Toplygos finišas – nuo išmesto klubo ir nepateisintų vilčių iki apginto čempionų titulo

Kaip niekad konkurencingas, intriguojantis ir paženklintas netikėtais posūkiais 2026 metų Lietuvos futbolo Toplygos čempionato sezonas sekmadienį pasiekė finišo tiesiąją. Šiais metais pirmenybėse netrūko dramos – nuo iš lygos išmesto klubo, nepateisintų vilniečių lūkesčių iki suvalkiečių sidabro ir apginto čempionų titulo.

Vasario pabaigoje prasidėjęs čempionatas naująjį sezoną pasitiko atsinaujinęs – daugiau nei du dešimtmečius A lyga vadintas aukščiausiasis šalies futbolo divizionas virto Toplyga.

Prieš pirmenybių startą lygos vadovai ambicingai kalbėjo apie „kertinį proveržio sezoną“ ir ambicijos išties pasiteisino – čempionato nugalėtojas paaiškėjo tik priešpaskutiniajame ture, o pirmąją ir ketvirtąją vietas skyrė vos 6 taškai.

Antrus metus iš eilės Toplygoje triumfavo sezono viduryje vyriausiąjį trenerį pakeitęs „Kauno Žalgirio“ klubas, metus užbaigęs su trimis trofėjais – ekipa taip pat iškovojo Supertaurę ir LFF taurę.

Sidabro medalius po 5 metų pertraukos susigrąžino pirmenybes su naujaisiais savininkais pasitikę Marijampolės „Sūduvos“ futbolininkai, o bronza atiteko permainas išgyvenusiai Vilniaus „Žalgirio“ komandai. Dviem taškais nuo prizininkų atsiliko į aukščiausiąjį šalies futbolo divizioną sugrįžęs Vilniaus rajono „TransInvest“ klubas.

„Čempionato metu buvo keli periodai, kai kelios komandos vienu metu buvo favoritės, – pasibaigusį Toplygos sezoną vertino buvęs futbolininkas, Profesionalių futbolininkų asociacijos (PFA) Lietuvoje prezidentas Arūnas Klimavičius. – Didelėje duobėje buvęs „Kauno Žalgirio“ klubas laiku sustiprino savo suolelį – net ir nelengvame sezone jie buvo verčiausi pergalės.

Kitos komandos duobių turėjo šiek tiek daugiau, bet finišas, kai paskutinėse turo rungtynėse klubai dalijosi vietomis, tikrai papuošė visą sezoną.“

Konkurencijos nepagailėjęs sezonas išsiskyrė ir futbolo bendruomenės augimu – bene ryškiausiai tą darė „Žalgiris“. Klubo prezidentas, visuomenininkas Andrius Tapinas ragino futbolo aistruolius lankytis rungtynėse ir tą darė sėkmingai – sezono metu komandos namų rungtynėse Liepkalnio gatvėje stūksančiame stadione iš viso apsilankė daugiau nei 50 tūkst. sirgalių, viename susitikime vidutiniškai buvo per 3 tūkst. gerbėjų.

„Pagal žiūrovų skaičių, manau, ženkliai einame į priekį, – apie pokyčius Lietuvos čempionate kalbėjo tik ką į šalies vyrų futbolo rinktinės trenerio postą paskirtas Mindaugas Čepas. – Pagarba tiems klubams, kurie galų gale atsisuko į žmones, besidominčius futbolu.

Kalbant apie kovą dėl čempionų titulo – dėl jo varžėsi ne vienas klubas. Dabar yra mažiausiai trys komandos, kurios ateityje gali viena kitai sudaryti stiprią konkurenciją ir kartu kelti čempionato lygį. Manau, kad mes žingsnis po žingsnio einame į priekį. Galbūt kiti čempionatai tą daro ženkliai greičiau, bet nesutinku su tais, kurie sako, kad pas mus yra stagnacija. Mes tikrai einame į priekį.“

Trigubas kauniečių triumfas ir prasitęsęs sezonas

Antrus metus iš eilės Lietuvos čempionų vardas atiteko „Kauno Žalgiriui“. Praėjusiais metais dominavęs klubas šį sezoną pradėjo triumfu Supertaurės akistatoje su „Panevėžio“ ekipa, o Toplygoje startavo su aštuoniomis pergalėmis per dešimt sužaistų susitikimų.

Tuomečio vyriausiojo trenerio Eivino Černiausko vadovautas klubas sunkų etapą išgyveno pavasarį – gegužę keturis susitikimus sužaidė lygiosiomis, dvejose rungtynėse patyrė pralaimėjimus. Po aštuonių nelaimėtų dvikovų serijos „Kauno Žalgiris“ nusprendė atsisveikinti su strategu iš Marijampolės, treneriu tapo kroatas Željko Sopičius.

Charizmatiškasis futbolo specialistas prie darbų stojo liepą – jis į komandą pasikvietė būrį naujų veidų ir pradėjo istorinę kauniečių kelionę.

Kroato vedamas klubas startavo UEFA turnyrų atrankoje ir po atkaklios kovos pirmą kartą organizacijos istorijoje prasibrovė į pagrindinį europinių varžybų etapą – iškovojo vietą UEFA Konferencijų lygoje.

Savo ruožtu Toplygos kovas Ž. Sopičius pradėjo lygiosiomis su Telšių „Džiugu“, o paskui pavyko iškovoti tris pergales iš eilės. Jau rugsėjį kauniečiai sutriuškino tą patį Telšių klubą ir Marijampolės „Sūduvą“, o spalio pabaigoje priešpaskutiniame ture nugalėjo Kauno rajono „Hegelmann“ ekipą ir užsitikrino titulą.

Sezoną „Kauno Žalgiris“ uždarė, kaip pats skelbė, „gėdingai“ – rezultatu 1:4 buvo sutriuškintas „TransInvest“ futbolininkų.

„Po pirmų septynių turų jau bemaž buvo aišku, kad čempionais taps „Kauno Žalgiris“, atrodė, kad viskas važiuoja į priekį, – kauniečių pasirodymą šiame sezone kalbėdamas LRT PLIUS laidoje „Atviras derinys“ vertino futbolo ekspertas ir Vilniaus „Žalgirio“ akademijos vadovas Žydrūnas Grudzinskas. – Paskui ėjo ilga nelaimėtų rungtynių serija ir prasidėjo suirutė, per ją atsirado galimybių „Sūduvos“, „Žalgirio“ klubams.

Atrodė, kad bus reikalų, bet kauniečiai sureagavo – atsivežė naujų žaidėjų, praplėtė suolą, papildymas buvo laiku ir vietoje, tad komanda sugrįžo į pergalių kelią ir laimėjo visus tris trofėjus – Toplygą, LFF taurę ir Supertaurę. Europa, tiesa, yra kitas lygis, bet Lietuvoje jie susitvarkė. [...] Jie turėjo laimėti. Tiesa, dabartinėje situacijoje Toplygą reikėjo užbaigti ramiau ir aukso medalius pasiimti anksčiau.“

Istorinį žygį Konferencijų lygoje Ž. Sopičiaus auklėtiniai pradėjo spalio viduryje – pirmosiose rungtynėse rezultatu 0:4 krito prieš Anglijos „Premier“ lygos „Brighton“ klubą, paskui namuose 1:4 nusileido Bergeno „Brann“ ekipai iš Norvegijos. Praėjusią savaitę kauniečiai patyrė dar vieną skaudų pralaimėjimą – juos rezultatu 3:0 įveikė Šveicarijos komanda „Lugano“.

Pasak Ž. Grudzinsko, Lietuvos čempionate dominuojantis „Kauno Žalgiris“ neturi sąlygų tobulinti tokio žaidimo, kokio reikalauja europiniai turnyrai.

„Tai yra du skirtingi futbolo pasauliai. Kai kas sako, kad kauniečiai nepakovoja su „Brighton“ klubu. Kovok, kiek nori... Toplygoje jie žaidžia su kamuoliu, dominuoja, laimi. Ten nuvažiavęs tu kamuolio praktiškai negauni, o futbolas žaidžiamas su vienu kamuoliu, antro įsimesti į aikštę negali (šypteli).

Tokiu atveju susiduri su realybe. Būdamas be kamuolio Lietuvoje nesusiduri su tokiu dideliu spaudimu, tau tiesiog duoda didesnę teritoriją, atsitraukia. Taip neišsiugdai tų dalykų, kurie yra reikalingi Europoje. Kai žaidi su komandomis, kurios viską daro greičiau ir tiksliau, pakliūvi į situacijas, kurios skiriasi kaip diena ir naktis“, – pažymėjo futbolo ekspertas.

„Kauno Žalgirio“ sezonas prasitęs iki gruodžio vidurio. Per šį laiką komanda sužais dar trejas Konferencijų lygos rungtynes – susitiks su Rygos „Riga“, Rogožinės „Egnatia“ ir Freiburgo „SC Freiburg“ klubais.

Lūkesčių neišpildęs vilniečių pasirodymas

Tik ką pasibaigusį sezoną „Žalgiris“ pasitiko pasikeitęs – perversmą išgyvenusios organizacijos dalininkais tapo startuolių verslininkai Tadas Burgaila ir Erikas Mališauskas, o klubo prezidento pareigas eiti pradėjo visuomenininkas A. Tapinas.

Pirmenybių starte komandą vedė praėjusio sezono pabaigoje fantastiškai darbą atlikęs strategas Rolandas Džiaukštas. Čempionatą jis pradėjo pralaimėjimu „Džiugui“, paskui iškovojo tris pergales, o galiausiai nelaimėjo ketverių rungtynių iš eilės.

Po balandį pasiektų lygiųjų su Vilniaus „Riteriais“ pranešta, jog R. Džiaukštas traukiasi iš vyriausiojo trenerio posto. Jį pakeitė vilnietis Andrius Skerla.

Vis tik praėjusiame sezone „Hegelmann“ klubą treniravęs strategas dar vieno perversmo klube nesukūrė. Visus metus žalgiriečius lydėjo įtemptas ir banguotas žaidimas – ilgiausia komandos pergalių serija Toplygoje truko 3 susitikimus. Iš viso pirmenybėse A. Skerlos treniravimo metu vilniečiai laimėjo 13 kartų, patyrė 7 nesėkmes ir 4 sykius sužaidė lygiosiomis.

Turnyro lentelėje „Žalgiris“ galiausiai iškovojo prizinę vietą ir pasipuošė bronzos medaliais, tačiau daugelis akcentuoja, jog šis pasiekimas – ne toks, kokio norėta.

„Visiems norėjosi daugiau – ir naujiems klubo vadovams, ir žaidėjams, ir trenerių štabui, ir sirgaliams. Norai buvo didesni, bet klubas susidūrė su realybe – pagal komplektaciją „Kauno Žalgiris“ tikrai buvo pajėgesnė komanda ir jų žaidėjų papildymai buvo kokybiškesni. Labai banguojantis vilniečių sezonas, priešingai nei Kauno komandos“, – vertino Ž. Grudzinskas.

Prastą sezono startą ir A. Skerlos atvykimą dar labiau apkartino nesėkmė LFF taurėje – pirmajame etape, šešioliktfinalyje, vilniečiai patyrė sensacingą nesėkmę, kai rezultatu 1:2 krito prieš Mažeikių „Atmosferos“ klubą, rungtyniaujantį Pirmoje lygoje.

„Amerikietiškų kalnelių analogija jau visiems pabodusi, bet „Žalgiris“ toks ir buvo, – savo „Substack“ paskyroje apie sostinės ekipos sezoną rašė klubo prezidentas A. Tapinas. – O jausmas, kai smingi nuo tų kalnelių žemyn ir pasieki apatinį tašką, nekoks. Ne viename interviu esu sakęs, kad savo darbuose ar net įvairiose teisminėse bylose nestresuoju, bet šiemet „Žalgiris“ šitą teiginį apvertė aukštyn kojomis.

[...] Yra klaidos, yra nepasiteisinę sprendimai ir fiasko. Klaida buvo atsargiai elgtis per pirmąjį perėjimų langą. Aišku, pasivaikščiojimas ant finansinės bedugnės krašto turėjo didelę įtaką tokiam sprendimui, daug laiko ir finansų kainavo buvusios vadovybės paveldėtų kontraktų nutraukimas, bet ir Mindaugas jau pripažino, kad buvo padaryta klaida.

Nepasiteisinęs sprendimas buvo skirti Rolandą Džiaukštą vyriausiuoju treneriu. Taip, jis buvo moraliai teisingas ir sveikintinas, tuo metu logiškas, nėra dėl ko muštis į krūtinę, bet nepasiteisinęs ir dar kartą parodęs, kad pragmatizmas futbole dažnai yra stipresnis už gražius gestus.

Fiasko aikštėje, aišku, yra trys pralaimėjimai rezultatu 0:3 ir gėdingiausias rezultatas taurėje Mažeikiuose, bet dar didesniu fiasko asmeniškai laikyčiau fizinio pasirengimo sezonui procesą. Jo pasekmes komanda jautė visą sezoną ir faktiškai jos buvo neištaisomos.“

Nepaisant sunkumų, sezono metu „Žalgiriui“ pavyko sukurti ir magišką momentą, pramintą Liepkalnio stebuklu.

Konferencijų lygos atrankos ketvirtfinalyje vilniečiai išvykoje rezultatu 0:3 krito prieš Tbilisio „Dinamo“ klubą. Į atsakomąją akistatą futbolo ekspertai dėjo mažai vilčių, tačiau tai, kas liepos 30 dieną vyko Liepkalnio gatvėje esančiame stadione, nustebino net ir tuos, kas puoselėjo viltis.

Pirmąjį kėlinį lygiosiomis (1:1) sužaidęs „Žalgiris“ antroje rungtynių dalyje per pusvalandį įmušė net 6 įvarčius ir iškovojo triuškinamą pergalę rezultatu 7:2 (bendras dvikovų rezultatas – 7:5). Laimėjimas suteikė vilniečiams galimybę pratęsti europinę kelionę, bet galiausiai jie ją užbaigė nesėkme prieš Kroatijos futbolo grandę Splito „Hajduk“ ekipą.

„Jei reikėtų ieškoti pozityvo aikštėje, tai čia nieko naujo nepasakysiu – stebuklas Liepkalnyje, – rašė klubo prezidentas A. Tapinas. – Aš vis dar pasižiūriu „highlights“ [liet. rungtynių santrauką], kai noriu pasikelti nuotaiką, ir vis dar bėga šiurpas klausantis komentatorių „kaukimo“.

[...] Sportine prasme sezonas, aišku, buvo nesėkmingas. Ne tragiškas, nes tragedija būtų buvusi nepatekti į Europos turnyrus kitais metais, bet tikrai nesėkmingas. Nes „Žalgiriui“ yra tik viena sėkminga vieta ir šiemet padarytos klaidos neleido jos užimti.“

Į olimpą sugrįžusi Marijampolė ir „TransInvest“ šou

2024 metais per plauką nuo iškritimo į antrąjį šalies futbolo divizioną buvusi „Sūduva“ praėjusiais metais sukūrė puikų žygį, tačiau iki medalių pritrūko 3 taškų. Šiemet klaidos klubas nebekartojo ir po 5 metų pertraukos vėl sužibo sidabru.

Į šį sezoną marijampoliečiai žengė permainingai. Praėjusių metų lapkritį naujuoju klubo prezidentu tapo bendrovės „Mantinga Group“ generalinis direktorius Mantas Agentas, vasarą į gimtąjį kraštą iš Indijos sugrįžo ir direktoriaus pareigų ėmėsi Karolis Skinkys. Darbą prie komandos vairo tęsė Donatas Vencevičius.

Sezono startas buvo palyginti klampus – dvejos lygiosios, pergalė, pralaimėjimas, vėl lygiosios. Pradžią apkartino ir dramatiška nesėkmė LFF taurėje – kaip ir „Žalgiris“, marijampoliečiai pirmajame etape po baudinių serijos nusileido Pirmos lygos komandai – Kretingos „Minijai“. Pastaroji nužygiavo iki taurės finalo.

„Sūduvos“ dominavimas išryškėjo gegužės pabaigoje. Įveikusi „Kauno Žalgirį“, ekipa per 13 susitikimų iš viso iškovojo 11 pergalių. Nesėkmingas rugsėjis ir spalis, kai marijampoliečius triuškinamu rezultatu įveikė tiek kauniečiai, tiek „Žalgiris“, apkartino kovą dėl titulo, tačiau sezoną galiausiai vainikavo sidabro medaliai.

„Jeigu atvirai, po „Sūduvos“ pergalės prieš „TransInvest“, kai jie per papildomą laiką sugebėjo išplėšti pergalę, galvojau, kad jie titulo nebeišleis iš rankų: rodė charakterį, nugalėtojų mentalitetą, – „Sūduvos“ pasirodymą vertino Ž. Grudzinskas. – Man labai įstrigo vienas epizodas, kai komanda išlygino rezultatą rungtynių pabaigoje ir kėlė kampinį. Jie bėgo iš visų jėgų, statė kamuolį, tikėjo, kad gali įmušti, ir įmušė.

Galvojau, kad visa tai nuves juos prie čempionų titulo, bet komanda vėliau susidūrė su „Kauno Žalgirio“ ir „Žalgirio“ klubais ir ten jau nebesusitvarkė.“

Savo ruožtu įspūdingą sezoną sužaidė ir „TransInvest“ ekipa. Dar praėjusiais metais Pirmoje lygoje žaidusi komanda šiemet į aukščiausiąjį divizioną sugrįžo su trenksmu. Mariaus Stankevičiaus treniruoti Vilniaus rajono futbolininkai aršiai kovojo dėl prizinių vietų, buvo vieni iš pirmenybių lyderių.

„Manau, kad abi Vilniaus komandos – tiek „Žalgiris“, tiek „TransInvest“ – tikrai buvo vertos trečiosios vietos. Rugpjūčio mėnesį apskritai būčiau sakęs, kad „TransInvest“ buvo pretendentai į čempionų titulą, bet tie prarasti taškai lėmė, kad komanda liko ketvirta, nors tikrai turėjo sąlygas ir galimybes užimti trečią poziciją“, – įžvalgomis dalijosi A. Klimavičius.

Tą rodo ne tik komandinė ketvirtoji vieta, kurią nuo bronzos skyrė vos 2 taškai, bet ir individualūs žaidėjų pasirodymai.

Vilniaus rajono klube žaidęs baskas Xabi Auzmendi tapo rezultatyviausiu Toplygos žaidėju, o pirmadienį vykusiuose PFA Lietuva apdovanojimuose jis buvo pripažintas ir geriausiu pirmenybių futbolininku. Šiame sezone saugas pelnė 14 įvarčių ir atliko 6 rezultatyvius perdavimus. Pastarojoje statistikoje pirmąją vietą Toplygoje užėmė puolėjas Stefanas Miloševičius (9).

Šiemet „TransInvest“ klubas išsiskyrė ir Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjais – debiuto nacionalinėje komandoje sulaukė klubo saugas Domantas Šluta. Pirmąsias rungtynes futbolininkas sužaidė birželį vykusiame Baltijos taurės pusfinalyje. Įgijęs tuomečio rinktinės trenerio Edgaro Jankausko pasitikėjimą jis buvo kviečiamas į visus UEFA tautų lygos langus.

Nacionalinėje komandoje taip pat žaidė klubo veteranas gynėjas Edvinas Girdvainis. Kvietimo sulaukęs buvo ir Dominykas Barauskas, tačiau į treniruočių stovyklą jis atvykti negalėjo dėl patirtos traumos.

„Visada norisi geresnės vietos, bet, vertinant viską, tikrai labai gerai pasirinkome žaidėjus, puikiai dirbo ir trenerių štabas, – mintimis dalijosi klubo vadovas Deividas Česnauskis. – Žinoma, labai ačiū visiems žaidėjams – tikrai buvo sunku, buvo beveik nauja komanda, ją reikėjo sustyguoti, reikėjo susižaisti.

Buvo banguotas sezonas, nepasiekėme didesnio tikslo, kad užsikabintume medalius, bet apskritai vertinčiau, kad šis sezonas buvo tikrai neblogas.

Dabar pirmiausia reikės atlikti darbus, išsaugoti kertinius žaidėjus, o tą padaryti tikrai bus sudėtinga. Pradėsime nuo trenerių štabo, baigiasi kai kurių sutartys, bet ir su žaidėjais jau vyksta pokalbiai. Jie nebus lengvi, mūsų biudžetas gana ribotas, bet stengsimės darbą padaryti kuo geriau, kad kitas sezonas būtų dar sėkmingesnis. Konkurencija bus didelė, klubai stiprėja finansiškai, tad tikrai bus ką veikti.“

„Riterių“ krachas ir šiauliečių kova dėl išlikimo

Toplygos vadovai čempionato pradžią pasitiko su vienu iš kertinių iššūkių – sezoną užbaigti su visomis jį pradėjusiomis komandomis. Deja, šio uždavinio įgyvendinti nepavyko.

Praėjusiais metais finansinių sunkumų turėjęs „Riterių“ klubas šiemet pirmenybes pradėjo valdomas naujų savininkų. Vis tik jau pačioje turnyro pradžioje balandžio mėnesį prabilta apie sunkumus komandoje – inicijuotas nemokumo procesas, vis garsiau kalbėta apie neaiškų investuotoją iš Nyderlandų.

Gegužę dėl neišmokėtų atlyginimų iš klubo pasitraukė per dešimt žaidėjų ir komandos treneris Gintautas Vaičiūnas, o kulminacija buvo pasiekta birželio 14 dieną – komanda oficialiai pašalinta iš Toplygos pirmenybių.

„Manau, kad didžiausia sezono sensacija buvo „Riterių“ komandos pašalinimas ir krizė, kuri privedė prie to, kad čempionatą užbaigėme su 9 komandomis, – dalijosi A. Klimavičius. – Dauguma komandų yra finansiškai stabilios ir sugeba įvykdyti visus įsipareigojimus futbolininkams.

Šiame sezone matėme ir padidėjusį žiūrovų skaičių, bet, deja, viena komanda šio lygio neatlaikė. Tai yra dėmė visai lygai, bet judame toliau, kitais metais vėl turėsime 10 komandų.“

Dėl išlikimo Toplygoje kovos futbolo akademija „Šiauliai“. Praėjusį sezoną penktoje vietoje užbaigę šiauliečiai šiemet išgyveno itin sunkų periodą – per 32 rungtynes iškovojo vos 5 pergales, 9 kartus sužaidė lygiosiomis ir patyrė 18 nesėkmių. Su 24 taškais ekipa užėmė paskutinę 9 vietą.

„Šiaulių“ likimas aukščiausiame šalies futbolo divizione spręsis pereinamosiose rungtynėse, kurios vyks lapkričio pabaigoje. Varžovas paaiškės po trečiadienį vyksiančių auksinių Pirmos lygos rungtynių, kuriose susitiks Kretingos „Minija“ ir Plungės „Babrungas“.

„Šiauliečiams tikrai bus sunku, nes abi komandos, kurios žaidžia auksines rungtynes, yra panašaus lygio. Matome, kad nėra silpnesnės komandos, kurios būtų galima labiau norėti, tad „Šiauliai“ žais su tuo klubu, kuris tik per vienas rungtynes nepateks į Toplygą“, – pabrėžė A. Klimavičius.

Pasak buvusio futbolininko, tik ką pasibaigęs futbolo čempionatas, tikėtina, leis konkurencijai tarp klubų dar labiau stiprėti ir kitais metais.

„Sakyčiau, kad kitame sezone bus labiau išsiskiriančios kelios viršutinės komandos, galbūt 2–3 klubai, o kiti labiau kovos dėl likusių vietų ir Europos turnyrų. Anksčiau taip būdavo, bet buvo ir laikas, kai turėjome labai didelę konkurenciją tarp visų klubų. Manyčiau, kad grįžtama prie to, kad kelios komandos bus žymiai stipresnės“, – akcentavo PFA Lietuva prezidentas.

Toplygos turnyro lentelė