Sveikatos sistemos pokyčiai vyksta daugiau žodžiais nei veiksmais. Po Naujųjų iškilo dar viena problema. Paaiškėjus, kad dalis privačių gydymo įstaigų už pacientus gauna mokestį iš Ligonių kasos ir antrąkart prašo susimokėti pačių pacientų, ir privačios, ir valstybinės gydymo įstaigos vėl prabilo apie sveikatos sistemos ydas – nepakankamą finansavimą, neaiškų pinigų paskirstymą.
Sveikatos apsaugos ministras žada, per šiuos metus valstybinė ligonių kasa pakeis paslaugų apmokėjimo tvarką.
Vilniečio istorija, kai privati klinika pareikalavo susimokėti už iki tol nemokamas šeimos gydytojo paslaugas, paskatino diskusijas.
Pasižvalgius internete matyti, kad už šeimos gydytojo paslaugas susimokėti avansu kelių šimtų eurų mokestį metus į priekį prašo ir daugiau privatininkų. Neva už geresnes paslaugas.
Pavyzdžiui, dvigubą konsultacijos laiką per pirmą vizitą, įprastą konsultaciją iki trisdešimties minučių, patarimus paskambinus, ką daryti, kai laukiama vizito, nemokamą šeimos gydytojo komentarą apie tyrimų rezultatus.
„Kažkokie išvedžiojimai, metiniai mokesčiai, kažkokios vos ne prenumeratos ir t.t., ir pan. Duokime žinutę žmonėms labai aiškią, jeigu gydymo įstaiga turi sutartį su ligonių kasa, šeimos gydytojo paslaugos yra nemokamos“, – pabrėžia sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.
„Jeigu atsiranda tam tikri mokėjimai, nemokėjimai, supraskime, yra žmonių, kurie gali sau leisti, ir yra, kurie negalės sau to leisti“, – sako buvęs ministras Aurelijus Veryga.
Beveik visose Europos Sąjungos šalyse yra priemokos, tačiau niekur nėra papildomo mokesčio už vadinamąją aukštesnio standarto paslaugą.
Pasak ligonių kasos, Lietuvoje priemokų už kokybę kriterijus – problema, nes tokius teisės aktus įstaigoms paprasta interpretuoti.
„Pacientas turi turėti pasirinkimą arba rinktis aukštesnės kokybės paslaugą ir primokėti, ar rinktis, kad jam suteiktų paprastą paslaugą be priemokos. Bet tai yra teorija, praktikoje žinome, kad iš tikrųjų nuėjęs į privačią įstaigą pacientas tokio pasirinkimo negauna. Jis turi arba sutikti sumokėti, arba išeiti“, – komentuoja Valstybinės ligonių kasos direktorius Gintaras Kacevičius.
Privačias įstaigas renkasi dėl eilių valstybinėse
Žmonės sako, kad privačias gydymo įstaigas dažniausiai renkasi dėl eilių valstybinėse poliklinikose.
Ligonių kasa už vieną prisiregistravusį pacientą per metus gydymo įstaigoms moka bazinį mokestį, priklausomai nuo paciento amžiaus. Daugiausia, apie 100 eurų už kūdikius, vaikus iki 7 metų ir senjorus. Mažiausiai, 38 eurus, už 18–34 metų pacientus.
Nors lapkritį sveikatos apsaugos ministerija paslaugų įkainius didino 7 proc.,
tiek viešos, tiek privačios gydymo įstaigos sako, kad to nepakanka, finansavimas vis dar per mažas, toks modelis pasenęs.
„Kada įstaigoms trūksta lėšų, galvoja, kokiais būdais padengti tą trūkumą. Tikrai galvos skausmas buvo, kaip kompensuoti energetinių išteklių pabrangimą, nes pabrango kartais, kaip kompensuoti infliaciją“, – sako Privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.
„Tas apmokėjimo principas galvinio įkainio buvo priimtas 1990 metais. 1990 metais buvo idėja ta, kad apie 30 proc. tik lankosi pas savo šeimos daktarą. 1990 metais pas šeimos daktarą paslaugų spektras buvo labai siauras. Dabar šeimos gydytojo paslaugų spektras yra gerokai išaugęs – tiek prevencinių programų, tiek tyrimų ir. t.t.“, – tvirtina Panevėžio miesto poliklinikos direktorius Karolinas Valantinas.
„Deja, neretai žmogui turime pasakyti, kad, žinokite, mes jums galime padaryti tyrimus, tačiau tiek, kiek iš ligonių kasų kompensuojama jų galbūt nepakaks jūsų ligai diagnozuoti”, – neslepia Šeimos gydytojų profsąjungos valdybos narė Jurga Dūdienė.
Ne tik dėl lėšų stygiaus, bet ir neaiškios tvarkos ne kartą yra pasisakę ir gydytojai specialistai.
„Tame faile, kuris paskelbtas Ligonių kasų puslapyje, kiekvieną savaitę turėtų atsirasti eilutė iš dešimties dedamųjų, kad mes suprastume, iš ko Ligonių kasa sudėjo tą įkainį, tuos 37 eurus, kuriuos moka gydymo įstaigai už urologo konsultaciją su echoskopija. Iš ko ji susideda? <...> Sistema turi būti skaidri ir visiems suprantama. Mes dabar nesuprantame“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Forumas“ anksčiau kalbėjo Santaros klinikų urologas Robertas Adomaitis.
Profesoriaus Vytauto Kasiulevičiaus teigimu, sveikatos sistemos spragos yra akivaizdžios. ES sveikatos finansavimo vidurkis siekia 8–10 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), kai Lietuvoje nesiekia 7 proc.
„Už valstybės draudžiamus asmenis, t.y. pensininkus, vaikus, neįgaliuosius valstybė sumoka 2–3 kartus mažiau ir, jeigu sumokėtų tiek, kiek dirbantieji moka už save, visos tos problemos išsispręstų. Be abejo, tai yra prioriteto klausimas“, – akcentuoja V. Kasiulevičius.
A. Veryga svarsto, galbūt apskritai reikia susimąstyti, kokia kryptimi valstybė nori judėti.
„Tai yra sistemos iškraipymas, nes kam tada yra galvinis mokestis? Reikėtų tada šnekėtis, ar mes norime tokios medicinos, kokią turime dabar, ar gali atsirasti kas nors, kas yra apmokama paties paciento? Tada reikėtų grįžti prie diskusijos apie papildomą savanorišką sveikatos draudimą, kurio objektu ir galėtų būti kažkas, kas nedraudžiama tuo privalomu“, – kalba A. Veryga.
Ligonių kasos duomenimis, viešose pirminės sveikatos priežiūros įstaigose prisiregistravę 6 iš dešimties pacientų, privačiose – 4 iš dešimties.
