Meningokokinė infekcija – tai ūmus susirgimas, sukeliamas bakterijos. Ši liga – klastinga, galinti pasireikšti tiek paprasčiausia sloga, tiek žaibiniu sepsiu, kuris vos per dieną gali sukelti mirtį. Su meningokoku iškyla ir įvairių komplikacijų rizika – sutrikusi klausa, mokymasis, skausmai ar net kažkurios galūnės dalies amputacija.
Klinikinės meningokoko formos: kuo jos skiriasi?
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų pediatrijos centro Vaikų infekcinių ligų skyriaus vedėja, docentė, dr. Inga Ivaškevičienė aiškina, jog dažniausias ir labiausiai visiems žmonėms žinomas sukėlėjas yra Neisseria meningitidis, meningokokas – jis gali sukelti meningitą. Tačiau, pasak specialistės, įmanomos ir kitos meningokoko klinikinės formos, pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodantis ūminis nazofaringitas, neinvazinė forma, dėl kurios atsiranda ryklės uždegimas ir sloga, ko žmonės dažniausiai net nesureikšmina.
„Gydytojai rūpinasi tais pacientais, kuriuos ištinka meningokokinė invazinė infekcija, kuomet sukėlėjas patenka į kraują. Tuomet yra įvairūs galimi keliai. Dažniausias susirgimas – tai yra sepsis, kai sukėlėjas patenka į kraują ir mūsų žmonių imuninė sistema ar konkretaus žmogaus imuninė sistema neadekvačiai, nenormaliai reaguoja“, – aiškina docentė.
Anot jos, sepsis gali būti tiek žaibinės, tiek nežaibinės eigos, tačiau bet kuriuo atveju žmogui reikalinga skubi pagalba.
„Žaibinės meningokokinės infekcijos atveju, labai svarbu, kad ta pagalba būtų kiek įmanoma ankstesnė. Ir dar viena forma – meningitas. Jis gali būti su sepsiu arba be. Tai jau yra smegenų dangalų uždegimas“, – teigia I. Ivaškevičienė.
Gydytojos teigimu, kol kas mokslas negali paaiškinti, kodėl vieniems žmonėms pasireiškia nazofaringitas, o kitiems meningitas ar sepsis, nors tyrimų šioje srityje yra atliekama daug.
„Buvo manoma, kad galbūt tam tikri sukėlėjai yra piktesni, o kiti gal ne tokie agresyvūs. Bet iš tiesų nėra pakankamai duomenų, kad galėtumėm visą kaltę suversti mikroorganizmui. Manau, kad individualios žmogaus savybės yra tas lemiantis veiksnys“, – pažymi specialistė.
Meningokoką išduoda bėrimai ant odos
Aurelija Ivanauskaitė pasakoja, jog ligos pradžia nebuvo neįprasta – pasireiškė peršalimui būdingi simptomai: gerklės skausmas, karščiavimas, pykinimas, silpnumas. Tačiau pavojingą ligą išdavė nemiga, o galiausiai ir bėrimas.
„Ryte, kai visą naktį negalėjau miegoti ir tie simptomai išliko tokie patys, temperatūros numušti kaip ir nepavyko, silpnumas tik stiprėjo, supratau, kad tai nenormalu, neįprasta peršalimui. (...) Kai nuvažiavome į priimamąjį, man bandė daryti tyrimus, statė lašelines. Galiausiai paleido namo, nes nieko konkretaus tyrimai neparodė. Grįžus namo man persirenginėjant pastebėjome bėrimus“, – pasakoja Aurelija.
I. Ivaškevičienė pabrėžia, jog meningokokinės infekcijos anksti identifikuoti dažniausiai nepavyksta. Todėl ir Aurelijos atveju tyrimai nieko įtartino neužfiksavo, o ji pati buvo išsiųsta namo.
„Labai daug mokslo irgi sutelkta į tai, ką padaryti, kad mes kiek įmanoma anksčiau atpažintumėme [meningokoką]. Buvo ieškota įvairių kraujo tyrimų ir rodiklių (...) bet kol kas neturime patikimo tyrimo metodo, kuris mums padėtų atpažinti [infekciją] labai anksti. O pati pradžia atrodo kaip banalus peršalimas. (...) Bet dėl eilinio peršalimo turbūt visą naktį nebūna taip, kad nemiegotum. Tai tas turėtų sukelti kažkokį įtarimą“, – komentuoja gydytoja.
Pasak jos, ligoninėje yra įvairūs protokolai, numatantys, kaip elgtis, jog į priimamąjį su įvairiais negalavimais atvykstantys vaikai, kuriems gali būti meningokokinė infekcija, nebūtų paleisti namo anksčiau laiko.
„Mokslas labai stipriai žengė į priekį, viskas tobulėja, griežtėja mūsų priežiūros taisyklės ir dabar yra tokių dalykų, kad, pavyzdžiui, tyrimas [trunka] 12 valandų, nes negalime pasakyti, kad tai ne meningokokinė infekcija. Tai arba pasiliekam patys stebėti, arba labai aiškias rekomendacijas reikia iškomunikuoti tėvams“, – atskleidžia I. Ivaškevičienė.
Pasak jos, šiai ligai yra būdingas hemoraginis bėrimas – jis atrodo kaip įprasta mėlynė, tačiau, jei paspaudus odą virš bėrimo elemento bėrimas neišnyksta, jau galima įtarti meningokoką.
„Esant meningokokinei infekcijai, tas bėrimas gali prasidėti nuo 2 milimetrų dydžio, mažų taškelių. Bet svarbiausias momentas yra tas, kad paspaudus odą virš bėrimo elemento, jis neišnyksta. Jei kitiems neaišku, kas tai yra, paspaudus odą, galima naudoti stiklinę arba kažkokį stiklinį skaidrų daiktą, uždėti ant odos ir paspausti. Jeigu per stiklą matai tą bėrimo elementą, vadinasi, tai – hemoraginis bėrimas. Tada: karščiavimas + bėrimas = kuo greičiau apsilankyti pas mediką“, – apie meningokokui būdingo bėrimo atpažinimą aiškina I. Ivaškevičienė.
Specialistės teigimu, kiekvieno karščiavimo metu ar net įtariant paprastą virusinę infekciją, tėvams būtina nuodugniai apžiūrėti savo mažamečius vaikus, kadangi bėrimas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje.
„Labai pavojinga yra, kai karščiuojančius vaikus tėvai palieka nakčiai. Jeigu tai bus žaibinė meningokokinė infekcija, ryte gali būti per vėlu. Dėl to labai svarbu vaiką išrengti ir viską kruopščiai [apžiūrėti] – nuo galvos iki kojų ir keletą kartų tol, kol nepraeina pirma para arba tol, kol jums yra neaišku“, – įspėja gydytoja.
Meningokoko komplikacijos labai rimtos: kai kuriais atvejais prireikia amputacijos
I. Ivaškevičienė atkreipia dėmesį, jog net ir išgydžius meningokokinę infekciją gali kilti įvairių komplikacijų – pavyzdžiui, klausos ar mokymosi sutrikimai. Taip pat galimos ir kur kas rimtesnės komplikacijos: sutrikus kraujotakai ir gilėjant bėrimui, pažeidžiami gilieji odos sluoksniai, o tada vyksta odos nekrozė. Jei šis procesas plinta kūne ir jo nepavyksta stabilizuoti, gali tekti amputuoti koją, ranką ar pirštus.
„Vieną tokį labai atvejį prisimenu, kai iš tikrųjų buvo labai dideli odos pažeidimai ir prireikė odos transplantacijos, bet tas pacientas išsaugojo tiek rankas, tiek kojas. Tai čia tokia kaina, kurią gali tekti sumokėti. Bet, pavyzdžiui, lyginant su Jungtine Karalyste, nes ten irgi meningokokinės infekcijos daug ir ganėtinai didelis procentas pacientų išgyvena amputaciją, Lietuvoje stebime, jog pasitaiko, bet tai nėra labai dažnas dalykas“, – pastebi I. Ivaškevičienė.
Dėl šios ligos Aurelija neteko net 15 pirštų. Prasidėjus odos nekrozei, juos teko amputuoti. Dar iki šiol moteriai pasireiškia skausmai, tenka lankytis pas gydytojus dėl pakartotinų amputacijos procedūrų.
„Sunkiausia buvo priimti skausmą. Amputacijų skausmas yra žiaurus – tai ne įsipjovimo ar susitrenkimo skausmas. Gijimas po to buvo labai ilgas ir sudėtingas, nežinojau, kad reiks reamputacijų, kas, pasirodo, irgi dažnas atvejis. Paskutinę reamputaciją turėjau prieš metus, tai po 8 metų turėti reamputaciją ir dar nepaleisti ligos yra reikalų psichologiškai“, – atvirauja Aurelija.
Ji atskleidžia, jog nors susitaikė su kitokia realybe po ligos, į gyvenimą stengiasi žvelgti pozityviai.
„Mano vaikščiojimas vis tiek yra ribotas. Tai tas susisiekimas, aktyvus gyvenimas yra tikrai mažesnis – jokių aukštakulnių, tik vienos firmos avalynę galima nešioti, bet kartu ir balansuoji. Labai stengiuosi matyti realią situaciją ir džiaugtis tuo, ką turiu“, – sako moteris.
Būtini prevenciniai žingsniai – skiepai, sveikas gyvenimo būdas ir gera higiena
I. Ivaškevičienė tikina, jog būtent vakcinos padėjo ženkliai sumažinti meningokoko atvejų – skaičiuojama, kad praeitais metais meningokokine infekcija sergančiųjų skaičius nukrito nuo 100 iki 15, o mirties atvejų išvis neužfiksuota. Tai, pasak gydytojos, yra didžiulis progresas, paskatinęs teigiamus pokyčius.
„Bet dar reikia suprasti, kad mes skiepijame kūdikius arba antrų gyvenimo metų vaikus, tai labai didelė dalis populiacijos dalis liko neskiepyta – vyresni vaikai, kurie nepateko į programą, paaugliai ar suaugę, nes jie jau nebėra tokia dažna rizikos grupė. Tai jie dažniausiai ir serga“, – sako docentė.
Kūdikiams skiriamos dvi vakcinos dozės, o vėliau, antraisiais gyvenimo metais, ir trečioji sustiprinamoji dozė. Anot gydytojos, paaugliams ir suaugusiesiems užtenka dviejų skiepų dozės.
Specialistė ragina visus tėvus pasinaudoti šia galimybe ir paskiepyti savo vaiką, jog sumažėtų meningokokinės infekcijos rizika. I. Ivaškevičiūtė taip pat pataria nepamiršti per pandemiją išmoktų geros higienos pamokų ir palaikyti sveiką gyvenimo režimą.
„Sena gera tiesa: režimas, pakankamas miegas, racionali, subalansuota mityba, daug buvimo gryname ore, žuvų taukai. Tai yra toks mokslu grįstas patarimas, kuris tikrai gali sustiprinti vaiko imuninę sistemą. (...) Taip pat, ypač, kai prasideda šaltasis metų laikotarpis, svarbu pasaugoti save ir kitus ir blogai jaučiantis neiti į darbą. Aišku, ir plauti rankas, vėdinti patalpas, dezinfekuoti, šlapiu būdu valyti įvairius paviršius kiek įmanoma dažniau, būti gryname ore, kiek leidžia sąlygos“, – patarimais dalijasi gydytoja.
Plačiau – LRT.lt laidos „Išgelbėk man gyvybę“ įraše
