Mobilieji telefonai mokykloje turėtų būti draudžiami? Ne tik per pamokas, bet ir per pertraukas, per būrelius – iki tos akimirkos, kai vaikas užveria mokyklos duris? 67 proc. Lietuvos gyventojų pritaria tam, kad mokyklose 1–10 klasėse mokiniams būtų uždrausta naudotis mobiliaisiais telefonais. Tiesa, aukštesnių klasių mokinių nuomonė radikaliai priešinga. Tai parodė LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa.
Tėvų, turinčių nepilnamečių vaikų ir norinčių, kad telefonai mokykloje būtų draudžiami, gretos, kaip parodė apklausa, gausiausios tarp respondentų. Tokią nuomonę išsakė 69 proc. apklaustų tėvų, auginančių vaikus iki 18 metų, o tarp tų, kurie augina pradinukus, dar daugiau norinčiųjų draudimo – 77 proc.
Tai parodė bendros Lietuvos ir Didžiosios Britanijos rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ 2025 metų balandžio 5–19 d. atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa. Apklausta 1015 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), tyrimas vyko 111 atrankos vietų.
„Tai yra deganti problema“, – LRT.lt sakė tėvų atstovė ir išvardijo pavojus, kuriuos sukelia neribojamai naudojamas mobilusis telefonas: nuo stringančio ugdymo per pamokas, menkų bendravimo įgūdžių iki didesnių galimybių platinti ar įsigyti narkotikų.
Kaip kalbėdami su LRT.lt pabrėžė pedagogai ir psichologai, telefonų nederėtų atimti beatodairiškai, mat tuomet galime turėti ir daugiau neigiamų padarinių. Specialistai primena: šiandieninė mokinių karta kone nuo gimimo gyvena su telefonu, tad jie sunkiai įsivaizduoja gyvenimą be šio įrenginio.
Ministrė skatina mokyklas tartis su bendruomene
Vis dažniau mokyklos nusistato vidaus tvarką, pagal kurią riboja mobiliųjų telefonų naudojimą mokykloje. Kai kurios taiko taisyklę per pamoką telefoną laikyti kuprinėje, kitos pasirenka griežtesnę tvarką – atėjęs į mokyklą mokinys telefoną pasideda į tam skirtą vietą, o atsiima išeidamas po pamokų ir būrelių. Tačiau vis girdėti ir pageidavimų, kad tokias taisykles įstatymu reglamentuotų ministrė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė laikėsi nuostatos, kad tartųsi pačios mokyklų bendruomenės, o valstybės reguliavimo, anot jos, nereikia, nors kategoriškai to neatmetė.
„Jeigu kartais tikrai matysime, kad yra problema ir reikės nacionalinio reguliavimo, tada bandysime diskutuoti ir žiūrėti. (...)
Apibendrinimas toks: mes galbūt paruoštume pavyzdines taisykles ar tvarkos aprašą, pagal kurį mokyklos turės arba tiesiog pasiimti tą šabloną, jeigu joms tinka, arba galėtų pasikoreguoti pagal save“, – LRT.lt yra sakiusi ministrė.
Siūlymai atsisakyti telefonų mokykloje svarstomi ir Seime.
Pagal „valstiečių“ projektą, informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimas mokykloje ne ugdymo tikslu būtų draudžiamas, išskyrus išimtinius atvejus, kurie būtų nustatyti mokyklos informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimo tvarkoje.
Antruoju projektu, kurį pateikė konservatorė Daiva Ulbinaitė, siūloma asmeniniais mobiliaisiais telefonais, planšetiniais kompiuteriais, išmaniaisiais laikrodžiais ir kitais išmaniaisiais įrenginiais mokyklose neleisti naudotis 1–10 klasių moksleiviams.
Jaunimui nepatinka draudimai, jiems patinka susitarimai
LRT.lt paprašė pakomentuoti apklausos dėl mobiliųjų telefonų mokyklose rezultatus tėvų atstovę, psichologę ir edukologę.
Šeimų asociacija laikosi nuostatos, kad telefonai turėtų būti draudžiami mokykloje ir kad tai būtų apibrėžiama įstatymu.
„Dabar šiame lauke esantys tiek ekspertai, tiek tėvai, tiek švietimo darbuotojai mato, kad tai yra problema, tai ir atspindi apklausos duomenys“, – įvertino Šeimų asociacijos atstovė Urtė Žukauskaitė-Zabukė.
Dažnai sakoma, kad jauni žmonės nemoka bendrauti. Jie moka bendrauti, bet virtualioje erdvėje, o gyvas bendravimas tikrai yra nukentėjęs.
I. Tandzegolskienė-Bielaglovė
Na, o tai, kad per papildomą apklausą 15–19 metų jaunuoliai pabrėžė nesutinką su mobiliųjų telefonų draudimu mokykloje, anot U. Žukauskaitės-Zabukės, rodo, kad „jaunimas mėgsta laisvę ir jiems nepatinka draudimai, jiems patinka susitarimai“.
Kaip didžiausias rizikas, kurias sukelia mobiliojo telefono naudojimas be atvangos, Šeimų asociacijos atstovė įvardijo vaikų, paauglių menkstančius socialinius įgūdžius, išsikerojančias patyčias, didesnes galimybes platinti ar įsigyti narkotikų, trukdymą ugdymo procesui.
„Smegenys nespėja greitai persiorientuoti po pertraukos vėl į susikaupimo režimą. Taip kiekvieną pamoką prarandama bent penkias minutes tiek pradžioje, tiek pabaigoje“, – pabrėžė U. Žukauskaitė-Zabukė.
Ji akcentavo, kad telefonas, net įvedus griežtas taisykles, nebūtų eliminuojamas iš vaikų gyvenimo.
„Tiesiog yra sakoma, kad jais neturi būti naudojamasi ugdymo proceso metu.
Mes visi norime mokėti save kontroliuoti dėl bet kokių impulsų. O telefonas yra vienas iš tų impulsų. Psichologai sako, kad patiems vaikams sunku tai kontroliuoti. O mes, suaugusieji, turime pareigą padėti vaikams atskirti ir nusibrėžti ribas, kur yra tinkama aplinka naudotis mobiliuoju telefonu, o kada jį derėtų pasidėti. Tai ir etiketo dalis“, – aiškino U. Žukauskaitė-Zabukė.
Paaugliams telefonas yra kasdienio gyvenimo dalis, jie su tuo užaugo. O suaugusiųjų situacija kitokia.
M. Motiejūnė
Ji tikra, kad mobiliųjų telefonų naudojimo mokykloje tvarka turi būti patvirtinta nacionaliniu lygiu. Kol kas tokią tvarką pasitvirtina kiekviena mokykla atskirai, jei įžvelgia, kad to reikia.
„Mokyklos vidinių tvarkų turi labai daug ir joms didelė našta papildomai dar vieną tvarką tvirtinti, tartis. Faktas, kad demokratinis procesas, kai pati bendruomenė susitaria, yra geresnis, bet jis ir daug ilgesnis. Šiuo metu matome, kad problema yra deganti, todėl siūlome, kad būtų nacionaliniu mastu įtvirtinami susitarimai. Faktas, kad jie nebūtinai turi būti labai griežti, jie gali būti laisvesni“, – sakė Šeimų asociacijos atstovė.
Pasak jos, galėtų būti pateikiami ribojimo variantai, tarkime, mokiniai gali telefonus laikyti kuprinėse, o gali pasidėti juos numatytoje vietoje vos atėję į mokyklą.
„Ir tai būtų kiekvienos mokyklos pasirinkimas, kurį iš tų metodų taikyti, kaip laviruoti. Bet bendra pozicija – tvarka turėtų būti įtvirtinta nacionaliniu mastu“, – sakė pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad šiuo metu švietimo bendruomenėje vyksta diskusijos, kaip tokia tvarka galėtų veikti, kad našta neužgultų mokytojų ar mokyklos administracijos.
Ką paaugliams reiškia telefonas?
Apklausos rezultatai natūraliai atspindi tiek mokinių, tiek suaugusiųjų nuostatas dėl mobiliųjų telefonų, įsitikinusi psichologė Miglė Motiejūnė.
„Paaugliams telefonas yra kasdienio gyvenimo dalis, jie su tuo užaugo. O suaugusiųjų situacija kitokia. Tarkime, mano vaikystėje mobiliojo telefono nebuvo, tad man atrodo, kad būtų visiškai nekomplikuota atsisakyti jo per ugdymosi procesą“, – sakė psichologė.
M. Motiejūnė pritaria, kad visi argumentai dėl mobiliųjų telefonų pavojų pagrįsti. Tiesa, pabrėžia ji, kad ir kokį sprendimą priimtų švietimo bendruomenė, nederėtų kirsti iš peties.
„Telefonai paaugliams yra net identiteto dalis, naudodamiesi socialiniais tinklais jie kuria savastį, save pozicionuoja. Tai atlieka net emocijų kontrolės funkciją – kai paaugliai, o ir ne tik jie, jaučia stiprias emocijas, kurių negali pakelti, pradeda naudotis telefonu: jei jaučiu nerimą ar kitą stiprią emociją, su kuria nesusitvarkau, einu „skrolinti“ per socialinio tinklo turinį. Kita vertus, tai padeda kompensuoti socialinių įgūdžių trūkumą: jei socialinėje erdvėje jaučiuosi nejaukiai, negaliu palaikyti pokalbių, nes neturiu įgūdžių, man padeda telefonas.
O jei staiga iš vaiko ar paauglio atimame telefoną, nepasiruošus, neaptarus – nesvarbu, ar tai bausmė, ar šiuo atveju – įstatymas, jei toks būtų priimtas, jiems būtų sunku adaptuotis be jo“, – aiškino psichologė.
M. Motiejūnė sako pritarianti mokytojų argumentams, kodėl telefonai mokykloje turėtų būti draudžiami, ir pabrėžia, kad itin svarbus šiame kontekste yra ir pačių pedagogų saugumas.
„Pačių mokytojų darbas būna įrašomas, filmuojamas, kartais iš to yra naudos – žinome iš žiniasklaidos, kad būna atvejų, kai mokytojai naudoja fizinį ar emocinį smurtą prieš vaikus. Bet tie atvejai yra gana reti.
Kiek esu girdėjusi iš pedagogų ar studentų, besiruošiančių tapti mokytojais, žinojimas, kad tavo darbas ne tik gali būti įrašytas, bet ir iš jo gali būti šaipomasi, jis gali būti paskelbtas internete, gali būti koreguojamas naudojant dirbtinį intelektą, tad gali tapti patyčių objektu, sukelia įtampą.
Vien kalbant apie pedagogų saugumą telefono naudojimo ribojimas yra labai svarbus. Ypač, kaip žinome, kai pedagogai yra persitempę ir tokios situacijos jiems sukelia dar didesnį stresą“, – kalbėjo M. Motiejūnė.
Psichologė sako, kad mokykloms nerimą kelia ir tai, kad, nacionaliniu lygiu patvirtinus mobiliųjų telefonų naudojimo tvarką, gali būti sunku sukontroliuoti procesą. Mokyklų, kurios taiko ribojimo tvarką nebe vienus metus, atstovai dalijasi, kad prireikė labai daug laiko – mokinių, jų tėvų švietimui, reikėjo pasirengti tvarką, kokios būsiančios pasekmės pažeidus taisykles, o drauge ir kantrybės diegiant tai kasdienybėje.
Šiuo metu matome, kad problema yra deganti, todėl siūlome, kad būtų nacionaliniu mastu įtvirtinami susitarimai.
U. Žukauskaitė-Zabukė
„Jei telefonas atimamas staiga, kyla įtampa, nepasitenkinimas, tad visada tam reikia pasiruošti, ne tik vaikams, paaugliams papasakoti, kas čia vyksta, bet ir užsiimti visuomenės švietimu, aiškinti, kaip išbūti be telefono.
Manau, kad mokykloms sunkiausia būtų kontroliuoti pasekmes. Ir todėl kai kurios mokyklos nepradeda to daryti“, – sakė M. Motiejūnė.
Mokslininkė: vaikai telefoną pažįsta nuo mažų dienų
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojos mokslininkės Ilonos Tandzegolskienės-Bielaglovės, apklausos rezultatai iliustruoja kiekvienos grupės – suaugusiųjų ir jaunimo – nuostatas.
„Tėvai mato platesnį vaizdą: vaikas mokykloje, vaikas namie, vaikas laisvalaikiu – visuomet telefonas yra neatsiejama jo gyvenimo dalis, kuri labai išblaško, kartais trukdo atlikti kokias nors veiklas. Tad tėvai yra prieš. Ir tai suprantama.
Mokykla taip pat mato, o gal labiau jaučia, kad telefonas iš vaikų atima dėmesį“, – apklausos rezultatus įvertino I. Tandzegolskienė-Bielaglovė.
O kad dauguma apklaustų mokinių ir apskritai jaunimo iki 30 metų mato padėtį kardinaliai priešingai, jos taip pat nestebina.
„Jie telefoną pažįsta nuo mažų dienų, tai ne tik įrankis, bet ir gyvenimo, bendravimo dalis. Juk didžioji dalis bendravimo vyksta būtent virtualioje erdvėje, naudojantis telefonu. Dažnai sakoma, kad jauni žmonės nemoka bendrauti. Jie moka bendrauti, bet virtualioje erdvėje, o gyvas bendravimas tikrai yra nukentėjęs.
Todėl jauni žmonės ir sako, kad nereikėtų drausti telefonų, nes jiems tai jų bendravimo dalis“, – aiškino mokslininkė.
Rengdamasi paskaitoms apie medijų raštingumą ji pasidomėjo, kiek tekstinių žinučių pasaulyje parašoma per minutę. 2024 metais šis rodiklis siekė beveik 19 mln.
„Tačiau jei mes kalbėtume, ar tai prasminga, ar tai naudinga, būtų kita kalba. Kai kalbame apie dėmesio sutelkimą, gebėjimą kokybiškai būti pamokoje, įsitraukti, dirbti grupėje, akivaizdu, kad suvibravęs telefonas atitraukia dėmesį, praneša, kad kažkas įvyko, ir rūpi sužinoti kas.
Tad žvelgiant iš mokytojo pozicijos, natūralu, kad jie sako, kad reikalingi ribojimai“, – visuomenėje nesyk virusias diskusijas analizavo I. Tandzegolskienė-Bielaglovė.
Pasak jos, net ir naudojant telefoną mokymosi reikmėms, tarkime, mokomosios informacijos paieškai, mokiniams neretai sunku atsispirti nueiti ne ten, kur reikėtų, o ten, „kur man malonu ir miela“.
Mokslininkė atkreipė dėmesį į dar vieną aspektą – telefono naudojimo ribojimas mokykloje užtikrina ir saugumą. Ypač galvojant apie patyčias, kai klasėje filmuojami tiek kiti mokiniai, tiek mokytojai, o vėliau ši medžiaga viešinama, platinama siekiant pasityčioti.
„Bet kyla klausimas: ar griežtai uždrausti yra ta tinkamiausia priemonė? Kai kurie ekspertai sako, kad uždrausdami problemos neišspręsime. Neuždrausime – irgi problemos neišspręsime“, – kalbėjo I. Tandzegolskienė-Bielaglovė.
Ji tikra, kad derėtų visiems suinteresuotiesiems susitarti.
„Kad reikia riboti – tikrai taip. Kad reikia dėl to susitarti – tikrai taip. Ir sudarant tokį susitarimą turi dalyvauti visa mokykla – tiek administracija, tiek tėvai, tiek patys vaikai. Laikausi nuomonės, kad atsakomybė, apie kurią reikia kalbėti, turi tekti visiems.
Draudimas, atėjęs iš aukštai, nėra gerai. Valstybės lygmeniu įdiegtas draudimas užsuka dar vieną kontrolės mechanizmą. Manau, pakanka mokyklos lygmeniu susitarti, nes kiekviena bendruomenė turi savo strategijų tariantis“, – apibendrino mokslininkė.
