Dvidešimt ketverių kaunietė Sima Jakulevičiūtė – sėkmingas modelis. Per dešimt metų karjeros ji pasirodė ant garsiausių pasaulio dizainerių podiumų, jos veidas puošė ne vieną madų žurnalo viršelį. LRT.lt Sima sutiko atskleisti tamsiąją savo gyvenimo pusę: santykius su smurtautoju, priklausomybę nuo kokaino ir mirtimi vos nepasibaigusią anoreksiją.
– Dauguma turinčių valgymo sutrikimų vengia viešai pasakoti apie savo ligą. Kodėl tu sutikai?
– Labai noriu, kad visi išgirstų, ką išgyvena ir kaip jaučiasi žmogus, susirgęs šia baisia liga. Noriu, kad žmonės suprastų, jog nervinė anoreksija yra labai sunkus psichinis sutrikimas, klastinga liga, o ne tiesiog noras būti lieknai ar kaprizas atitikti kažkokius grožio standartus.
Anoreksijos negalima išgydyti atsainiu pasakymu: tai ko tu nevalgai, valgyk ir viskas susitvarkys. Pati esu tai patyrusi. Dar ligos pradžioje bandydavau žmonėms papasakoti, kaip jaučiuosi, o jie man atkirsdavo: „Tai tu tiesiog valgyk.“
Atsirasdavo ir tokių, kurie matydami mano akivaizdžiai per mažą svorį sakydavo: „O kaip tu gražiai atrodai, tau tinka toks kūdumas, dabar tu būsi dar sėkmingesnė, turėsi dar daugiau užsakymų dirbti modeliu, susirasi vaikinų ir t. t.“
Sirgdama anoreksija prarandi viską: draugus, darbą, sveikatą, ramybę, o kartais net ir savo gyvybę.
S. Jakulevičiūtė
Iš tiesų tai yra fikcija, nes sirgdama anoreksija prarandi viską: draugus, darbą, sveikatą, ramybę, o kartais net ir savo gyvybę.
Ačiū Dievui, kad laiku patekau į gydytojų rankas. Ligoninėje man pasakė: „Dar kelios savaitės ir tavęs nebebūtų.“ Jeigu ne Valgymo sutrikimų centro komanda, būčiau mirusi.
Viliuosi, kad mane išgirs bent viena mergina, kuri turi arba nujaučia, kad turi valgymo sutrikimų, ir, kol dar nepasiekė dugno, kreipsis pagalbos.
– Kada tavo gyvenime prasidėjo šis tamsus periodas?
– Maždaug prieš metus, kai pradėjau gyventi su 18 metų vyresniu vyru iš Kauno. Aš ir pati kaunietė. Su juo buvau pažįstama jau seniau, bet jutau jam tik draugiškus jausmus. Viskas pasikeitė, kai jis man pasiūlė kokaino. Vos po vienos dozės pajutau stiprią priklausomybę. Tada supratau, kad būsiu su juo, nes jis gali man parūpinti narkotikų, kurių pati nežinau, iš kur gauti.
– Kaip klostėsi jūsų santykiai?
– Labai prastai. Maždaug pusmečiui įsivėliau į tokius toksiškus santykius, kad niekada negalvojau, jog taip gali būti. Buvęs draugas irgi buvo priklausomas nuo kokaino. Nors save vadino verslininku, bet įtariu, kad buvo paprasčiausias vagis ir melagis.
Jis mane kaltindavo beveik dėl visko, neleisdavo dirbti modeliu, sakydavo, kad aš niekam tikusi.
S. Jakulevičiūtė
Jis prieš mane naudojo psichologinį ir fizinį smurtą. Manipuliacijos vykdavo kiekvieną dieną. Jis mane kaltindavo beveik dėl visko, neleisdavo dirbti modeliu, sakydavo, kad aš niekam tikusi, per silpna asmenybė. Priversdavo jaustis kalta vien dėl to, kaip aš jaučiuosi. Sakydavo: „Kaip tu drįsti taip jaustis, taip kalbėti, taip elgtis.“
Visas dėmesys buvo sukoncentruotas tik į jo jausmus, jo problemas. Dabar suprantu, kad buvau pakliuvusi į narcizo, kuris neturi empatijos jausmo, pinkles.
Jeigu panaudodavo prieš mane fizinę jėgą, sakydavo, kad taip mane auklėja, linki man gero. Maždaug, jei nesupranti gražiai, tai gal suprasi gavusi į galvą.
– Kodėl nenutraukei šių santykių?
– Nes tuo metu buvau priklausoma nuo kokaino, kurio jis parūpindavo. Aš save pardaviau už narkotikus.
– Minėjai, kad šis vyras prisidėjo ir prie tavo valgymo sutrikimų pradžios. Kaip?
– Jis kas dieną kartodavo, kad aš per daug valgau, kad kūdumas man tinka, kad man iš viso nereikia maisto. Net sakydavo, jog kuo lieknesnė, tuo atrodau sveikesnė.
– Bet juk tu buvai itin liekna. Kas jam nepatiko?
– Taip. Buvau liekna ir neturėjau noro dar sulieknėti. Niekada anksčiau neturėjau valgymo sutrikimų. Modelio standartus atitikau. Iš užsakovų, modelių agentūros niekada nesu girdėjusi prašymo numesti svorio.
Jam reikėjo ne moters, o pakabos.
S. Jakulevičiūtė
Būdama 185 cm ūgio aš svėriau 65 kilogramus. Buvau sveikai liekna moteris su moteriškais apvalumais, bet tuometiniam draugui mano apvalumai nepatiko. Jam reikėjo ne moters, o pakabos.
– Kada ir nuo ko prasidėjo tavo valgymo sutrikimai?
– Negalėdama nutraukti santykių, labai pykau ant savęs, jutau nuolatinę savigraužą, neviltį. Norėjau pabėgti nuo sunkių, slegiančių minčių. Tada pradėjau koncentruotis tik į valgymus, nevalgymus, persivalgymus, maisto produktus ir jų kalorijas. Tam, kad neturėčiau laiko daugiau apie nieką galvoti, išskyrus maistą. Man lengviau buvo pakelti badą nei tą destruktyvų gyvenimą, kurį gyvenau su tuometiniu draugu ir kokaino doze kas dieną.
Vieną dieną aš tiesiog nustojau valgyti.
S. Jakulevičiūtė
Kokainą vartojau jau nebe tam, kad pasiekčiau euforiją, o tam, kad dar greičiau mesčiau svorį ir numalšinčiau alkio jausmą. Nepakėlusi savigraužos, pradėjau save žaloti, atsiribojau nuo sunkumų ir likau tik su nuolatiniu alkio jausmu.
Iš pradžių susirgau bulimija, kurią palaipsniui pakeitė anoreksija ir ortoreksija (ortoreksija – valgymo sutrikimas, kuriam būdingas obsesinis sveikos ir tinkamos mitybos troškimas, kurį dažnai lydi reikšmingas maisto pasirinkimo apribojimas, – LRT.lt). Pavyzdžiui, man sveikas maistas buvo tik slyvos. Paniškai bijojau valgyti kitokį maistą, nes man atrodė, kad jis nesveikas. Vieną dieną aš tiesiog nustojau valgyti.
– Kaip jauteisi?
– Tragiškai. Valgyti norėjau kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, net užmigti negalėdavau dėl minčių apie maistą. Buvau nuolat pavargusi, irzli, depresyvi. Aš atsisakiau ne tik maisto, bet ir visko aplinkui: draugų, šeimos, pomėgių, darbo ir t. t. Atsidūriau visiškoje saviizoliacijoje. Aš beveik neišeidavau iš namų, nes bijodavau pamatyti maistą arba užuosti jo kvapą.
– Kas vis dėlto pastūmėjo pabėgti iš šių santykių?
– Man prasidėjo nežmoniškos panikos atakos, manydavau, kad mirsiu. Tada pasakiau – ne tokiems santykiams, ne narkotikams, ne badavimui.
Pavyko nutraukti santykius, mesti narkotikus, bet valgymo sutrikimas tik didėjo.
Nuskridusi į Milaną, pirmą kartą iš reklamos užsakovų išgirdau, kad esu per liekna ir išsiuntė namo. Man tada buvo šokas. Aš modelių versle sukuosi jau dešimt metų ir niekada nemaniau, kad modelis gali būti per lieknas. Tada jau buvo signalas, kad man reikia medikų pagalbos. Bet aš jį ignoravau, toliau badavau, o vienišumas tik augo.
– Kaip sekėsi atsisakyti narkotikų?
– Kokį pusmetį kiekvieną dieną kankinausi, bet dabar jau viskas gerai. Manau, kad pavyko įveikti priklausomybę. Nepamenu, kada būčiau apie juos pagalvojusi.
– Kur tuo sunkiu periodu buvo tavo šeima, draugai? Ar jie nieko nepastebėjo?
– Mama ir sesuo pastebėjo pavojaus signalus gana anksti. Jos bandė su manimi kalbėtis, bet aš ant jų pykdavau ir sakydavau, kad man viskas gerai. Kai jos bandydavo man padėti, aš jas atstumdavau.
Visi, kurie įžvelgė grėsmę mano santykiuose ir išvaizdos pokyčiuose, buvo atstumti. Tada maniau, kad jie yra ne mano pagalbininkai, o priešai.
– Ar artimieji žinojo, kad vartojai narkotikus?
– Ne, nežinojo. Aš slėpiau.
– Kaip atsidūrei ligoninėje?
– Paskutinius mėnesius prieš patekdama į ligoninę jau gyvenau pas mamą. Visą laiką gulėdavau lovoje, niekur neidavau. Aš alpdavau, miegodavau po 14 valandų per parą.
Buvau netekusi kokių 13 kilogramų ir svėriau vos 52. Man buvo sutrikusi inkstų, kepenų veikla.
S. Jakulevičiūtė
Mama ilgai ir kantriai įkalbinėjo kreiptis pagalbos į medikus, bet aš labai nenorėjau, pykau. Bijojau minties, kad reiks priaugti svorio, prarasti kontrolę. Juk man atrodė, kad nevalgydama aš kontroliuoju situaciją, kontroliuoju savo gyvenimą. Galiausiai mamai pavyko mane įkalbėti ir taip aš patekau į ligoninę.
Tik vėliau su medikų pagalba supratau, kad anoreksija yra tokia liga, nuo kurios žmogus nenori pasveikti. Dauguma merginų, su kuriomis teko gulėti palatoje, pasakojo, kad ir jas kažkas iš artimųjų įkalbėjo kreiptis pagalbos.
– Kokia buvo tavo fizinė būklė, kai atsidūrei ligoninėje?
– Buvau netekusi kokių 13 kilogramų ir svėriau vos 52. Man buvo sutrikusi inkstų, kepenų veikla. Konstatuota anemija, hipoglikemija. Aš jau nekalbu, kad kuokštais slinko plaukai, krito nagai. Sutriko smegenų veikla, aš nesiorientavau, sutriko atmintis.
Gydytojai tada man pasakė, kad, jei būčiau uždelsusi dar kelias savaites, greičiausiai išsigelbėti nebepavyktų.
– Kaip sekėsi gydymas?
– Mažiausiai savaitę kankinausi, kol pati pradėjau valgyti. Iš viso ligoninėje praleidau du mėnesius. Per juos priaugau 13 kilogramų. Dar du mėnesius kas dieną vaikščiojau į dienos stacionarą. Iki šiol lankausi pas psichiatrus, psichologus, vartoju vaistus.
Aš iš naujo išmokau valgyti.
S. Jakulevičiūtė
Nesusidūrusiam su šia liga gali skambėti keistai, bet aš iš naujo išmokau valgyti. Visavertiškai maitintis pradėjau tik tada, kai namuose paslėpiau visus veidrodžius, išmečiau svarstykles ir centimetrų matavimo juostas.
Manau, kad gyvenime nebeatsistosiu ant svarstyklių, nes man jos sukelia ne baimę, o fobiją.
Dar esu kelyje į pasveikimą. Su psichologų ir psichiatrų pagalba kiekvieną dieną jaučiuosi vis geriau ir geriau. Mokausi mylėti save tokią, kokia esu, su visomis nesėkmėmis, baimėmis, skauduliais ir klaidomis.
Specialistai sako, kad nuo anoreksijos pasveikstama po tiek laiko, kiek truko liga, plius dveji metai. Mano atveju – treji metai.
– Kaip manai, kas labiausiai padėjo įveikti anoreksiją?
– Medikai ir mano mamos, sesės bei gero draugo meilė. Mano mana anksti suprato, kad problema greičiausiai yra ne tik badavimas. Ji bandė, kalbėjo, nepasidavė. Todėl labai prašau visų, kurių artimoje aplinkoje yra valgymo sutrikimų turintis žmogus, neignoruoti jo. Atvirkščiai, daug ir kantriai kalbėtis ir svarbiausia – išgirsti, ką sako sergantis žmogus. Rodyti meilę, nes manau, kad tik meilė gali padėti išgyti nuo šios baisios ligos.
Pasveikti tu gali tik suprasdamas, kad esi daugiau negu kalorijos.
S. Jakulevičiūtė
Be galo esu dėkinga ir vienam geram draugui, kuris labai prisidėjo, kad aš atsistočiau ant kojų. Jei ne jis, gal ir dar kartą būčiau atsidūrusi ligoninėje. Patyriau daug meilės iš jo. Jis nepailsdamas kartodavo man, kad aš esu stipri, graži moteris, galiu daug duoti kaip asmenybė, kad viskas bus gerai. Liga yra laikina, sunkumai praeis. Jis daug aukojosi kovodamas su mano demonais. Visą gyvenimą būsiu jam už tai dėkinga.
– Ar grįši dirbti modeliu?
– Nemanau. Pradėjau karjerą keturiolikos ir iš karto išvykau dirbti modeliu į JAV. Teko anksti subręsti, neturėjau normalios paauglystės. Dabar manau, kad šis darbas irgi prisidėjo prie mano ligos. Visada aplinkoje girdėjau kalbas, kad turi išlikti liekna, prižiūrėti figūrą, žiūrėti, ką valgai ir t. t. Man nuo mažens užsifiksavo, kad gražus kūnas yra tik itin lieknas kūnas.
Modelio darbe yra per didelė koncentracija į išvaizdą. O pasveikti tu gali tik suprasdamas, kad esi daugiau negu kalorijos.
Pasveikusi noriu realizuoti save kaip asmenybę: tapyti, fotografuoti, savanoriauti, dirbti. Svarbiausia, kad aš galiu duoti daugiau nei gražų kūną.
