„Džiaugiuosi ir didžiuojuosi“, – sako visaginietė muzikos pedagogė Vita Pimpienė. Tarp jos mokinių – tie, kuriuos pažįsta visa Lietuva. Ir ne tik. Tai Ona Kolobovaitė, Ilja Aksionovas, Julija Samsonova, Maksimas Pogrebniakas, Simona Skrebutėnaitė, „Baltos varnos“ ir kiti profesionalūs atlikėjai, pasiekę aukštų laimėjimų tiek gimtinėje, tiek tarptautinėse scenose.
Visagino kūrybos ir menu akademijos mokytoja ekspertė V. Pimpienė, atvėrusi savo klasės duris, pasakoja, kad ir dar besimokantys mažieji visaginiečiai perpranta, ką reiškia dainuoti grojant gyvam orkestrui.
Jai, akademinio dainavimo pedagogei, tai itin svarbu. Kaip ir artimas, šiltas ryšys su mokiniais, kuris nenutrūksta ir tuomet, kai buvę ugdytiniai užveria muzikos mokyklos duris – visi jie, net netapę profesionaliais atlikėjais, širdyje išsaugo muziką ir neretai tampa savo atžalų muzikavimo mokytojais.
„Žinokit, aš nesijaučiu mokytoja. Čia mano šeima. Ateinu ne kaip į darbą, o susitikti su savo vaikais. Kai užaugini juos nuo mažų metų, prisiriši prie jų. Aš apie juos žinau daug. Mes pasikalbame įvairiomis temomis. Dainavimas susieja mus labai, matyt“, – šypsosi tris dešimtmečius vaikus mokanti V. Pimpienė.
„Pasimiršta sunkūs momentai“
Dainavimo mokytoja švelniu žvilgsniu perbėga savo klasės sienas. Ant jų – mokinių nuotraukos. Ten matyti ir dabar Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje žinomi atlikėjai.
„Vadinasi, ne veltui dirbu. Labai smagu, kad jie pasirinko dainininko kelią“, – šypsosi V. Pimpienė.
Greta mokinių nuotraukų – diplomai, kuriuos pelnė pati Vita, padėkos pedagogei, Lietuvos metų mokytojos raštas.
„Kai mokiniai užauga, pasimiršta sunkūs momentai. Paglosto širdį, kad ne veltui tiek metų kartu su jais dirbai ir visą energiją atiduodi“, – sako V. Pimpienė.
Savo mokiniais ji labai didžiuojasi.
„Iš tikrųjų yra daug pavardžių, kurie baigė arba populiarųjį dainavimą, arba džiazą, kai kurie ne Lietuvoje“, – sakė dainavimo mokytoja. Ir išsyk pabrėžė, kad ne visi turi pasiekti tokių aukštumų, svarbiausia, kad muzika subrandino dvasiškai turtingesnius žmones.
„Pati labai norėjau dainuoti“
Pačios V. Pimpienės kelias į muzikos pasaulį driekėsi nuo mažumės. Vaikystėje ji gyveno netoli Visagino – Ignalinos rajone.
„Aš pati labai norėjau dainuoti. Baigiau smuiką Ignalinos muzikos mokykloje. Įstojau į Tallat-Kelpšos mokyklą, nes norėjau greičiau į didmiestį išbėgti, bet kadangi ten priimdavo į vokalą tik po dvyliktos klasės, tai įstojau į chorinį dirigavimą“, – kukliai savo istoriją papasakoja V. Pimpienė.
Jau po studijų Vilniuje susiklostė taip, kad ji nuvyko į Visaginą.
„Dirbti, o ir šeimą sukūriau. Taip ir liko mano operos svajonės neišsipildžiusios. Bet to, ko aš negalėjau pati pasiekti, duodu vaikams“, – sako mokytoja.
Šiandien ji tikra, kad jauną žmogų reikia palaikyti ir skatinti siekti svajonės. Nors pati ir yra svarsčiusi, kad yra netgi blogai, kad mokytoja savo neišsipildžiusias svajones realizuoja per vaikus.
„Bet dabar aš nemanau, kad tai blogai. Manau, kad visapusiškas palaikymas iš tikrųjų yra labai gerai“, – sako ji šiandien.
Pati švenčia 30 metų darbo jubiliejų
Kartu su penkiasdešimtmetį švenčiančiu Visaginu V. Pimpienė švęs ir savo jubiliejų – darbo trisdešimtmetį.
„Kai čia atvažiavau, man buvo sudėtinga dėl rusų kalbos. Jos buvo labai daug. Dabar justi jau didelis skirtumas. Dirbdama aš daugiausia kalbu lietuvių kalba. Mano mokiniai, net jei jie rusakalbiai, pereina į lietuvių kalbą. Tėvai savo vaikus veda į lietuviškas mokyklas, darželius, tad dauguma vaikų moka lietuviškai. Gal tik vienas kitas, kuris nemoka lietuvių kalbos pakankamai, bet vis tiek supranta.
Mano vaikai visais laikais buvo ir yra motyvuoti. Kiekvienais metais daug vaikų ateina mokytis. Ir visi dainuoja. Jie kitokie, tie mano vaikai. Galbūt dėl to, kad mes draugai, o ne mokytoja ir mokiniai, tokie jau tie mūsų santykiai“, – pasakoja V. Pimpienė.
Per tiek metų pasikeitė ne tik tai. Šiuolaikinė karta, anot pedagogės, iš esmės kitokia.
„Dabar jaunimas galbūt daugiau įsiklauso į save. Stengiasi save pažinti, save mylėti. Mus anksčiau mokė, kad darbas, atsidavimas yra svarbiausia. Tai gal dėl to ir dirbau daug. O dabar jaunimas moka gyventi. Aš už tokį gyvenimą, kokį dabar jie renkasi“, – sakė V. Pimpienė.
Ji džiaugiasi, kad Visaginas yra patogus šeimoms. Ne tik dėl to, kad žalias miestas, bet ir dėl gausybės vietų, kur gali lavintis vaikai.
„Jie lanko ir šokius, ir sportą, ir šachmatus, ir begalę kitų dalykų. Muzika irgi yra labai populiarus dalykas. Pas mus yra 20 tūkst. gyventojų, o 850 mokinių mokosi Menų akademijoje – lanko ir muziką, ir dailę, ir šokius. Kaip nedideliam miestui išties tai daug mokinių. Anksčiau dirbdavome net dviem pamainomis – ir iš ryto, ir po pietų. Dabar taip nebėra, bet vis tiek čia gausu vaikų“, – kalbėjo muzikos mokytoja.
Dar vienas pranašumas – viskas Visagine arti. Kaip sako V. Pimpienė, gali nubėgti ir į akrobatikos mokyklą, gali nueiti pagroti, padainuoti, pašokti, pavaidinti.
Pasak pedagogės, vaikai, kurie nuo mažumės lanko būrelius, užauga kūrybingesni, tvirtesni, o ir perpranta, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji.
„Aš manau, kad prie meno prisilietęs žmogus užauga kitoks. Manau, kad tie, kurie lanko menus, užauga emociškai stipresni. Tarkime, mano dukra sako, kad jai gyvenime labai padėjo ir teatras, ir muzika, ir dainavimas. Ji sako, kad tuomet tu esi visapusiškas“, – patikina patyrusi mokytoja.
Pailsi, kai moko akademinio dainavimo
V. Pimpienė pažįsta ištisas visaginiečių kartas. V. Pimpienė moko ir populiariosios muzikos, ir klasikinės muzikos, džiazo.
Nuoširdžiai visas jėgas visiems mokiniams, kad ir ko jie mokytųsi, atiduodančios mokytojos širdis labiausiai linksta prie klasikinės muzikos.
„Tad, kai mokau tuos, kurie pasirinkę akademinį dainavimą, net pailsiu“, – šypsosi pedagogė.
Pati ji nebedainuoja, na, išskyrus tuos momentus, kai padeda mokiniams. Bet viešų savo pasirodymų nerengia.
„Kai žmogus retai išeina į sceną, atsiranda scenos baimė. Galbūt dėl to ir nedainuoju. Kadaise su savo mokiniu Ilja Aksionovu dalyvavome „Žvaigždžių duetuose“, tuomet pusę metų ištisai ėjome į sceną. Aišku, buvo baimės, bet turi eiti ir dainuoti. O dabar, kai neini… Ir tada man pačiai buvo labai sudėtinga. Bet tai buvo gražus etapas, tikrai įdomi patirtis. Aš nesigailiu“, – kalbėjo V. Pimpienė.
Mokytoja klausia patarimų savo buvusių mokinių
V. Pimpienė sako pakartosianti daug sykių kartotą tiesą, kad kiekvienas žmogus gali dainuoti, jei tik to nori.
„Tikrai visi gali dainuoti, tiktai ne visi gali būti solistais arba žvaigždėmis, bet visi tikrai gali dainuoti. Aš galiu tvirtai tai pasakyti, aš tai žinau iš savo patirties arba man tiesiog sekasi su mokiniais“, – kalbėjo ji.
Mokytoja nesijaudina, kai jos mokiniai pasirenka kitą kelią, o ne muzikos studijas. Svarbiausia tai, kad jie išsineša muziką į savo ateitį.
„Yra tokių, kurie kuria dainas. Net jei netęsia dainavimo, neina muzikos keliu, muzika visuomet yra šalia jų. Yra tokių, – su jais susirašome, – kurie savo vaikus moko dainuoti. Tiek metų dainavę jie savo atžalas gali pamokyti dainuoti. To, ką išmokai, ant pečių nenešiosi. Jei klausia patarimų, patariu.
Aš ir pati prašau patarimų. Atvažiuoja pas mane ir Ilja Aksionovas, ir Maksimas Pogrebniakas – veda pamokas mano mokiniams. Man įdomu stebėti, kaip jie dirba. Jie – geri pedagogai, geri profesoriai“, – savo mokinius giria pedagogė V. Pimpienė.
