų standartų ir taisyklių. Norint įveikti esamus iššūkius, mums kūrybiškumo ir kūrybingų žmonių reikia labiau nei bet kada anksčiau.
– Kaip manote, kodėl toks nestandartinis modelis, kai kūrėjai ateina į mokyklas ar kultūros organizacijas, yra veiksmingas? Kur jo sėkmės raktas?
G. Klerkxas: Visos organizacijos turi taisykles ir struktūras, kurios leidžia joms funkcionuoti. Tačiau jos taip pat gali tapti ir kliūtimis tobulėti, kai visuomet daroma taip pat. Kūrybos profesionalams, kurie ateina iš išorės, taisyklės ir struktūros nėra privalomos. Tai suteikia jiems galimybę naujomis akimis pamatyti, kaip veikia mokyklos ar kultūros organizacijos.
Yra daug minėto modelio sėkmės raktų, tačiau trys dalykai yra esminiai ir glaudžiai tarpusavyje susiję. Pirmasis yra klausymasis, be kurio neįmanoma kurti antrojo dėmens – pasitikėjimo. O pastarasis leidžia kurtis partnerystėms, kurios yra visų sėkmingų tokio pobūdžio kūrybinių intervencijų varomoji jėga.
M. Laužikaitė: Vienas iš pagrindinių sėkmės faktorių – tų partnerysčių tęstinumas. Tai mažiausiai pusę metų vykstantis tyrinėjimo ir bendradarbiavimo procesas, vedantis link pokyčių ir naujų kūrybiško mokymosi formų sukūrimo. Atrenkami tie kūrėjai, kurie nori bendradarbiauti su mokyklomis, specialiuose mokymuose jie kruopščiai parengiami šiam darbui. Į kūrėjus žiūrime unikaliai, akcentuojame jų mąstymo, kūrybos gebėjimus. Tai nereiškia, kad žmogus iš teatro pradės kurti spektaklius. Jis pritaiko savo kūrybos metodus – kaip kurti įsivaizduojamus pasaulius (o tai labai svarbu moksle!), susitapatinti su kitu, pažinti emocijas. Toks unikalus veikimo būdas leidžia įsigilinti į tai, kas vyksta, ir taip kurti pokyčius.
– Dirbant su kultūros organizacijomis buvo sukurtas Kūrybingos organizacijos žemėlapis. Kuo jis svarbus, ką apie organizaciją parodo?
M. Laužikaitė: Po penkerių programos „Atvirumo menas“ metų supratome, kad turime tam tikrą savitą požiūrį į kultūros organizaciją. Manome, kad organizacijai galime taikyti panašius kūrybingumo kriterijus kaip ir žmogui. Žemėlapis pakviečia į kultūros organizacijos veiklą pažvelgti per kūrybos proceso elementus. Mes stebime, kaip tyrinėjama organizacijos veikla ir aplinka, kuriamos naujos idėjos, įgyvendinami nauji dalykai ir vyksta refleksija, tokie keturi kūrybos etapai, per kuriuos mes skatiname patyrinėti, kaip veikia žmonės, kurie dirba organizacijoje, kaip į visą šį kūrybos procesą įtraukiamos auditorijos, bendruomenės. Taip pat įdomu pamatyti, kaip elgiasi vadovai nuolatiniame organizacijos kūrybos procese.
Organizacijos turi būti atsakingos visuomenei, atliepti dabarties iššūkius, stengtis įtraukti konkrečioje vietoje gyvenančius žmones į kūrybos procesus. Dirbdami su organizacijomis pastebime vis dar vyraujančias hierarchines struktūras. Neretai darbuotojai neturi leidimo ir nesijaučia galintys siūlyti naujų idėjų, eksperimentuoti ir klysti, o tai stabdo kūrybingumą. Bendruomenių įtraukimo procese yra daug rizikos. Jei organizacija nepalaiko eksperimentavimo kultūros, imtis ko nors iš tiesų naujo vengiama.
G. Klerkxas: Kartu su „Kūrybinėmis jungtimis“ norėjome sukurti procesą, pagal kurį kultūros organizacijos galėtų save analizuoti kitaip nei žiūrėdamos į metines ataskaitas ar diskutuodamos per darbuotojų susirinkimus. Siekėme, kad tai būtų vizualu, interaktyvu, lengvai suprantama ir pritaikoma. Svarbiausia – jokio nurodinėjimo. Daug laiko skyrėme mąstyti apie kultūros organizacijas taip, kaip jos pačios apie save galbūt nepagalvotų. Daugelis kultūros organizacijų suprato, kad nori plačiau nagrinėti savo veiklą, tačiau nebuvo tikros, kaip tą padaryti. Kūrybingos organizacijos žemėlapis atvėrė tokią galimybę.
– Kaip keičiasi kultūros organizacijų vaidmuo šiais laikais? Kokį vaidmenį jos vaidina bendruomenėse, visuomenėse?
G. Klerkxas: Mano patirtis rodo, kad daugelis kultūros organizacijų – tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje ir kitur – supranta, kad jos yra visuomenės dalis, bet neretai nesuranda sąsajų su bendruomene. Jos per dažnai nukreipia dėmesį į paslaugų teikėjos mąstyseną: bilietai parduodami, kultūros produktas pristatomas arba patiriamas ir tuo santykiai baigiasi. Tradiciškai šis kultūros „produktas“ – spektaklis, paroda ir pan. – apibrėžia jų vaidmenį visuomenėje.
COVID-19 pandemija parodė minėto mąstymo ribas, iškeldama griežtą ir neatidėliotiną klausimą: koks yra kultūros organizacijos vaidmuo, kai tampa neįmanoma pristatyti savo kultūros produkto? Ar galerija be lankytojų tėra meno sandėlis? Ar teatras tėra tamsus kambarys su kėdžių eile? Kultūros organizacijoms iškilo naujų klausimų: kaip pasiekti bendruomenes, kurios iki jų nebeateina.
Jungtinėje Karalystėje per pandemiją dirbau su bibliotekų paslaugos kūrimu. Bibliotekos buvo uždarytos, tačiau žmonėms labiau nei bet kada reikėjo knygų teikiamos vertės ir socialinio ryšio. Jų atstovai susisiekė su savo vartotojais el. paštu, telefonu ir socialiniais tinklais ir kas savaitę organizavo knygų krepšelius, kuriuos buvo galima atsiimti prie bibliotekos, arba jie buvo net pristatomi į namus. Iki šiol bibliotekos tęsia šios paslaugos versiją, taip išlaikydamos ir savo pagrindinę kultūrinę „paslaugą“.
M. Laužikaitė: Dabar, tvyrant karo grėsmei, svarbu, kad kuo daugiau žmonių jaustųsi visaverčiais visuomenės nariais, jų balsas girdimas. Tik taip galime būti solidarūs, susitelkti į tai, kas jungia, kad būtume mažiau pažeidžiami jėgų iš išorės. Čia svarbus vaidmuo atitenka kultūros organizacijai, ji turi surasti savo vaidmenį įtraukdama kuo įvairesnius žmones, tapdama dialogų platforma, kur gali susitikti skirtingos nuomonės, vykti pagarbus pokalbis.
– Kaip prognozuojate, ateityje keisis formalusis ugdymas Lietuvoje? Ar bus ieškoma naujų mokymosi formų, ar bus liekama prie to paties tradicinio pamokų klasėse modelio?
G. Klerkxas: Dirbtinis intelektas ir toliau keis mokytojų mokymo ir vaikų mokymosi būdus. Tai gali paskatinti mokytojus apsvarstyti, kaip ir kur jie moko. Tradicinės klasės įprastai yra mažos erdvės, kuriose ribotos galimybės įtraukti pojūčius ir kūną, kurie, manau, taps svarbesniais mokymo ir mokymosi veiksniais: kaip tai, ką suvokiame, formuoja tai, apie ką galvojame, kaip plėtojame idėjas, bendraujame su aplinkiniais.
Švietimas visada buvo skirtas padėti vaikams įgyti priemonių, padedančių jiems bendrauti su pasauliu, tačiau vis labiau pripažįstame, kad vien faktų ir informacijos nepakanka. Vis svarbiau, kaip laviname savo pojūčius, emocinius įgūdžius ir kūrybinius gebėjimus. Tai parodo, kad modelis, kai mokytojai kalba, o mokiniai klausosi, tampa neefektyvus ir pereinama prie interaktyvesnio požiūrio, kai mokytojai yra moderatoriai ir padeda mokiniams mokytis savarankiškai ir kartu. Tai jau vyksta daugelyje švietimo sričių, įskaitant ir čia, Lietuvoje, bet manau, kad ateinančiais metais tai taps norma.
M. Laužikaitė: Pati pamoka ir jos struktūra turėtų keistis. Įgyvendindami programą „Tyrinėjimo menas“ pastebime, kad dalis ugdymo įstaigų skatina mokytis už mokyklų ribų. Dabartinėse ugdymo programose užkoduota daug tarpdiscipliniškumo, temų įvairovės, jungčių tarp dalykų, mąstymo apie pasakojamas istorijas, reiškinius, procesus. Taip siūloma mokytis bendradarbiauti, spręsti problemas, kurti naujus dalykus, pilietiškai veikti visuomenėje. Tai reikalauja naujų, kitokių mokymosi formatų nei dabartinė industrinė sistema, kur griežtai apibrėžti dalykai, pamokos, mokymosi valandos. Būtina transformacija, nes tai pasenusi struktūra, jau mažai susijusi su dabartiniu gyvenimu.
Vis svarbesnė taps kultūrinė ugdymo dimensija, ji palies savivertę, savo galių suvokimą, įvairovės priėmimą, pagarbą kitam. Žinios ir faktai – kasdieniai įprasti dalykai, prie jų dabar visi turi priėjimą, didžiausias iššūkis – gebėti toje gausoje orientuotis, nuolat kritiškai vertinti informaciją. Unikalu tai, ką žmogus gali perduoti žmogui. Tai ir yra ta kultūrinė dimensija, kuri labai svarbi mokykloms.
