Marijampolės senelių namai ir Raseinių rajono Blinstrubiškių senoliai bei juos prižiūrintis personalas savo kailiu patyrė, ką reiškia, kai senelių globos įstaigos paverčiamos infekcinėmis ligoninėmis.
Marijampolės senelių namuose užsikrėtė beveik visi senoliai, tačiau namų vadovams reikėjo stipriai pakovoti, kad sergančius jų globotinius priimtų ligoninės. Su tokiais sveikatos apsaugos sistemos akibrokštais susiduria ir kiti senelių namai, o Sveikatos apsaugos ministerija dėl jų globotinių gydymo ligoninėse poziciją pakeitė tik įsikišus kitoms institucijoms.
Kad spalio mėnesį į Marijampolės specialiuosius socialinės globos namus įsisuko virusas, buvo aptikta per profilaktinį personalo patikrinimą. Vienas po kito nedideliuose slaugos namuose pradėjo sirgti ir seneliai – iš keturiasdešimties gyventojų COVID-19 nepalietė tik dviejų senukų. Slaugos namų vadovybė, kai akyse silpstančius senolius atsisakė priimti gydymo įstaigos, pasijuto palikti vieni patys juos ir slaugyti, ir gydyti nuo infekcijos.
„Suprantat, mes juk ne gydytojai, mes teikiam socialines paslaugas, socialiniam darbuotojui sunku pasakyti, kokia seneliui infekcinės ligos forma, kaip ji vystosi. Tačiau matant kaip keitėsi sveikata, kyla temperatūra, reikėjo gydytojų pagalbos, kvietėm greitąją norėjom išvežti į ligoninę, bet mums sakė nevežti“, – prisimena Marijampolės globos įstaigos vadovė Viduta Bačkierienė. Anot jos, senelių atsisakė ir Marijampolės ligoninė, nes ji dar nebuvo aktyvuota kaip COVID-19 ligoninė, ir LSMU Kauno ligoninė, kurioje gydomi COVID-19 pacientai, nes esą ten buvo likę vos 50 vietų ir atvežus Marijampolės senolius, nebūtų likę vietos kitiems.
„Tai paskui išsinuomojom deguonies aparatus, lašinom lašelines, davėm deguonį. Tada jau Marijampolės ligoninė skyrė gydytoją, kuri ir šiandien dar ateina. Kai dūsta seneliai, jungiam deguonies aparatus. Tai taip ir gyvenam“, – dalijasi išgyvenimais V. Bačkierienė.
Anot slaugos namų vadovės, net ir pačius sunkiausius globotinius, sergančius koronaviruso infekcija, administracijai pavyko išgabenti į ligoninę tik su kitų institucijų pagalba.
„Tai buvo mūsų užsispyrimas, mūsų darbas, kad atvažiuotų greitoji, kad paimtų mūsų žmogų, tai juk mūsų rūpestis. Mes išnešiojom 1924 ar 1926 m. gimusius senelius ant rankų metų metus, o dabar staiga... per šitokį dalyką, kai tu negali gauti sveikatos priežiūros sistemoje kvalifikuotos pagalbos, tai ką aš žinau...“, – sako moteris.
„Kreipiausi ir į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, teko man dalyvauti pokalbiuose visur kitur, ir Sveikatos apsaugos ministerijoje, aš tikrai nesupratau, kaip galima neimti senelio, užsikrėtusio tikrai grėsminga liga, kaip galima neimti iš globos namelių, o globos namus paversti infekcine ligonine. Aš šito nesupratau ir po šiai dienai nesuprantu“, – sako V. Bačkierienė.
Židinys Marijampolės senelių namuose slūgsta, dalis sunkiai sirgusių senukų grįžta iš ligoninės, tačiau šešetas iš jų, vargais negalais išvežtų į gydymo įstaigas, neišgyveno.
Lygiai su tokiu pat akibrokštu, kai gydymo įstaigos atsisakė priimti koronavirusu užsikrėtusius senelius, susidūrė ir Raseinių rajono Blinstrubiškių socialinės globos namai.
„Mes buvom be žodžių nustebę, kad šitaip. Taip, pačius silpniausius, pačius sunkiausius senelius paimdavo, bet daug buvo tokių, kur kviečiama greitoji, o ji atvažiuoja ir neima. Bet juk greitosios be reikalo niekas nekviečia, vadinasi, juk matai, kad tam seneliui yra negerai“, – sako Vaida Vaičekauskienė, šių namų vyriausia socialinė darbuotoja.
Jei seneliui nereikėdavo gyvybei palaikyti reikalingų aparatų, jį palikdavo globos namuose.
Taip pat kaip ir Marijampolės slaugos namų administracijai, blinstrubiškiams skubiai reikėjo susirasti ir deguonies aparatų, ir kitų priemonių, palengvinančių sergančių senukų slaugą. Tačiau tokiai situacijai, kad teks patiems slaugyti senelių globos namų gyventojus ir iš esmės tapti infekcinėmis ligoninėmis, įstaigos nei pačios ruošėsi, nei buvo perspėtos, kad tam ruoštųsi ir planuotųsi darbus.
„Gink Dieve, ne. Nieko nebuvo, jokių nurodymų. Tik jau kai viskas prasidėjo, tada pradėjo sakyti, kad ir tuo reikia pasirūpinti, ir tuo. Kokia įranga reikalinga. Atvažiavo iš Kauno klinikų ligoninės ir pasakė tada, kad reikia deguonies aparatų mums įsigyti“, – dėsto V. Vaičekauskienė.
Reikėjo įsikišti Vyriausybei, slaugos namams – atskiros ligoninės
Socialinės globos namuose Lietuvoje gyvena daugiau kaip 13 tūkst. garbingo amžiaus ir negalią turinčių žmonių. Koronavirusas nustatytas 250 globotinių, beveik 30 jų mirė. Globos namais besirūpinanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nebenori eskaluoti šios problemos, nes esą galiausiai pavyko pasiekti, kad Operacijų vadovas pasirašytų dokumentą „Dėl COVID-19 ligos valdymo stacionariose socialinės globos įstaigose“, nepaliekančio sergančių senelių iš slaugos namų natūraliai atrankai.
Vis dėlto kalbinti šaltiniai ministerijoje pripažino, kad antrosios bangos metu norėta socialinės globos įstaigas paversti ligoninėmis. Kitaip tariant, pasiliekant ligoninėms nerašytą diskrecijos teisę nuspręsti palikti globos namuose be profesionalios pagalbos. Ir tik įsikišus SADM, kitoms institucijoms, buvo pasiekta, kad seneliai, kaip ir kiti kritiški ir sunkūs ligoniai, būtų vežami į ligonines.
„Visi mums padėjo ir Vyriausybė, kaip suprantu, mums padėjo“, – sako V. Vaičekauskienė.
Seneliams iš slaugos namų neuždaromos nei Santaros klinikos, nei Kauno LSMU, tačiau jose hospitalizuojami tik tie pacientai, kuriems išsivysto pačios sunkiausios koronaviruso komplikacijos. O dėl senelių iš slaugos namų, kuriems kiek lengvesni simptomai, svarstomi dar kitokie variantai, jei nesaugu juos palikti prižiūrėti slaugos namams.
„Taip, per pirmą bangą mes ėmėm visus, nes jų buvo nedaug. O kol kas mes nematom atoslūgio. Ir mes neturim kitos išeities dabar. Tokiu greičiu, kokiu dabar plinta užkratas, tai tokio greičio mes dar nesam matę. Visa Europa nebuvo tam pasiruošusi. Galima pasiruošti tokiems atvejams tik teoriškai“, – sako profesorius Feliksas Jankevičius, Santaros klinikų vadovas ligoninės vadovas. „Kai tokia grėsminga situacija, svarbiausia yra neužkrauti ligoninių ligoniais, kuriems nėra būtina pagalba“.
Vis dėlto, jo manymu, geriausiai senelius, jei tik nėra sudėtinga situacija, palikti ten, kuri jie gyvena, taip užkardomas ir viruso plitimas.
„Yra nemažas skaičius senolių, kurie kovidu užsikrečia ir nepasunkėja dėl kovido. Tai geriausia yra juos izoliuoti toje pačioje prieglaudoje, tuose pačiuose namuose, kur jie ir yra. Ir tęsti jiems slaugos paslaugas, bet izoliuojant nuo kitų. Ir kad personalas pats apsisaugotų. Bet jei mes to nesugebam padaryt, tai turime atrasti ligonines, kur galėtumėm koncentruoti tuos ligonius“, – sako F. Jankevičius. „Tai jau būtų sunkiau, geriau, kad jie būtų savo namuose ir neskleistų to užkrato. Tai vat ir ieškom geriausio varianto.“
Dabar, kaip teigia Santaros klinikų vadovas, linkstama prie to varianto, kad senoliai būtų vežami į jiems skirtas gydymo įstaigas.
„Galbūt net ne vieną, o kelias, jei teisybę pasakytume. Kol kas Vilniuje tai M. Marcinkevičiaus ligoninė koncentruojasi į slaugos pacientus. Ieškosim daugiau variantų, turim Ukmergės ligoninę, galvojam apie Širvintų ligoninę. Bet čia irgi yra sunkumų. Tam, kad tie ligoniai būtų koncentruoti vienoj vietoje, turi tos ligoninės būti pasiruošusios. Tad šiandien turim keletą variantų ir aiškinsimės su jomis“, – sako Santaros klinikų vadovas.
Nesusipratimai – dėl skirtingo supratimo
Sveikatos apsaugos ministerija savo ruožtu tikina, kad sunkiausi ligoniai visada buvo priimami į gydymo įstaigas, o pacientus, kuriems pasireiškia silpnesni simptomai, gydyti ir slaugyti turi ir gali slaugos namų personalas. Anot Aurelijaus Verygos, tokios „įstaigos turi slaugos licenciją, tai personalas turi būti apmokytas paslaugas teigti, pacientams kurių simptomai yra nesunkūs taip kaip ir žmonėms kurie yra namuose ir gydosi patys, jie jokio personalo neturi, jiems užtenka paprastos priežiūros“.
Vis dėlto pripažįstama, kad nesusipratimų kilo ir esą taip atsitiko dėl to, kad COVID-19 sergančių pacientų ligos sunkumo vertinimas tarp socialinių namų darbuotojų ir profesionalių sveikatos priežiūros specialistų gali skirtis.
LMSU Kauno klinikų atstovas doc. Vaidotas Gurskis, COVID-19 ligos Kauno regiono valdymo grupės vadovas, susidūręs ir su Marijampolės, ir su Blinstrubiškių socialinės globos namų situacijomis, raštu atsakęs SAM skirtus klausimus tvirtina, kad Kauno klinikos suteikė visą įmanomą pagalbą.
„Pirmoji socialinės globos įstaiga, kurios veikla sutriko dėl COVID-19, buvo Blinstrubiškių socialinės globos namai, kuriuose gyvena 198 gyventojai. COVID-19 šiuose namuose susirgo 100 globotinių, susirgo ar turėjo izoliuotis daugiau kaip pusė darbuotojų. Susidarius ekstremaliai situacijai, Kauno klinikos padėjo organizuoti pagalbą šiai įstaigai: konsultuojantis su SAM specialistais, sudarytas tolesnių veiksmų planas, deleguotos Kauno klinikų mobilios komandos, padėjusios suvaldyti infekcijos plitimą, įvertinusios pacientų būklę, juos konsultavusios ir sprendusios, kuriems iš globos namų gyventojų reikia gydymo ligoninėje. Visi šių namų gyventojai, kuriems reikėjo stacionarinio gydymo ligoninėje, buvo pervežti į LSMU Kauno ligoninę.
Kita įstaiga, kurioje išplito COVID-19 infekcija, buvo Marijampolės specialiosios globos namai. Remiantis pasauliniais COVID-19 infekcijos valdymo ir pacientų gydymo standartais, buvo pasitelkta pagrindinė rajone esanti Marijampolės ligoninė. Šios ligoninės personalas padėjo teikti pagalbą globos namų gyventojams, vertino jų sveikatos būklę, o tie pacientai, kuriems reikėjo stacionarinio gydymo, buvo pervežti į LSMU Kauno ligoninę. Visi kiti Marijampolės specialiosios globos namų gyventojai, sergantys lengva ar besimptome ligos forma, gydymą gavo namuose prižiūrint gydytojams. Šios dienos duomenimis, Marijampolės ligoninėje gydomi 5 šios specialiosios globos įstaigos gyventojai.
Globos įstaigų gyventojai, kaip visi kiti Lietuvos gyventojai, gauna visas reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas ir gydymą į ligoninę stacionarizuojant pagal medicinines indikacijas. Stacionarinių pagalbos apribojimų pacientams nėra, stacionarinių lovų COVID-19 pacientams gydyti Kauno regione kol kas pakanka. Svarbu suprasti, kad visų žmonių, įskaitant ir socialinės globos namuose gyvenančių ir sergančių besimptome ar lengva COVID-19 forma, stacionarizuoti į gydymo įstaigas nereikia“, – sako V.Gurskis.
SAM pažymi, kad pavasarį iš esmės visi pacientai, kuriems buvo diagnozuojama koronaviruso infekcija, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo, ar neturėjo simptomų, kokia buvo jų ligos forma, beveik be išimties buvo vežami į gydymo įstaigas. Šiuo metu pacientai yra vertinami pagal sunkumą ir į gydymo įstaigas vežami tik tie, kuriems reikia realios medicininės pagalbos.
