Sveikata

2020.11.22 09:03

Žlugdyti gali ne bipolinis sutrikimas, o žalingi jo „kompanjonai“: psichiatrė pataria, ko netoleruoti ir kaip padėti

Laura Adomavičienė, LRT RADIJO laida „Sveikata“, LRT.lt2020.11.22 09:03

Bipolinis sutrikimas – būklė, kuriai būdingi labai staigūs ir kardinalūs nuotaikos svyravimai, besikeičiantys nuo visa apimančios euforijos iki gilios depresijos. Pakylėjimas gali tęstis nuo dviejų savaičių iki keturių mėnesių ir ilgiau, paskui depresija taip pat gali išsitęsti ilgiau kaip pusmetį. Abi būsenos yra potencialiai pavojingos tiek sergančiajam, tiek jo artimiesiems. Kas nulemia, kad pacientas suserga bipoliniu sutrikimu ir kaip jam padėti?


Bipolinis sutrikimas yra tokia psichikos liga, kai žmogui tampa be galo sunku kontroliuoti save ir adekvačiai vertinti aplinką. Pavyzdžiui, apimtas euforijos žmogus kelis mėnesius gali švaistyti pinigus, mestis į religinį fanatizmą, o vėliau pusmečiui panirti į depresiją ir skausmą malšinti svaigalais. Gydytoja psichiatrė Vilma Andrejauskienė LRT RADIJO laidai „Sveikata“ sakė, kad tie pacientai, kuriems liga jau yra diagnozuota, kurie ne kartą yra patyrę nuotaikų svyravimus, jie paprastai geba atpažinti ligos etapus jiems prasidedant ir ligą bent iš dalies gali suvaldyti. Kitaip yra tiems, kuriems kūno ir psichikos siunčiami signalai yra nauji. Jie gali gąsdinti tiek patį ligonį, tiek jo artimuosius.

Įdomu dar ir tai, kad bipoliniam sutrikimui, pasak gydytojos, genetika yra svarbus veiksnys, didinantis ligos riziką.

„Jeigu šeimoje yra vienas asmuo, tėtis ar mama, kurie yra sirgę šia liga, yra tikimybė, kad vaikams ji taip pat gali būti. Jeigu serga abu tėvai, vaikams tikimybė susirgti bipoliniu sutrikimu dvigubinasi“, – sakė V. Andrejauskienė.

Taip pat liga gali būti išprovokuota sunkių išorinių dirgiklių. „Tiek stresas, netektys, tiek netikėti džiaugsmai, kurių žmogus taip pat nelaukė, nebuvo pasiruošęs gauti tam tikrą iššūkį ar įvertinimą, apdovanojimą, gali veikti kaip šios ligos paleidėjai“, – pridūrė pašnekovė.

Specialistė sako, kad svarbu nenuvertinti savo savijautos. Norint išmokti kontroliuoti ligą būtina kreiptis į specialistus, ieškoti kvalifikuotos pagalbos. Kitų pacientų patarimai ar savigyda gali atnešti daugiau žalos nei naudos.

Pasak jos, dažnai gyventojai socialiniuose tinkluose susibūrę į tam tikras grupes diskutuoja apie ligą, jos eigą, kovos būdus. Vienas baisiausių dalykų, kai šie pacientai vienas kitam pradeda rekomenduoti vartojamus vaistus. Mat jeigu vienas vaistų derinys tinka vienam pacientui, tai dar nereiškia, kad jis padės ir kitam. Kiekvienas vaistas, taip pat ir tas, kuris skirtas psichikos ligai gydyti, turi būti išrašomas specialisto atsižvelgiant į žmogaus ligos eigą, gretutinius susirgimus, kitus kriterijus.

V. Andrejauskienė atkreipia dėmesį ir į tai, kad, be vaistų, bipoliniu sutrikimu sergančiam pacientui turi būti teikiama kompleksinė pagalba, skiriami psichoterapijos seansai. Gana svarbų vaidmenį gydant atlieka ir artimųjų parama, tačiau juos paciento nuotaikų svyravimai dažnai gąsdina, verčia jaustis bejėgius. V. Andrejauskienės teigimu, artimųjų supratingumas ypač svarbus, tačiau jis neturėtų virsti perdėtu, slegiančiai globėjišku elgesiu.

„Jeigu artimieji adekvačiai, tinkamai įvertina paciento būklę, jie gali būti palydovai, suteikiantys žmogui tvirtumo, kad jam pagerės, jeigu tik kreipsis pagalbos. Jie gali sukurti tinkamą aplinką, o ne sakyti: „Kiek gali gulėti lovoje? Kelkis ir eik bent kokį darbą susirasi.“ (...) Liga yra pagydoma, bet tik tinkamai sukūrus visą link sveikimo vedančią kelionę – medikamentinį gydymą, terapines, psichoterapines priemones, akcentus, kada į ką atkreipti dėmesį, ką daryti ir ko nedaryti. Tada galime turėti labai gerus rezultatus“, – sakė V. Andrejauskienė.

Gydytoja psichoterapeutė aiškina, kad neigiamai gydymo procesą gali veikti skubinimas keistis, perdėtas raginimas atvirauti, išsipasakoti apie savo būsenas.

„Maniakinėje fazėje nelabai susišnekėsi su pacientu, nes žmogus yra laimingas, jam pasaulis atrodo visas nuklotas gėriu ir jis pasiruošęs didžiausius perversmus daryti, o depresinėje fazėje jis nelabai nori kalbėti, jis tuo metu netenka santykio su savimi“, – sakė LRT RADIJO laidos „Sveikata“ pašnekovė.

Kita dažna problema – tokie ligos kompanjonai kaip alkoholis ar narkotinės medžiagos. Juose ligoniai kartais ieško užmaršties ir trumpalaikio pagerėjimo.

„Retai bipolinis sutrikimas yra vienas susirgimas, grynas, kad galėtume jį kaip iš vadovėlio nuskenuoti ir žinoti visas išeitis. Pavyzdžiui, kai žmogus vartoja alkoholį depresyviojoje fazėje, norėdamas, kad nebūtų taip sunku, mėgindamas save kažkaip išjudinti, jis gali gausinti dozes, norėdamas gauti efektą. Suprantama, kad artimieji jokiu būdu neturėtų būti tokiems veiksmams pakantūs, guostis, kad trumpam bus geriau, kad žmogus bent šiek tiek aprims, išsimiegos, jo nekankins tos baisios abejonės, nusivertinimas ir panašiai“, – kalbėjo V. Andrejauskienė.

Toleruoti žalingų priemonių vartojimo nereikėtų nuo pat pradžių. Mat, tai padarius vieną kartą, atsiras lūkesčių, kad tai taps taisykle.

Girdint, kad ligonis turi suicidinių minčių, to taip pat jokiu būdu nereikėtų ignoruoti, tačiau gydytoja psichoterapeutė priduria, jog norėdami apsaugoti pacientą jo artimieji kartais persistengia – ima stebėti kiekvieną žmogaus žingsnį. Žmogus tarsi nuolat sergstimas, į jo sekimą įtraukiami giminaičiai, draugai. Dėl to jis gali užsisklęsti, imti aplinkinių vengti.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Sveikata“ įraše.