Klaipėdos universitetinėje ligoninėje personalo darbuotojai neseniai nustatytas susirgimas tymais. Medikai reiškia didelį susirūpinimą apie nerimą keliančią statistiką – vaikų skiepijimo apimtys menksta ir esame ant kolektyvinio imuniteto praradimo ribos, kuomet paskiepytųjų skaičius visuomenėje nesiekia 90-95 proc., rašoma komunikacijos agentūraos „Virtuozai“ pranešime žiniasklaidai.
Nors užkrečiamos ligos gali būti valdomos skiepais, šių ligų protrūkiai rodo, kad dalis tėvų kažkada apsisprendė savo vaikų neskiepyti – dažnai baimindamiesi nepageidaujamų reakcijų mažyliui. Klaipėdos atvejis rodo, kad užaugę neskiepyti žmonės ne šiaip atsiduria infekcinių ligų židiniuose, bet ir juose dirba. Taigi kodėl svarbu pasirūpinti mažu vaiku, kad suaugęs jis neturėtų priekaištų tėvams?
Proga išvengti 14 infekcijų
Lietuvoje pagal Vaikų profilaktinių skiepijimų kalendoriuje nustatytus terminus naujagimiai, kūdikiai ir vaikai gydymo įstaigose nemokamai yra skiepijami nuo 14 užkrečiamųjų ligų: tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, B tipo Haemophilus influenza infekcijos, poliomielito, tymų, epideminio parolito, raudonukės, pneumokoko, žmogaus papilomos viruso (ŽPV), rotaviruso bei B tipo meningokoko. Nuo dalies infekcijų skiepai kartojami 2–4 kartus per pirmuosius 2 vaiko gyvenimo metus ir vėliau. Dalis vakcinų yra penkiavalentės, tai reiįkia, kad vienu dūriu skiepijama nuo 5 infekcijų, taip supaprastinant skiepijimo procesą.
Pirmoji – hepatito B – vakcina naujagimiui įskiepijama per 24 valandas nuo gimimo, antroji – tuberkuliozės – įskiepijama kūdikiui antrą arba trečią gyvenimo parą.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, Lietuvoje vakcinuojama 93,20 proc. naujagimių. Nedidelei daliai – iki 2 proc. – vakcinacija atidedama arba negalima dėl nustatytų sveikatos indikacijų (ankstukai, imunosupresinės būklės, sepsis ir kt.). Tačiau apie 5 proc. naujagimių neskiepijami tėvams atsisakius.
NVSC gydytoja epidemiologė Daiva Razmuvienė sako, kad tėvai, genami baimių, atsisako skiepyti vaikus, tačiau, anot jos, labiau bijoti reikėtų ne skiepo, o pačios ligos.
„Vaikai iki 2 metų gauna didžiąją dalį profilaktinių skiepų dėl to, kad gimsta neturėdami jokios apsaugos nuo išorinių antigenų, o susiduria su pasauliu, kuriame virusai, bakterijos gali būti perduodami jau ir gimdymo metu. Žvelgiant toliau, jei šeimoje yra vyresnių brolių ar sesių, kurie taip pat neskiepyti, tai tokioje šeimoje imuniteto neturintis kūdikis yra itin imlus užkrėtimams. Ligos pavojingiausios ne tik simptomais, bet ir komplikacijomis, o kūdikiai iki 1 metų yra labiausiai pažeidžiami“, – akcentuoja D. Razmuvienė.
Kodėl pirmosios paros – svarbiausios?
Vakcina nuo hepatito B į vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių Lietuvoje buvo įtraukta 1998 m., t. y. praėjus 12 metų nuo pačios vakcinos sukūrimo ir patvirtinimo Europos vaistų agentūroje. Statistika rodo, kad 1978–1980 m. Lietuvoje buvo fiksuoti 1823 hepatito B ligos atvejai per metus. Pradėjus nuo šios ligos skiepyti kūdikius susirgimų skaičius šalyje pastebimai mažėjo. Pavyzdžiui, 2023 m. visoje šalyje registruoti vos 8 hepatito B, infekcija suvaldyta 99,6 proc.
Būtent ši vakcina yra pirmoji, kurią gauna naujagimis. Gydytojos epidemiologės D. Razmuvienės teigimu, paskiepyti naujagimį per pirmas 24 val. yra svarbu, nes kūdikis hepatitu B gali užsikrėsti dar gimdymo metu per įvairius žmogaus skysčius, pavyzdžiui, kraują, taip pat maitindama jį gali užkrėsti ir mama, jeigu ji pati serga šia infekcine liga.
„Hepatito B ligos procesas yra labai sudėtingas, pereinantis iš ūmaus į lėtinį, ką galima prilyginti susirgimui vėžiu. Imuniteto neturintiems kūdikiams lėtinio hepatito B rizika siekia net 90 proc., o gydymas tuomet gali tęstis pusmetį ar ilgiau“, – teigia NVSC gydytoja epidemiologė.
Tam, kad vaikui susiformuotų imunitetas nuo šios ligos, hepatito B skiepas privalo būti kartojamas praėjus 1 ir 6 mėn. nuo gimimo. Pirmoji skiepo dozė yra suleidžiama kuo anksčiau, nes reikia dviejų savaičių, kad po skiepo susiformuotų imunitetas prieš šį ligos sukėlėją.
Kartu epidemiologė užsimena apie atvejus, kai tėvai, pabijoję bendro kūdikiui tenkančio skiepų kiekio, nusprendžia vakcinacijos nebetęsti ir dalį kalendoriuje esančių skiepų praleidžia.
„Vaikui užsikrėtus meningokoku B, nuo kurio jis nebuvo paskiepytas 3, 5 ir 12-15 mėn. intervalais, ligos eiga yra taip pat labai sudėtinga. Pagalvokime apie būseną, kurią patiria ir pats vaikas, ir jo tėvai ar globėjai, jei gydymas trunka mėnesius. Tai ir socialinė, ir psichologinė, ir finansinė našta“, – primena D. Razmuvienė.
Tuberkuliozės rizika
Antrasis naujagimiui tenkantis skiepas – vakcina nuo tuberkuliozės (BCŽ) – suleidžiamas 2–3 parą. Tuberkuliozės situacija Lietuvoje vis dar grėsminga – esame viena iš daugiausiai susirgimų Europoje fiksuojanti šalis (619 naujų atvejų, iš kurių vaikams iki 6 metų nustatyta 14 tuberkuliozės atvejų per 2023 m.).
Kęstutis Rudaitis, NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo vyriausiasis specialistas, primena, kad skiepyti vaikus nuo tuberkuliozės Lietuvoje pradėta 1962 m., o nuo 1992 m. pradėta vakcinacija daniška BCG vakcina.
Būtent gana aukšta susirgimo rizika lemia, kad naujagimių skiepijimo apimtys nuo šios infekcijos viršija 90 proc.
„Tuberkuliozės vakcina yra viena seniausių, išrasta prieš 100 metų. Neabejojame, kad laiko patikrinta vakcina daugeliui dėl to ir kelia pasitikėjimą. Tačiau svarbu suprasti, kad visos 14 į Lietuvos sveikatos programą įtrauktos vakcinos perėjo ilgą etapą, kad čia atsirastų. Epidemiologai, infektologai, kiti medicinos specialistai dešimtmečius analizuoja vaistų gamintojų duomenis ir tik po ilgų procesų nusprendžia, kad vakcina būtų įtraukta į skiepijimo kalendorių“, – teigia K. Rudaitis.
Specialistas priduria, kad Lietuvoje naudojama gyva susilpninto virulentiškumo M. bovis BCG vakcina. Ji neapsaugo nuo užsikrėtimo, bet apsaugo nuo sunkių ir mirtinų ligos formų, tokių kaip išsėtinė tuberkuliozė ar meningitas.
Visos Lietuvoje naudojamos vakcinos yra gaminamos Europoje ir patvirtintos Europos vaistų agentūros.
Praleidus skiepą gali būti sudarytas individualus planas
NVSC gydytojai epidemiologai primena, kad laiku nepaskiepijus vaikų, tačiau vėliau apsisprendus, kad paskiepyti visgi reikėtų, kiekvienam pacientui šeimos gydytojas sudaro individualų skiepijimo planą.
„Ligos našta jokiais kriterijais nelyginama su skiepo rizika. Per metus vaikams Lietuvoje fiksuojama vos apie 80 nepageidaujamų reakcijų į skiepą, kurios apsiriboja paraudimu skiepo vietoje ar rankos skausmu. Visgi vienas dažnesnių motyvų neskiepyti, kurį girdime – jog ligos neva yra išsigalvotos ir net naujoji gydytojų karta savo praktikoje jų nėra mačiusi, nes ilgą laiką tokių ligų nebuvo diagnozuojama. Tačiau iš tiesų tai yra daugiau kaip šimtmetį trunkančios skiepų profilaktikos įdirbis, kurį rizikuojame prarasti“, – akcentuoja gydytoja epidemiologė D. Razmuvienė.
