Demencija paprastai siejama su atminties ir kognityvinių funkcijų praradimu. Ją dažnai lydi įvairūs kiti psichikos simptomai, pavyzdžiui, nerimas, miego sutrikimas ir depresija. Naujame populiacijos tyrime, kuriam vadovavo Švedijos Karolinskos instituto mokslininkai, nustatyta, kad demencija sergantiems pacientams nuo depresijos skiriami įprasti pirmos eilės vaistai gali paspartinti jų kognityvinių funkcijų silpimą, be to, sukelti didesnę lūžių ir ankstyvesnės mirties riziką, rašo „Science alert“.
Nors negalima visiškai atmesti ir kitų veiksnių, demencija sergančius pacientus gydantiems gydytojams svarbu žinoti, kad kai kurie antidepresantai gali pasunkinti pagrindinės ligos eigą.
Selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) bei serotonino ir norepinefrino reabsorbcijos inhibitoriai (SNRI) laikomi pirmuoju antidepresantų pasirinkimu, nes pasižymi palyginti nesunkiu šalutiniu poveikiu. Vis dėlto naujausiais tyrimais nustatytas ryšys tarp šių inhibitorių ir didesnės demencijos rizikos vyresnio amžiaus žmonėms, palyginti su psichoterapija.
Nenuostabu, kad kai kurių klasių antidepresantai gali sutrikdyti procesus, atsakingus už mūsų gebėjimą mąstyti ir prisiminti praeitį. Vis dėlto iki šiol manyta, kad SSRI padeda apsaugoti smegenis nuo neurodegeneracijos ar net sumažinti amiloidines plokšteles, kurios, kaip manoma, vaidina svarbų vaidmenį pažeidžiant smegenų ląsteles.
Suderinus šiuos iš pažiūros prieštaringus duomenis apie populiaciją, nepavyko rasti galutinio atsakymo, galbūt dėl surinktų duomenų tipo ir rezultatų rinkimo būdo ribotumų.
Nuodugniai duomenų analizei Karolinskos instituto neurobiologė Minjia Mo ir jos kolegos naudojosi Švedijos medicinos duomenų registru, kuriame pateikiama informacija apie 2007–2018 m. laikotarpiu demencija susirgusius pacientus. Iš viso tyrime analizuoti 18 740 pacientų, iš kurių kiek daugiau nei 20 proc. neseniai buvo paskirtas bent vienas antidepresantas, duomenys.
Iš visų jiems skirtų vaistų beveik du trečdaliai buvo tam tikros formos SSRI.
Tyrėjai nustatė aiškų ryšį tarp šių vaistų ir sunkios demencijos, nes bet kokia didesnė nei standartinė paros dozė per metus demencijos vertinimo balus padidino beveik puse balo.
Atsižvelgiant į stebimąjį tyrimo pobūdį ir jam būdingus ribotumus, tikėtina, kad nustatytam ryšiui įtakos galėjo turėti ir kiti veiksniai, todėl sunku nubrėžti aiškią ribą tarp antidepresantų dozės ir kognityvinių funkcijų silpimo.
Tirtų pacientų kognityvinės funkcijos jau buvo sutrikusios, todėl analizuoti rezultatus ypač sudėtinga.
Tačiau tyrėjai taip pat nustatė, kad dėl didesnių SSRI dozių gali padidėti lūžių rizika – tai taip pat gali reikšti nepageidaujamą neurologinį poveikį, kaip ir rezultatai, rodantys mirtingumo dėl visų priežasčių padidėjimą.
Tyrimo metu tokio ryšio su SNRI nenustatyta, todėl galima manyti, kad skiriasi šių vaistų veikimo mechanizmai arba tai yra paties tyrimo trūkumas. Tolesni tyrimai galėtų padėti aiškiau nustatyti kiekvienos antidepresantų klasės riziką ir naudą.
Svarbu nepamiršti, kad vaistus galima keisti tik pasitarus su gydytoju. Skirdami atskiriems pacientams gydymo planą ir jį keisdami gydytojai ir demencijos slaugos specialistai atsižvelgia į įvairią riziką ir galimą naudą.
Parenkant vaistų ir dozių derinius reikia atsižvelgti į bendrą jų prognozę, todėl tokie tyrimai yra labai svarbūs siekiant rasti tinkamą pusiausvyrą ir palengvinti dėl kognityvinių funkcijų silpimo kylančias problemas.
Tyrimas skelbiamas žurnale „BMC Medicine“.
