Sveikata

2021.05.31 05:30

Valstybinės poliklinikos gydytojų komisija atmetė merginos prašymą skirti gyvenimą gelbstintį vaistą: „Tu būsi narkomanė“

Laura Adomavičienė, LRT.lt2021.05.31 05:30

Pasaulyje apie 7 proc. žmonių turi dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromą, trumpai vadinamą ADHD sindromu, tačiau Lietuvoje šį sindromą leidžiama turėti tik vaikams ir tik jiems gali būti skiriami vaistai. Bet ne Viktorijai (merginos vardas redakcijai žinomas, pašnekovės prašymu pakeistas). Su sindromu ji susidūrė jau būdama pilnametė ir gydymas merginai pasiekiamas nebent privačioje klinikoje. Mat valstybinėje poliklinikoje atėjusi prašyti pagalbos Viktorija tikina buvusi ne tik palikta be pasiteisinusio gydymo, bet ir išjuokta.

Viktorija pasakojo, kad ADHD sindromo požymius jutusi nuo penktos klasės, tačiau nei ji, nei jos tėvai neįtarė, kad tai gali būti diagnozė. Matydama, kad nebepajėgia susitvarkyti su kilusiais iššūkiais, mergina, tėvų paskatinta, kreipėsi pagalbos į psichiatrus, tačiau šių diagnozė rodė, kad ji serga depresija.

„Buvo akivaizdu, kad dukra yra duobėje. Tuo metu buvo kilę įtarimų ir dėl valgymo sutrikimų, tačiau dabar, kai žiūriu į situaciją retrospektyviai, tai nieko bendro su valgymo sutrikimu neturi“, – pasakojo Viktorijos mama Daina.

Nors buvo diagnozuota depresija, Viktorija juto, kad tai nėra tas sutrikimas, kuris sunkina jos kasdienybę, todėl mergina ir toliau nepaliovė domėtis savo būsena. Mat antidepresantai, kuriuos ji vartojo gydytojų paskyrimu, bei psichoterapijos kursai laukiamo rezultato nedavė.

Naršydama internete mergina aptiko informaciją apie ADHD sindromą, kone visi jo simptomai idealiai atitiko jos pačios būseną. Mergina apie tikimybę, kad ji gali turėti šį sindromą, užsiminė mamai, tačiau Dainą sutrikdė sindromo pavadinime esantis žodis „hiperaktyvumas“.

„Ji man niekada neatrodė hiperaktyvi, niekada nebuvo tokia, kad sienomis laipiotų. Dabar suprantu, kad tai yra tiesiog stereotipas, kad hiperaktyvus žmogus yra tik tas, kuris nenustygsta vienoje vietoje“, – pasakojo Daina.

Mama junta kaltę dėl klaidų, kilusių dėl informacijos stokos

Daina atviravo, kad jai, kaip mamai, buvo gana sunku iš pradžių viską suvokti, nes nebuvo šalia nė vieno, kuris galėtų paaiškinti, kas su jos pirmagime vyksta. Teko pačiai apčiuopomis ieškoti atsakymų, neišvengiant ir klaidų.

Daina neslepia, kad šiandien šios klaidos ją be galo skaudina, tačiau tai buvo neišvengiami etapai, su kuriais greičiausiai susiduria visi tėvai, Lietuvoje auginantys ADHD sindromą turinčius vaikus.

„Kai aš jau žinau, kas yra ADHD, kai perskaičiau daugybę knygų apie tai, man viskas labai gražiai sugulė į vietas. Mažas pavyzdys, kuris atrodo nereikšmingas, bet iš tiesų labai daug pasako. Kai Viktorija buvo mažytė, prieš Kalėdas pirkdavome jai Advento kalendorių. Mokydavome, kad kiekvieną dieną galima atidaryti tik po vieną langelį, bet kur tau – ji visus šokoladus suvalgydavo iš karto. Vėliau gimė kita dukra ir kai ši užaugo tiek, kad ir jai buvo galima pirkti Advento kalendorių, matau, kad situacija kardinaliai skiriasi.

ADHD vaikams sunku sukaupti dėmesį todėl, kad jie patiria stiprius impulsus. Sindromo neturintys žmonės sugeba jiems atsispirti, juos kontroliuoti. AHDH vaikams noras yra stiprus impulsas, kuriam jie negali atsispirti. Kol to nežinojau, aš, kaip ir visi tėvai, turėjau tokį vidinį nusistatymą, kad aš esu mama, aš privalau kaip nors ją išmokyti.

Kitas pavyzdys, ką daro Viktorija: žiūrime filmą, bet žiūrėti neįmanoma, nes ji nuolat komentuoja. Kai aplinkoje yra asmenų, kuriems tas nepatinka, o AHDH sindromą turintis žmogus negali impulsų kontroliuoti – jis tampa socialiai atstumtas. Taip ir buvo – Viktorija tarsi susiranda draugų, bet vis ilgainiui atstumiama“, – pasakojo Daina.

„ADHD žmonėms noras ir impulsas yra tiesiog sinonimai. Man įdomu žiūrėti filmą, kai gali apie jį pašnekėti tuo pat metu. Yra žmonių, kuriems tai nepatinka, bet net jeigu matau, kad tai kitam nepatinka, aš negaliu nustoti“, – antrino pati Viktorija.

Depresija – laiku nediagnozuoto sindromo nulemta liga

Kol mergaitė mokėsi pradinėse klasėse, ADHD sindromo požymių buvo nedaug, jie labai nekrito į akis. Mat mokslai pradinėse klasėse Viktorijai sekėsi gerai. Daina įsitikinusi, kad tam buvo palanki pati sistema, mat pradinėse klasėse ugdomi vaikai dažnai negali ilgam sutelkti dėmesio, tad mokymosi procesas vyksta palaipsniui, įtraukiant žaidimo elementų. ADHD sindromą turintiems vaikams tokia mokymosi sistema yra palanki, todėl šiuo amžiaus tarpsniu ryškesnių simptomų dažniausiai nei tėvai, nei mokytojai nepastebi.

„Pradinėse klasėse Viktorija mokėsi puikiai, jai sekėsi matematika, klaidų nedarydavo. Tačiau prasidėjus penktai klasei tapo nepalyginamai sunkiau: ugdymo metodika pasikeitė, mergaitei teko daug savarankiškai dirbti“, – prisimena Daina.

Ji tikina, kad jei tuo metu būtų įtarusi apie ADHD sindromą, kad jos dukra negali susikaupti prie mokslų dėl objektyvių priežasčių, ji Viktorijos tiesiog nebūtų taip spaudusi, o būtų ieškojusi pagalbos, kad mergaitei būtų lengviau prisitaikyti prie aplinkos, kad ji išaugtų tą sindromą, mat šis laiku kreipiantis į psichologus ir pritaikius medikamentus palaipsniui gali būti išgydomas.

Visgi augdama su nenustatytu, tačiau kasdien lydinčiu AHDH sindromu, Viktorija klimpo vis gilyn. Pradėjo nesisekti mokykloje, kaskart būdavo vis sunkiau susirasti draugų, ėmė kankinti nuolatinis kaltės ir nepasitenkinimo savimi jausmas, jis gramzdino į depresiją.

Krizę išgyveno ir Daina – kaip mama ji jautėsi atsidūrusi beviltiškoje padėtyje, matydama depresijoje skęstantį vaiką ir nežinodama, kaip jam padėti. Iš vienos pusės ji stengėsi vadovautis visuomenėje priimtomis taisyklėmis, kad reikia vaiką ruošti savarankiškam gyvenimui, stringant mokslams stipriau lenkti prie knygų ir nepasiduoti kylančioms emocijoms. Tačiau Dainos neapleido jausmas, kad nors ir būdama gera mama, ji visgi kažką daro ne taip, tik ką – niekas atsakyti negalėjo.

„Dabar aš suprantu, kad reikėjo viską daryti kiek kitaip, negali versti žmogaus bėgti, jeigu jis neturi kojų. O vaikas, norėdamas būti geras, jis nori bėgti, bet negali. Iš to ir gimsta depresija“, – pasakojo Daina.

Tik vėliau mamai su dukra gilinantis į literatūrą ir ieškant atsakymų išryškėjo, kad nerimas ir depresija yra dažni ADHD sindromą turinčio asmens palydovai.

Gyvenimą merginai grąžino vaistai

Viktorija su ADHD sindromui būdingais simptomais bei iš to išplaukusiais antriniais sutrikimais nerimu ir depresija gyveno iki pat vidurinės mokyklos baigimo. Sumaištį kėlė ir baigiamieji egzaminai: tiek tėvams, tiek ir gydytojams atrodė, kad didelis nerimas ir stresas kyla būtent dėl laukiančių abitūros egzaminų.

Viktorija egzaminus išlaikė, įstojo studijuoti, tačiau problemos nesibaigė. Merginai ir toliau buvo sunku prisėsti prie studijų ir susikaupti, tad mokslai baigėsi akademinėmis atostogomis. Pradėjusią dirbti merginą aplankė dar vienas iki tol nepažįstamas ADHD simptomas – paaiškėjo, kad Viktorija tiesiog negeba taupyti pinigų.

„Per akademines atostogas pradėjau dirbti, bet kiekvieną kartą, kai tik gaudavau algą, tą pačią dieną ją beveik visą išleisdavau. Paskui neišvengiamai užklumpa kaltės jausmas. Man labai nemalonu kitų žmonių prašyti pinigų ir pagalbos. Ir kiekvieną kartą grauždavausi, kad štai vėl išleidau visus pinigus ir vėl reikės mamos prašyti“, – pasakojo Viktorija.

Beje, elgesys su pinigais ir buvo vienas paskutinių aliarmo skambučių, kurie privertė šeimą rimčiau atsigręžti į ADHD sindromą ir jam būdingus simptomus. Buvo aišku, kad reikia ieškoti gydytojo, kuris Viktorijos ir Dainos įtarimus dėl šios diagnozės patvirtintų arba paneigtų.

Gydytoją, kurios specializacija yra šio sindromo gydymas, Viktorija rado privačioje klinikoje. Čia praėjusį gruodį po kelių vizitų ir atliktų testų įtarimai pasitvirtino – ADHD diagnozė įrašyta Viktorijos ligos istorijoje, merginai skirti šio sindromo simptomus padedantys suvaldyti vaistai.

„Kai dukra pradėjo gerti šituos vaistus, pokytį pastebėjau iš karto. Atsirado motyvacija atlikti konkretų darbą, pavyzdžiui, susitvarkyti kambarį. Neseniai ji pati sugebėjo susitaupyti nemažą sumą pinigų. Nors yra dar tam tikrų krizių, bet dabar – nepalyginamai geriau“, – pasakojo Daina.

„Mane nuolat kankindavo daug vienu metu galvoje besisukančių minčių, o pradėjus vartoti šiuos vaistus pasidarė ramiau, aš lengviau susikaupiu darbui“, – antrino Viktorija.

Vietoje recepto – gydytojų konsultacinė komisija

Tuo metu, kai atrodė, kad dėl pritaikyto sėkmingo gydymo Viktorijos, o kartu ir jos artimųjų gyvenimas grįžta į vėžes, paaiškėjo, kad su merginai paskirtais medikamentais kyla kitų bėdų. Mat Lietuvoje ADHD sindromui gydyti gali būti skiriamas vienintelis vaistas – „Concerta“, tačiau pagal patvirtintą šalyje tvarką šį vaistą galima skirti tik sindromą turintiems vaikams. Suaugusieji vaistą gali gauti tik tuo atveju, jeigu jį vartojo būdami nepilnamečiai. Vaistas suaugusiesiems skiriamas ypač retai dėl jame esančių psichotropinių medžiagų.

Tačiau to, skambindama į Centro polikliniką psichiatrei, Viktorija nežinojo. Sprendimas atrodė labai paprastas: kam vykti į privačią kliniką, mokėti daugiau nei pusšimtį eurų už gydytojo konsultaciją, kai receptą vaistams gali išrašyti valstybinėje poliklinikoje dirbanti psichiatrė, pas kurią Viktorija lankėsi ir anksčiau.

Centro poliklinikos gydytoja psichiatrė į tokį merginos prašymą sureagavo skeptiškai ir receptą išrašyti atsisakė. Viktorija bandė aiškinti gydytojai, kad turi specialistės pasirašytą išrašą apie diagnozę, siūlėsi jį atsiųsti, bet gydytoja buvo nepalenkiama – Viktorija turi apsilankyti Centro poliklinikos gydytojų komisijoje, ši ir nuspręs, ar apskritai merginai galima skirti tokio pobūdžio vaistus.

Medikų verdiktas – tu būsi narkomanė

Viktorija sutiko apsilankyti poliklinikos gydytojų komisijoje, į svarstymą nusivežė ir privačios klinikos gydytojos išrašą apie nustatytą ADHD sindromą. Ji tuomet dar nežinojo, kad komisijoje 10 minučių pokalbis su trimis Centro poliklinikos specialistais bus viena iš skausmingiausių patirčių jos gyvenime.

Mergina pasakojo, kad iš komisijos narių, ypač jai vadovavusio gydytojo, kuris, beje, neprisistatė, ji sulaukė spaudimo, net patyčių.

„Skaitydamas mano atsineštą išrašą komisijoje dalyvavęs gydytojas vis laidė komentarus, kurie privertė jaustis labai nepatogiai. Kas tas vyras – atsakyti negaliu, nes man nė vienas iš narių neprisistatė. Kai aš komisijai paaiškinau, kad man reikia vaistų, nes jie man padeda, man su jais sekasi, tas gydytojas sako – tai jie visiems padeda. Sutrikau“, – tikino Viktorija.

Iš pirmo žvilgsnio komisijos klausimai tarsi logiški: kaip nustatytas ADHD sindromas, kokie papildomi tyrimai atlikti, tačiau atsakymus lydėję komentarai, merginos nuomone, buvo mažų mažiausiai neetiški.

„Pasak gydytojo, be širdies tyrimo, aš dar turėjau pasidaryti akių tyrimą dėl glaukomos ir pasitikrinti skydliaukę. Paskui sako: „O ką mes darysime, jei tu apaksi? Tavo gydytoja bus atsakinga. O jeigu numirsi?“ Sakė, kad aš šiuos vaistus ilgiausiai galiu gerti tik metus, nes kitaip būsiu įrašyta į narkomanų sąrašą ir būsiu oficialiai narkomanė. Taip ir pasakė.

Gydytojas pradėjo taip mane pulti, aiškino, kad negali išrašyti šitų vaistų, nes tiems žmonėms, kurie turi ribinį asmenybės sindromą, serga depresija, negalima šitų vaistų gerti. Aš bandžiau aiškinti, kad man depresija išsivystė nuo ADHD, o jis sako, kad taip negali būti, kad šitų vaistų aš gerti negaliu, nes vartoju antidepresantus. Bandžiau aiškinti, kad man psichiatrė sumažino antidepresantų dozę ir kai pasidarys lengviau, gal iš viso juos nutrauks. Juk tai yra žmogus, kuris specializuojasi šioje srityje. Greta buvusi komisijos narė dar bandė įsiterpti, kad jei specialistė vaistus skyrė, gal ir komisija gali leisti, bet gydytojas pasižiūrėjo į mano išrašo lapą ir pasakė: „Aš neduodu palaiminimo.“ Buvo labai nemalonus pokalbis“, – prisimena Viktorija.

Komisijos posėdis Viktorijai sukėlė tiek streso, kad ši, laukdama koridoriuje komisijos sprendimo, paskambinusi mamai apsiverkė. Ir dabar ji prisimena, kaip kojas krėtė nervinis drebulys, negalėjo nustoti rankomis gniaužyti kuprinės.

„Iš manęs gydytojai šaipėsi. Mato išraše, kad sunkiai man sekėsi mokykloje matematika, negalėdavau eilėraščių mintinai išmokti, rašyti rašinių, bet pamanyk – mokausi dabar japonų kalbos. Tai kaip čia gali taip būti?! Niekaip nesupratau, kuo tai susiję. Kai geriu vaistus – aš galiu susikaupti.

Bet tai yra jau trečias kartas, kai bandau mokytis japonų kalbos. Pirmą kartą mokyklos būrelyje, antrą kartą universitete, bet dėl depresijos, nerimo ir ADHD buvau išmesta, nes negalėjau lankyti paskaitų, gerai neišlaikiau egzaminų. Dabar japonų mokausi trečią kartą, individualiai, nuo pat pradžių“, – komisijos paliktą kartėlį ir dabar junta mergina.

Prieš priimdama sprendimą Centro poliklinikos gydytojų komisija į pagalbą pasikvietė poliklinikoje dirbančią psichiatrę, pas kurią Viktorija paprastai lankosi. Mergina tikina buvusi apstulbinta, kabinete matydama keturis psichikos sveikatos specialistus, kurie, užuot padėję pacientui, sergančiam depresija, turinčiam ADHD sindromą, nė piršto nepajudino, kad bent įtampa kabinete nuslūgtų.

„Nė vienas iš keturių gydytojų nepaklausė, ar man viskas gerai, niekas nepasiūlė nosinės, nors matė, kad verkiu, kad man didelis stresas, – apmaudo neslėpė mergina. – Komisija vis kalbėjo apie asmens ribinį sindromą, nors kelintą kartą aš jiems aiškinau, kad jo neturiu. Tokio mano anamnezėje nėra.“

„Va štai taip depresija sergantis žmogus ateina pas psichiatrus... Iš literatūros, bent kaip ADHD sindromo gydymas vyksta Amerikoje, tai šiuos vaistus kai kurie žmonės geria visą gyvenimą. Gerdamas tuos vaistus tu tiesiog gali gyventi. Mano dukra be jų negali nei dirbti, nei mokytis. Reiškia, žmogus yra pasmerktas“, – piktinosi Daina.

Įtaria, kad medikai apie vaistus neturėjo nė menkiausios nuovokos

Dainai susidarė nuomonė, kad ir komisijoje dalyvavę psichiatrai mažai suvokia apie vaistą, kurio prašo dukra, nes kai kurie jų siūlymai realiai neįgyvendinami. Pavyzdžiui, ypač keistas jai pasirodė siūlymas mažinti po truputį vaisto vartojimą, naudojant po pusę tabletės.

Pasak Dainos, tabletės po pusę naudoti tiesiog neįmanoma – nėra kaip jos laužti pusiau. Mat tabletė sudaryta iš dviejų dalių: vienoje yra vaisto pasta – kita dalis tuščia ir jos abi sujungtos apvalkalu. Išgėrus vaisto, dalis pastos patenka į organizmą, kita dalis keliauja į tuščią kapsulę ir pasisavinama vėliau. Toks mechanizmas reikalingas tam, kad žmogus vaisto gautų visas 8 val., jį įsisavintų pamažu visą tą laiką, kada jis turi būti darbingas. Padalijus tabletę pusiau, vaistas tiesiog būtų sugadintas ir nebetinkamas vartoti.

„Štai taip komisija per kelias minutes užkerta kelią naudoti vaistą, kuris tinka, bet lengva ranka vietoje jo siūlo dar vienus antidepresantus, kurie padėtų dėmesį sukoncentruoti. Kaip eksperimentiniam triušiui. Apie ADHD sindromą Lietuvoje beveik niekas nežino, bet dėl to kenčia pacientai“, – nusivylimo neslėpė Viktorijos mama.

Tačiau pačią Viktoriją labiausiai pribloškė tai, kad ji išėjo iš poliklinikos be jokių tolesnių nurodymų. Taip ir liko neaišku, ar reikia tikrintis akis ir skydliaukę, nes siuntimo niekas nedavė, kreiptis į poliklinikos gydytoją psichiatrę dėl tolesnių konsultacijų nesiūlė. Sprendimo išrašo iš komisijos išvykstančiai pacientei irgi niekas nedavė.

Poliklinika atvejo nekomentuoja

Naujienų portalas LRT.lt kreipėsi komentaro dėl vykusio gydytojų komisijos posėdžio į Centro polikliniką, tačiau įstaigos direktorius Kęstutis Štaras tikino, kad pats šios komisijos posėdyje nedalyvavo, todėl pasiūlė kreiptis į poliklinikos Psichikos sveikatos klinikos vedėją Mariją Janulionienę. Su šia gydytoja portalui pavyko susisiekti, tačiau ji telefonu kalbėtis atsisakė ir paprašė atsiųsti klausimus raštu.

Naujienų portalas LRT.lt teiravosi, ar vyksta poliklinikoje vidinis tyrimas pagal Dainos parašytą skundą dėl konsultacinės gydytojų komisijos svarstymo eigos ir jei tyrimas yra baigtas – kokios jo išvados. Taip pat prašyta paaiškinti, kodėl norint pratęsti vaisto „Concerta“ vartojimą būtina šį klausimą pirmiausia apsvarstyti konsultacinėje gydytojų komisijoje, kokia tokio vaisto paskyrimo tvarka galioja Lietuvoje ir kokie veiksniai lėmė, kad vaistas nebuvo paskirtas pacientei.

M. Janulionienės atsakymas buvo lakoniškas.

„Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nuostatomis, visa informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą, sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ir gydymą, taip pat visa kita asmeninio pobūdžio informacija apie pacientą yra laikoma konfidencialia, todėl įstaiga neturi teisės detalizuoti Jūsų prašomų aplinkybių.

Taip pat informuojame, kad pacientų skundai nagrinėjami minėtame įstatyme nustatyta tvarka, o vaistinio preparato „Concerta“ skyrimo sąlygos yra nurodytos gamintojo paruoštame informaciniame lapelyje“, – rašoma Centro poliklinikos Psichikos sveikatos klinikos vedėjos atsiųstame atsakyme.

Didžiausia problema – nėra aiškaus reglamentavimo

Visgi plačiau apie ADHD sindromą, jo gydymo galimybes Lietuvoje bei vaisto „Concerta“ ypatybes sutiko papasakoti „Kardiolitos“ klinikų gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Junona Šklenskienė – viena iš nedaugelio psichiatrų Lietuvoje, besispecializuojančių ADHD sindromo srityje.

Pasak J. Šklenskienės, šiandien vaistas „Concerta“ yra vienintelis Lietuvoje registruotas medikamentas, skirtas ADHD sindromui gydyti, pagal šalyje nustatytą tvarką, šį medikamentą galima skirti tik jauniesiems pacientams iki 18 metų. Tokios praktikos laikomasi remiantis nuostata, kad ADHD sindromas dažniausiai pasireiškia vaikams ir su laiku iš jo išaugama.

„Visgi paskutinius kelis dešimtmečius vyksta procesas, keičiasi supratimas apie šį sutrikimą ir dabar tarptautinėse klasifikacijose jis yra apibūdinamas kitaip. Buvo pastebėta, kad tie sunkumai visgi nepraeina ir tęsiasi toliau jau suaugus. Sutrikimas pasireiškia arba tik dėmesio deficitu, arba hiperaktyvumu, arba šie du sutrikimai gali eiti kartu. Nepasakyčiau, kad tai yra retas sutrikimas, tiesiog pasikeitė supratimas apie jį, pasikeitė diagnostika, bet sistema taip greitai, turbūt, nesikeičia ir neprisitaiko“, – tikino gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.

Suaugusiems asmenims su ADHD sindromu „Concerta“ vaistas Lietuvoje gali būti skiriamas tik tuo atveju, jeigu pacientas jį vartojo iki 18 metų. Tokios praktikos laikomasi ne tik Lietuvoje, bet ir kai kuriose kitose Europos šalyse. „Concerta“ vaistas suaugusiesiems gydyti registruotas tik 15 Europos šalių, tarp jų – Skandinavijos šalys. „Concertos“ veiklioji medžiaga yra metilfenidatas, psichostimuliantas, priskiriamas narkotinių medžiagų grupei, tad vaistas gali būti skiriamas tik gydytojo ir vartojamas griežtai medikams prižiūrint.

„Ir čia ateiname prie didelės problemos, nes vaistas neturi indikacijos gydyti suaugusiuosius. Kai skiriame gydymą ne pagal indikaciją, nėra aiškaus reglamentavimo, toks variantas yra rizikingesnis, gydytojai nesijaučia saugūs“, – komentavo J. Šklenskienė.

Diagnozė atneša palengvėjimą ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems

Tiesa, gydytoja pabrėžė, kad medikamentinis gydymas yra tik viena iš sudedamųjų viso proceso dalių susidūrus su ADHD sindromu. Gydymas pirmiausia pradedamas nuo psichoedukacijos, kai nustatomas sutrikimas. Tada žmogus pradeda suprasti, kas su juo iš tiesų vyksta, ir tai tiek pačiam pacientui, tiek jo artimiesiems suteikia didelį palengvėjimą. Tiesa, gydytoja pridūrė, kad nustatyti sutrikimą ne visada paprasta.

„Nustatyti sunkiau mergaitėms, nes joms dažnai pasireiškia tik dėmesio deficitas. Tai yra tokios tylios, užsisvajojusios mergaitės, kurios lyg ir nepatiria kokių nors sunkumų. Paprastai šį sutrikimą turintys vaikai dažniau būna išsiblaškę, sulaukia daugiau pastabų iš mokytojų, daugiau kritikos, dažniau jų prašoma pasistengti, dėl to dažnai nukenčia tokių vaikų savivertė.

Dažnai tokie žmonės vaikystėje vadinami gabiais tinginiais, jie dažnai balansuoja ant tokios perdegimo ribos, nes galvoje yra labai daug minčių, jie turi labai daug energijos, labai daug idėjų, bet visiškai nejaučia ribų, kada sustoti. Puola šen, puola ten, jiems sunku išlaikyti tą nuoseklumą. Ir sau reikalavimai dideli, atsiranda perfekcionizmas, todėl dažnai jie patenka pas specialistus, kai tiesiog perdega.

Žmonės per gyvenimą išmoksta gyventi su šiuo sutrikimu net nežinodami, kas tai yra. Bet ta diagnozė atneša tokį palengvėjimą, nes žmogus supranta, kad jis nėra tas gabus tinginys, nėra kažkoks keistas ar šiaip nenusėdi vienoje vietoje – tam yra paaiškinimas, kad tokia smegenų veikla.

Čia svarbi ir genetika, nes sutrikimas gali būti paveldimas. Dažnai būna, kad tėvai atveda į diagnostiką vaikus ir tada patys atpažįsta, kad turi tą sutrikimą, arba, pavyzdžiui, jaunuoliai išsitiria ir supranta, kad ir tėvai turi panašių bruožų: kad yra išsiblaškę, kad nenusėdi vienoje vietoje“, – pasakojo gydytoja.

Nustačius sindromą tokiems pacientams gali būti taikoma psichoterapija, kognityvinė elgesio terapija, sąmoningumo, dėmesingumo didinimo metodai, taip pat gali būti organizuojamos konsultacijos, kaip organizuoti savo dienotvarkę, kaip planuoti laiką, kaip išlaikyti dėmesį, kaip daryti pertraukas. Ne mažiau yra svarbus šeimos narių supažindinimas su sutrikimu. Mat tokių žmonių impulsyvumas kelia nemažai problemų šeimos, poros santykiams.

„Turbūt vienaip atrodo, kai tu galvoji, kad tavo partneris tyčia visur viską mėto ar vaikas nuolat pameta šalikus, daiktus mokykloje palieka, ir kitas dalykas, kai tu supranti, kad čia taip jau veikia smegenys. Arba aplinkiniai gali pastebėti, kad toks žmogus dažnai pertraukia pašnekovą, nes jau žino iškart, ką tas pašnekovas pasakys. Toks žmogus gali atrodyti nedėmesingas, grubus, impulsyvus. Bet kai žmonės žino, jie geriau supranta ir jiems neatrodo toks elgesys piktybiškas ar keistas“, – tikino J. Šklenskienė.

ADHD sindromą turintys suaugusieji yra stigmatizuojami

Gyvenantiems su nediagnozuotu ADHD sindromu pacientams kasdienybė gali būti iš tiesų sunki: stokojant suvokimo, kas su žmogumi vyksta, ir patiriant aplinkinių spaudimą „daugiau pasistengti“ gali išsivystyti antrinės ligos: depresija, nerimo sutrikimai.

Šioms antrinėms ligoms gydyti gali būti skiriami antidepresantai ir jie, anot gydytojos, gali būti veiksmingi, ypač toks grupės medikamentai, kurie veikia noradrenalino ir dopamino apykaitą.

„Bet tai nėra pirmo pasirinkimo vaistas. Pirmo pasirinkimo vaistai būtų vis dėlto psichostimuliantai. Kai vaistas yra skiriamas su gydytojo priežiūra – yra labai geri rezultatai, žmonių gyvenimo kokybė labai pagerėja. Žmogus gali baigti mokslus, jis gali išsėdėti prie stalo ir parašyti savo darbus, gali išlaikyti savo darbą, pagerėja santykiai, sumažėja impulsyvumas, pagerėja emocijų kontrolė. Vaistai veikia kaip akiniai: jie negydo šio sutrikimo, bet kol žmogus juos vartoja, jo funkcionavimas ir gyvenimo kokybė gali pagerėti.

Manau, procesas dar užtruks, kol vaistas bus patvirtintas suaugusiesiems gydyti. Norėtųsi, kad jis būtų greitesnis, nes tai yra labai didelė problema. Be medikamentinio gydymo palikti suaugę žmonės yra stigmatizuojami. Jie tarsi netenka teisės į gydymą. Šį vaistą dažniau skiria privačių klinikų gydytojai, dėl to pats gydymas tampa labiau prieinamas daugiau uždirbantiems. Bet gydymas turi būti prieinamas visiems ir galbūt net kompensuojamas“, – sakė „Kardiolitos“ klinikų gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė J. Šklenskienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.