„Civilių gyventojų sužeidimai nėra dažni. Dažniausia ir opiausia problema šiuo metu yra nerimas, nemiga ir visapusiškas žmonių pervargimas. Jei negali tiek laiko išsimiegoti, pailsėti – sveikata blogėja. Visos chroninės ligos dar labiau suaktyvėja. Reikia daugiau gydymo arba koreguoti gydymą, reikia keisti vaistus, ir tas nerimas, kurį žmonės patiria kasdien, yra pats blogiausias dalykas jų sveikatai, jų gyvenimo kokybei“, – pasakoja neseniai iš „Blue/Yellow“ organizuotos misijos Ukrainoje grįžusi slaugytoja Vaiva Jankienė.
Iš Ukrainos sugrįžo lietuvių medikų grupė, beveik savaitę Ukrainos miestuose ir miesteliuose teikusi įvairią pagalbą vietos gyventojams. Tokias medikų misijas jau ne pirmą kartą į Ukrainą siunčia organizacija „Blue/Yellow“. Savo patirtimi dalijasi iš Ukrainos sugrįžę medikai Vaiva Jankienė ir Konstantinas Sergejevas.
– Vaiva, tai ne pirma jūsų misija į Ukrainą šio karo metu. Kaip keičiasi situacija šalyje, ką sako žmonės ir kaip jie išgyvena jau beveik dvejus metus trunkančią rusų invaziją?
Vaiva: Iš tikrųjų labai liūdna, bet situacija negerėja, ji atrodo prastesnė kaskart mums atvykus. Žmonės yra pervargę, juos kamuoja chroninės ligos, nerimas, nemiga. Baigiasi visi jų resursai – ir sveikatos, ir finansiniai. Liūdniausia, kad jeigu pirmosiose misijose girdėdavome viltį ir kiekvienas sakydavo, kad bus pergalė, kad mes laimėsime, tai, deja, bet šįkart aš to neišgirdau nei iš vieno paciento.
Tose teritorijose, kur mes dirbame, padėtis yra labai bloga, jos yra apšaudomos kasdien, ir žmonės okupacijoje gyveno septynis mėnesius. Bet net ir dabar jie neturi ramybės – neturi galimybių gyventi normalaus, komfortiško gyvenimo, nuolatos gyvena strese ir tikrai nežino, kas bus rytoj.
– Jūs važinėjote į tas vietas, kurios ką tik išsilaisvino iš rusų okupacijos arba yra netoli fronto. Ten trūksta visko. Kaip įmanoma nuspėti ir nusivežti būtent tokių vaistų ir priemonių, kurių ten prireiks?
Vaiva: Tai patirtis. Aš buvau šeštoje ar septintoje misijoje. Daugiausia patirties yra įgyta per tas kelias misijas Bučoje ir Charkivo regione. Mes visą laiką stebime situaciją, vertiname, kokie pacientai ateina, kokie jų poreikiai, kokios ligos, pagal tai ir sprendžiame, kokių reikia medikamentų kitai misijai.
– Kokios yra ligos, su kuriomis susiduria tie netoli fronto ar ką tik iš okupacijos išsilaisvinę žmonės?
Vaiva: Civilių gyventojų sužeidimai nėra dažni. Dažniausiai ir opiausia problema šiuo metu yra nerimas, nemiga ir visapusiškas žmonių pervargimas. Jei negali tiek laiko išsimiegoti, pailsėti – sveikata blogėja. Visos chroninės ligos dar labiau suaktyvėja. Reikia daugiau gydymo arba koreguoti gydymą, reikia keisti vaistus, ir tas nerimas, kurį žmonės patiria kasdien, yra pats blogiausias dalykas jų sveikatai, jų gyvenimo kokybei.
– Kokie medikai su jumis važiuoja į tas misijas, kokių specialybių atstovai?
Vaiva: Būtent į šias misijas mes dažnai vežamės šeimos gydytojus, o nuo vasaros pradėjome ir odontologus. Buvo jau keturios odontologų komandos, ir jie, beje, padėjo ne tik civiliams gyventojams, bet ir kariams. Abu projektai – tiek su šeimos gydytojais, tiek su odontologais yra labai pasisekę ir mes gauname labai daug gerų atsiliepimų. Žmonės tikisi, kad atvyksime ir vėl.
– Vienas tų tokių gydytojų, kurie pirmąkart vyko į Ukrainą, yra Konstantinas Sergejevas. Skaičiau, kad pamatęs kvietimą vykti nė akimirkos nesudvejojote, kad reikia važiuoti. Kas paskatino taip greitai ir tvirtai apsispręsti?
Konstantinas: Nebuvo abejonių, kad reikia. Būtent medicinoje, jeigu tu gali padėti tiesiogiai, tai reikia vykti. „Blue/Yellow“ organizuoja gerą misiją, vyksta geri kolegos. Jei yra vidinė motyvacija padėti, o medikai dažniausiai tokią motyvaciją turi, tai ir paskatina noras padėti būtent tiems, kuriems dabar padėti beveik niekas negali. Dauguma gydytojų dabar arba išvažiavo iš Ukrainos, arba iš tų zonų, kur buvo apšaudymų. Žmonėms būna sunku patekti pas reikiamus specialistus ir mes, kaip ta pirminė grandis, pirminė ambulatorinė pagalba, galime padėti bent vaistais.
– Kokia Jums pasirodė karo beveik dvejus metus alinama Ukraina ir jos žmonės? Ką pasakojo žmonės, ką jie mato?
Konstantinas: Tame regione, kuriame dirbome, kaip ir sakė kolegė Vaiva, jaučia neviltį, yra pervargę, bijo dėl apšaudymų, tikrai juntama nemiga ir nerimas. Žmonės sako, kad nors dabar ir retai apšaudymai vyksta, bet jie provokuoja, sukelia psichologinių problemų. Būtent dėl tų problemų ir streso žmonės yra išsekę. Mačiau ir žmones, kurie šypsosi, bet ir ašaras mačiau. Šypsenos pro sukąstus dantis.
– Kiek jums, medikams, pavojingos tokios misijos? Ar jautėte pavojų būdami šalia fronto, per tuos apšaudymus?
Konstantinas: Galiu pasakyti, kad dabar, kai važiavome, pavojus buvo šalia, bet kai važiavo kolegė Vaiva ir Skirmantas, pavojus tikrai buvo. Jie dirbo tuo metu, kai atsitikti galėjo bet kas. Dabar, kai buvome netoli sienos su Rusija, girdėjome apšaudymų, bet nebuvo tiesioginės grėsmės. Darbas dėl to nebuvo sutrikęs.
– Vaiva, į Ukrainą vyksta ne pirma medikų misija, ne pirma ir jūsų kelionė. Tai nedidelės misijos, jas organizuoja privati labdaros organizacija „Blue/Yellow“. Ar atvyksta į Ukrainą didelės tarptautinės medikų misijos iš Raudonojo Kryžiaus, „Medikai be sienų“? Ar jums tenka su jais dirbti, suvienyti pajėgas?
Vaiva: Raudonasis Kryžius Ukrainoje tikrai dirba, bet šia tema nelabai norėčiau kalbėti, nes ukrainiečiams rezultatai nėra džiuginantys. Mūsų misijos išskirtinumas iš kitų fondų, organizacijų ir tai mini tiek gyventojai, tiek vietinės valdžios atstovai, yra tas, kad misijos metu pacientai gauna ne tik gydytojo konsultaciją, bet ir gydymui skirtus vaistus.
Reikia suprasti, kad ukrainiečių pajamos, ypatingai senesnių, nedirbančių žmonių, yra labai minimalios. Net ir pigūs vaistai jiems dažnai yra neprieinami. Kartais jie tiesiog negali nuvykti į vaistines ir ne visuomet yra kažkas, kas padeda tuos vaistus nusipirkti. Mūsų išskirtinumas yra tas, kad turime būdų nupirkti vaistų Ukrainoje ir stengiamės pacientams jų duoti bent keliems mėnesiams į priekį. Visos kitos organizacijos, kurios buvo atvykusios į tas vietoves, to nedarydavo.
Kitas mūsų išskirtinumas – mes dirbame visai šalia sienos, 1,5-3 km. Su mumis buvo susisiekęs vienas fondas, kuris irgi norėjo dirbti tose vietose, bet išsiaiškinome, kad jų organizacija reikalauja, kad jie dirbtų 10-30 km nuo sienos. Taigi mūsų misija išties yra labai išskirtinė.
Neteko girdėti ir kad vyktų odontologai. Mūsų odontologai gydo ne tik civilius žmones, bet padedame ir kariams, tai irgi labai didelis išskirtinumas. Mes stengiamės padėti visiems, kam labiausiai reikia mūsų.
– Gal jau turite planą, kada važiuosite vėl?
Vaiva: Viskas priklauso nuo to, kiek turėsime norinčių prisijungti. Labai kviečiame atsiliepti šeimos gydytojus, slaugytojus, odontologus. Tuos, kurie tikrai turi daug vidinės motyvacijos, kurie supranta, ką mes ten darome arba norėtų suprasti, įsigilinti, nes viskas nėra taip labai paprasta.
Labai lauktumėme norinčiųjų prisijungti, nes nuo to priklauso, kada mes vėl galėsime vykti, kiek žmonių turėsime, kokiose teritorijose galėsime padėti. Mes norėtume tai daryti dažniau, daugiau, bet riboja būtent žmogiškieji resursai.
– Konstantinai, ar vyksite į kitą misiją?
Konstantinas: Tikrai planuoju. Planuoju ir pritraukti pažįstamų, jei bus reikalingi kitų specializacijų gydytojai. Kolega gydytojas Skirmantas bando pritraukti šeimos gydytojų, nes jie ypač reikalingi. Manau, kad šeimos gydytojai labiausiai prisiderina prie tokio darbo pobūdžio, ypač tokiomis sąlygomis.
Parengė Simona Osipovaitė
Viso pokalbio klausykite įraše:
