Kasmet Lietuvoje įvyksta daugiau nei 8 000 išeminių insultų, tačiau, pasak Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto dekano, neurologo prof. dr. Daliaus Jatužio, iki 80 procentų jų būtų galima išvengti. Kada prasideda ši liga ir kaip formuojasi rizika kraujagyslėse? Šeimos gydytojas Ignas Klėjus ir VU lektorius dr. Tomas Vaičiūnas kalbina Lietuvos neurologų asociacijos prezidentą apie insulto priežastis, prevenciją ir ankstyvąją pagalbą.
I. Klėjus pabrėžia, kad insultas nėra neišvengiama liga – tai ilgalaikio proceso pasekmė, dažnai žyminti vieną iš paskutinių smegenų kraujagyslių ligos stadijų.
Jis aiškina, kad dažniausiai pasitaiko išeminis insultas (apie 80–85 proc. atvejų), kai trombas užkemša kraujagyslę ir dalis smegenų, negaudamos kraujo, apmiršta. Rečiau pasitaiko hemoraginis insultas, kurio priežastis – kraujagyslės plyšimas ir kraujavimas į smegenų audinį.
„Labai svarbu greitai atpažinti ūmų insultą“, – teigia I. Klėjus. Jis primena tarptautinę FAST taisyklę: F – Face (veidas), tikrinama, ar nėra veido paralyžiaus; A – Arm (ranka), prašoma pakelti abi rankas, žiūrima, ar jos nenusvirusios; S – Speech (kalba), ar kalba aiški; T – Time (laikas), skubiai fiksuojamas simptomas ir kviečiama pagalba.
T. Vaičiūnas pabrėžia laiko svarbą: „Lietuvoje turime galimybę gana greitai suteikti pagalbą, tačiau labai svarbu, kad aplinkiniai reaguotų ramiai, bet operatyviai.“
Laidos vedėjai atkreipia dėmesį, kad reikia stengtis insulto išvengti.
„Insultas – tai finišo tiesioji. Iki krešulio susidarymo, kraujagyslių pažaidų, kurios paskutiniame etape pasireiškia insultu, reikia ateiti“, – aiškina T. Vaičiūnas.
Studijoje besisvečiuojantis prof. dr. D. Jatužis patvirtina, kad šį daugelį metų vykstantį procesą galima iš anksto numatyti.
„Dalis žmonių tebegalvoja, kad insultas – likimo pirštas, lemtis, tačiau iš tiesų tai prognozuojama liga su aiškiais rizikos veiksniais ir mechanizmais“, – sako profesorius.
Jis priduria, kad taikant prevencines priemones insultų dažnį galima sumažinti net 80 procentų, todėl svarbu gilinti žinias, keisti požiūrį ir rūpintis sveikata ankstyvoje stadijoje.
„Tai yra viena geriausiai valdomų, kontroliuojamų ligų“, – priduria VU Medicinos fakulteto dekanas.
Nepakankama pažanga
„Statistika Lietuvoje nėra palanki – insulto atvejų, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra per daug“, – sako T. Vaičiūnas.
D. Jatužis teigia, kad per pastaruosius 5–6 metus insultų skaičius šalyje sumažėjo, tačiau vis dar išlieka didelis – kasmet fiksuojama daugiau nei 8 tūkst. išeminių insultų.
„Prieš dešimt metų jų buvo apie 10–11 tūkst. per metus, tad galima galbūt pasidžiaugti 20–27 proc. sumažėjimu“, – sako profesorius.
Vis dėlto, anot jo, visuomenės senėjimas ir nepakankama prevencinė politika riboja didesnę pažangą. Neurologas nurodo, kad, lyginant su Skandinavijos šalimis, kur aktyviai diegiant sveikatos švietimą: visuomenei aiškinant insulto priežastis, riziką ir jos valdymą – pavyko žymiai sumažinti insultų dažnį, Lietuvoje dar yra kur tobulėti.
„Kaip minėjau, pastaruosius kelerius metus stebima palanki tendencija. Tačiau atsižvelgiant į kaimynų patirtį, būtų neblogai, jeigu pavyktų insulto atvejų skaičių sumažinti iki kokių 5 tūkst. per metus“, – sako gydytojas.
Įspėjamieji signalai
D. Jatužis atkreipia dėmesį, kad dalis insulto atvejų lieka nediagnozuoti, ypač jei jie pažeidžia mažiau svarbias smegenų sritis ir nesukelia ryškių simptomų. Tokiais atvejais žmogus gali jų tiesiog nepastebėti, o insultas nustatomas tik vėliau atliekant vaizdinius smegenų tyrimus.
„Lengvesnių, vadinkime, besimptomių insultų tikrai yra ne mažiau nei diagnozuotų“, – sako profesorius.
Pasak jo, jų klasta slypi tame, kad nepajutus akivaizdaus pavojaus ir neidentifikavus problemos, žmogus toliau gyvena su nevaldomais rizikos veiksniais. Dėl to insultas lengvesne ar sunkesne forma gali kartotis.
„Ilgainiui tai paveikia atmintį, dėmesį, pažinimo funkcijas ir gali keisti žmogaus gyvenimą iš esmės, tik gal ne taip staiga“, – priduria laidos svečias.
D. Jatužis teigia, kad nors insultas dažnai vystosi nepastebimai, tam tikri įspėjamieji signalai vis dėlto egzistuoja. Vienas jų – trumpalaikiai simptomai, panašūs į insulto požymius: kalbos sutrikimas, rankos silpnumas ar tirpimas, veido persikreipimas.
„Tai vadinama praeinančiu smegenų išemijos priepuoliu, arba priešinsultine būkle, ir yra aiškus ženklas kuo skubiau kreiptis į medikus“, – pabrėžia profesorius.
Jis nurodo, kad rizika atsiranda ne iš karto – dažniausiai ją lemia ilgalaikiai veiksniai: aukštas kraujospūdis, padidėjęs cholesterolis, cukrinis diabetas ar širdies ritmo sutrikimai – šios dažniausios širdies kraujagyslių ligos palaipsniui pažeidžia kraujagysles ir ilgainiui gali sukelti insultą. Tad ir akivaizdžių simptomų ilgą laiką gali nebūti.
Gyvensenos veiksniai – lemiami
D. Jatužis patvirtina T. Vaičiūno teiginį, kad gyvensenos veiksniai turi didelę įtaką insulto rizikai, nors ši liga dažnai tebesiejama su vyresniu amžiumi. Pasak jo, insultas išties dažniau pasitaiko vyresnio arba bent vidutinio amžiaus žmonėms.
Vis dėlto egzistuoja ir vadinamieji jauno amžiaus insultai, kurie gali ištikti net 15–20 metų žmones. Tokiais atvejais dažniau nustatomos kitos priežastys: genetiniai veiksniai, kraujo krešėjimo sutrikimai ar įgimtos širdies ligos.
„Jaunesnių pacientų insulto priežastis nustatyti sudėtingiau, todėl reikalingi išsamesni tyrimai“, – aiškina profesorius.
Jis priduria, kad ginčijamasi, ką laikyti jaunu insultu: ar tai iki 50-ies, ar net iki 60 metų amžiaus.
Kita vertus, pasak D. Jatužio, medikai pastebi nerimą keliančią tendenciją – su gyvensena susijusios ligos jaunėja.
„Jau 40–60 metų žmonėms vis dažniau pasireiškia tie patys rizikos veiksniai: aukštas kraujospūdis, cholesterolio perteklius ar cukrinis diabetas“, – sako gydytojas ir priduria, kad tai gali būti siejama su fizinio aktyvumo stoka, stresu ar miego trūkumu.
Pasak jo, nors dalis rizikos veiksnių, tokių kaip genetika ar amžius, yra nekontroliuojami, gyvensena išlieka esminis prevencijos elementas.
„Genų pakeisti negalime, tačiau galime paveikti jų pasireiškimą – su tuo pačiu genu galima susirgti dabar arba po 10 metų. Arba išvis nesusirgti“, – pabrėžia neurologas.
Kalbėdamas apie rizikos veiksnius, T. Vaičiūnas atkreipia dėmesį, kad jų visuma reikšmingai didina insulto tikimybę. Tyrimai rodo, jog esant penkiems ar daugiau nesveikos gyvensenos veiksnių: rūkymui, antsvoriui, fiziniam pasyvumui, piktnaudžiavimui alkoholiu ir nesveikai mitybai – insulto rizika po 50-ų gyvenimo metų gali išaugti net 22 kartus.
Insulto gydymo centrų pasiekiamumas Lietuvoje
Atsakydamas į klausimą apie gydymo galimybes, D. Jatužis pabrėžia, kad šiandien Lietuvoje ši sritis yra gerokai pažengusi.
„Viskas prasideda nuo pirmųjų minučių – labai svarbu insultą atpažinti ir jį kuo anksčiau pradėti gydyti“, – teigia neurologas.
Pagrindinis išeminio insulto gydymo tikslas – kuo greičiau atkurti smegenų kraujotaką. „Tai daroma dviem pagrindiniais būdais: vaistais tirpinant krešulį (trombolizė) arba jį iš užsikimšusios kraujagyslės pašalinant per kateterį (trombektomija)“, – aiškina svečias.
Jis dalijasi, kad nuo 2014 metų Lietuvoje veikia pertvarkyta ūminio insulto gydymo sistema: įkurti insulto klasteriai, o pagalba taikant minėtus būdus teikiama 11 ligoninių. Šešios jų taiko visus modernius gydymo metodus, kitos – trombolizę per pirmąsias valandas.
Pasak profesoriaus, laiku atkūrus kraujotaką, smegenų pažeidimas būna mažesnis, todėl ir paciento atsigavimo galimybės daug geresnės.
D. Jatužis teigia, kad Lietuvoje sukurta insulto gydymo sistema užtikrina gana gerą paslaugų prieinamumą. Šalyje veikiančių insulto centrų išdėstymas suplanuotas taip, kad pacientai net iš atokiausių vietų galėtų artimiausią įstaigą pasiekti maždaug per valandą.
Pasak jo, tai itin svarbu, nes gydymą reikia pradėti kuo greičiau – efektyviausia pagalba suteikiama per pirmąsias valandas. „Šiandien iki keturių su puse, devynių valandų, o kartais net iki 24 valandų dar galima efektyviai padėti“, – teigia gydytojas.
Tarptautinių ekspertų vertinimu, tokio ūmaus insulto gydymo centrų tinklo Lietuvai pakanka, svarbiausia – sklandus sistemos veikimas.
„Lietuva neturi kalnų tarpeklių, vandenynų, neprieinamų vietų, nereikia malūnsparnių, laivų, katerių, reikia tik gerai viską organizuoti“, – kalba D. Jatužis.
Vis dėlto gydymas yra tik pirmasis etapas, pabrėžia neurologas. Toliau būtina komplikacijų prevencija, antrinė profilaktika ir reabilitacija. Pasak jo, nors Lietuvoje veikia nemažai reabilitacijos įstaigų, vis dar trūksta tam tikrų specialistų, ypač logoterapeutų ir socialinių darbuotojų.
„Insulto gydymo rezultatai paprastai vertinami po trijų mėnesių ir metų“, – tolesnės priežiūros svarbą pabrėžia profesorius. Net ir atkūrus kraujotaką, dalis simptomų gali išlikti, tačiau tęsiant gydymą ir reabilitaciją jie reikšmingai mažėja.
Todėl, pasak jo, itin svarbi nuosekli priežiūra po ligoninės. Ją užtikrina specialistų komanda – nuo kineziterapeutų iki šeimos gydytojų, – padedanti valdyti rizikos veiksnius ir išvengti pakartotinio insulto.
Yra ir „loterijos“
Atsakydamas į klausimą, nuo ko priklauso, kurioje vietoje užsikimš kraujagyslė, neurologas aiškina, kad tai lemia pats insulto mechanizmas. Jei žmogus turi sutrikusį širdies ritmą, krešuliai susiformuoja širdyje ir kraujotaka nukeliauja į smegenis, o jų nusėdimo vieta dažnai būna sunkiai prognozuojama.
„Čia nemažai „loterijos“ – į kokią kraujagyslę iš to ugnikalnio tas trombas pataikys“, – sako jis.
Vis dėlto dažniau pažeidžiamos stambesnės kraujagyslės, pavyzdžiui, vidurinė smegenų arterija, nes į ją krešuliui patekti paprasčiau, aiškina profesorius.
Kita situacija – kai insultą lemia ilgainiui, net dešimtmečius progresuojanti aterosklerozė – kraujagyslės siaurėjimas dėl apnašų kaupimosi. Tokiu atveju riziką galima nustatyti iš anksto. „Visiems pacientams, kurie turi rizikos veiksnių ir yra tam tikro amžiaus, siūlome ir atliekame ultragarsinį kaklo, smegenų kraujagyslių tyrimą, kad įvertintume kraujagyslių būklę“, – sako D. Jatužis.
Jei aptinkama jau pažeista kraujagyslė ir nustatomas didelis, pavyzdžiui, daugiau nei 70 proc. jos susiaurėjimas, imamasi gydymo, kad būtų užkirstas kelias insultui.
„Yra būdų, kaip atkurti jos praeinamumą ir tokiu būdu eliminuoti insulto riziką iš esmės“, – pabrėžia profesorius, minėdamas chirurginį gydymą, stentavimą ar kraujagyslių plėtimą per įvestą kateterį.
„Tai čia jau nėra jokios loterijos – žinome, kad būtent ta kraujagyslė bloga ir kad būtent tame baseine galime tikėtis insulto“, – apibendrina jis.
Palyginimas su arbatinuku
I. Klėjus pabrėžia, kad pacientams svarbu suprasti, kas vyksta kraujagyslėse ir dėl ko formuojasi insulto rizika. „Jeigu kalbame apie širdies ritmo sutrikimus, tai įsivaizduojame, kad širdis plaka neritmiškai, susidaro netolygios kraujotakos srovės, kurios formuoja trombus, kurie, kaip sakote, iš ugnikalnio išsiveržia ir nukeliauja“, – kalba jis.
Jis pateikia paprastą pavyzdį: „Įsivaizduokite žolės laistymo žarną, kur per ją nuolat milžinišku spaudimu leidžiamas vanduo, o viduje priklijuota kokia nors guma – kaip ilgai ji laikysis?“
D. Jatužis teigia pacientams kartais rodantis kaklo kraujagyslių ultragarsinio tyrimo vaizdą: „Kas nematė, gali įsivaizduoti senovišką apkalkėjusį arbatinį. Bet žinot, arbatinukas yra didelis ir tos apnašos neuždaro jo viso. Kraujagyslė, kuri maitina smegenis, labai plona – geriausiu atveju kelių milimetrų skersmens – ir tos apnašos gali uždaryti pusę ar net tris ketvirčius kraujagyslės, galiausiai visiškai ją užkimšti.“
Jis pabrėžia kraujagyslių biologinį unikalumą: „Kraujagyslės vidinis sienelės sluoksnis, endotelis, išskiria medžiagas, kurios palaiko elastingumą, neleidžia prilipti riebalams ir kauptis apnašoms. Tačiau nesveika mityba, aukštas kraujo spaudimas, cholesterolio perteklius, lėtinis uždegimas sutrikdo endotelio funkciją – kraujagyslė praranda gynybinius mechanizmus, tampa kieta, neelastinga ir nebeapsisaugo nuo apnašų.“
D. Jatužis nurodo, kad Lietuvoje galima naudotis Naujosios Zelandijos mokslininkų sukurta insulto rizikos skaičiuokle svetainėje insultuistop.lt. Kiekvienas žmogus gali įvesti savo duomenis ir sužinoti riziką susirgti insultu per artimiausius 10 metų, taip pat matyti, kaip, mažinant kraujospūdį ar cholesterolį, keičiasi rizika.
Viso pokalbio klausykite LRT Radijo laidos „Diagnozė: gyvenimas“ įraše.
Parengė Ignas Ramanauskas.
