„Žmonės sako, kad aš gimiau arenoje. Kiekvieną dieną ten būdavau, žinojau kiekvieną arenos kampą ir tiesiog visą laiką sekiau šį sportą. Buvo labai įprasta būti šaltyje, arenoje ir ant ledo. Galiausiai pasirinkau ledo ritulį, nes tai buvo šeimos ir tėčio sportas“, – LRT pasakojo Marcelė Kieraitė.
Auganti Lietuvos ledo ritulio talentė sutiko pasikalbėti apie nuo vaikystės ją supusią meilę šiam žiemos sportui, kuri galiausiai peraugo į profesionalios sportininkės karjerą.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Marcelė Kieraitė nuo mažens augo ledo ritulio aplinkoje, o šį sportą pasirinko sekdama tėčio Mindaugo Kiero pėdomis.
- Tėčio atminimą ji įprasmina vilkėdama 33-iuoju numeriu pažymėtus marškinėlius.
- Nuo 15 metų M. Kieraitė gyvena ir treniruojasi Stokholme, kur atstovauja „Hammarby“ komandai.
- 16-metė jau debiutavo Lietuvos moterų rinktinėje ir su ja pasaulio čempionato II B divizione iškovojo sidabrą.
- Ateityje ji svajoja žaisti Šiaurės Amerikoje ir su Lietuvos rinktine laimėti pasaulio čempionato auksą.
Dabar jau Stokholme gyvenanti ir besitreniruojanti 16-metė prisiminė vaikystę, bėgimą iš nuobodžių dailiojo čiuožimo treniruočių ir pasvajojo apie ateities tikslus su nacionaline moterų ledo ritulio rinktine.
Gimė meile ledo rituliui alsuojančioje šeimoje
M. Kieraitė pirmus vaikystės metus praleido Anglijoje. Tada dar profesionaliai sportuojantis jos tėtis Mindaugas Kieras ledo ritulį žaidė Anglijos nacionalinėje lygoje. Šaltos ledo arenos sienos M. Kieraitei buvo įprastos nuo mažų dienų, ledo magiją jautusi mažametė pirmą kartą ant jo užlipo būdama vos trejų.
Tačiau Marcelė praėjusį rugpjūtį neteko tėčio. Jis visą ledo ritulininko karjerą vilkėjo marškinėlius su 33-iuoju numeriu, dabar, taip įprasmindama tėčio palikimą, marškinėlius su šiuo numeriu vilki jo dukra.
„Aš tiesiog užaugau su ledo rituliu, nebuvo vieno kažkokio atsitikimo, kada supratau, kad tai mano dalykas. Ledo ritulys man lyg tikėjimas, mano religija. Aš tiesiog gimiau šiame sporte ir jam priklausau“, – sakė ji.
Visgi iki ledo ritulio, M. Kieraitė išbandė ir kitų sporto šakų – lankė gimnastiką ir dailųjį čiuožimą. Tačiau žaismingo būdo, sunkiai vienoje vietoje nusėdinčiai mergaitei dailiojo čiuožimo treniruotės pasirodė nuobodžios, todėl ji iš jų vis bandydavo pabėgti, kartais net sėkmingai.
„Visą laiką buvau žmogus, kuriam labiau patinka komandiniai sportai, mėgstu bendrauti su komanda, pajuokauti. Buvau vaikas, todėl stipriai individualiai treniruotis man nebuvo smagu. Atsimenu, kad dailiojo čiuožimo treniruotėse nedarydavau nė pusės tų pratimų, kuriuos reikėjo daryti, tiesiog būdavau ant ledo.
Be čiuožimo, dar lankiau gimnastiką, patiko, buvo mergaitiškas sportas, bet kažkaip taip išėjo, kad man atsibosdavo. Atsimenu, kaip bėgdavau iš treniruočių. Tiesiog mums užduodavo užduotį, pavyzdžiui, čiuožti ratu ir daryti įvairius elementus, man atsibosdavo, ir aš tiesiog per ledo arenos vartelius išbėgdavau iš arenos, atsisėsdavau ant laiptų ir greitai bandydavau nusiimti pačiūžas. Atsimenu, kaip trenerė ir tėtis mane gaudydavo“, – besišypsodama pasakojo ji.
Galiausiai atėjo laikas apsispręsti.
„Tada būdavo, kad kelias savaites lankau dailųjį čiuožimą, o kitas dvi – ledo ritulį, todėl nė vieno, nė kito sporto nelankiau reguliariai. Galiausiai mane pasisodino tėvai ir pasakė išsirinkti vieną sportą.
Turėjau išsirinkti tarp ledo ritulio ir čiuožimo, man taip pat pasakė, kad po šio pasirinkimo lankysiu tik vieną sportą, kurį pasirinksiu, ir į tą kitą atgal nežiūrėsiu. Man buvo labai sunku, bet išsirinkau ledo ritulį ir, pasirinkusi nuo septynerių, pradėjau normaliai treniruotis, nesustojau, nekeičiau ir nemečiau šito sporto“, – prisiminimais dalijosi M. Kieraitė.
Daugiau iš treniruočių nebėgo
Sugrįžusi į Lietuvą M. Kieraitė nuo septynerių pradėjo treniruotes lankyti Vilniaus pramogų arenoje. Ji prisimena, kad nuo to karto, kai pasirinko ledo ritulį, daugiau iš treniruočių nebandė pabėgti.
„Iš ledo ritulio treniruočių jau nebebėgdavau, aišku, būdavo, kad išvarydavo mane kartais (juokiasi). Būdavo, kad aš ateidavau į treniruotę ir treneriai matydavo, kad aš nesu susikaupusi, tai mane išvarydavo. Bet tada aš jau pati norėdavau grįžti atgal ant ledo, kol niekas nemato.
Tai jau tikrai nebandydavau pabėgti, taip pat nėra, kad bučiau specialiai nėjusi į treniruotę, būdavo vaikų, kurie tiesiog neidavo į treniruotę, bet aš visada ateidavau. Kažkada dar pagalvojau, kad geras, niekada nebūdavo, kad aš nenoriu eiti į treniruotę. Manau, tai parodo, kad man labai patinka šis sportas, nes aš visada labai norėjau jame būti“, – savo mintimis dalijosi sportininkė.
Tėčio pėdomis
Kurį laiką M. Kieraitę treniravo jos tėtis. Ji pasakojo, kad niekada nebuvo taip, kad ji nenorėtų eiti į treniruotę.
„Manau, kad visiems taip nutinka paauglystės laikotarpiu, kai kurie tokių metų net baigia sportuoti. Bet dažniausiai visi gailisi. Man niekada taip nebuvo. Aišku, būdavo akimirkų, kai nenorėjau eiti į treniruotes, bet mano tėtis buvo treneris, tai buvo jo komanda, tai aš tiesiog negalėjau.
Bet aš visą laiką žinojau, kad, jei ir nenori, nueisi ir viskas bus gerai. Aišku, kartais būdavo, kai neišeidavo kažkas treniruotėse arba būdavo labai sunku varžybose, galvodavau, kam čia to reikia. Bet niekada nenorėjau mesti, nes žinojau, kad gailėsiuosi, nes man ledo ritulys atidarė labai daug durų“, – prisiminė M. Kieraitė.
Sportininkė džiaugėsi, kad, nors aplinkiniai žmonės vis paklausdavo, ar ji nenorėtų kaip tėtis lankyti ledo ritulio, šeima ir pats tėtis jos niekada nespaudė. Šį sprendimą ji priėmė pati, o dabar tai neatsiejama jos gyvenimo dalis.
„Vis tiek būdavo, kad aplinkiniai žmonės paklausia, ar nenorėčiau profesionaliai žaisti ledo ritulio. Prisimenu, tėtis man sakydavo, kad, kai jis buvo mano metų, jis jau vieną ar kitą dalyką darydavo, o aš dar nedarau. Jis gyveno Elektrėnuose ir sakydavo man, kad jis kiekvieną dieną anksti keldavosi ir eidavo į ledo areną.
Tada aš jam atsakydavau, kad gerai, kad tu ėjai, bet aš gi neturiu taip pat daryti. Aišku, viskas išėjo taip, kad aš save atradau per ledo ritulį, nors pradžioje buvo atmetimo reakcija. Todėl labai džiaugiuosi, kad pasirinkau ledo ritulį", – šyptelėjo ji.
Nuo 15-os metų M. Kieraitė viena gyvena ir treniruojasi Stokholme
Apie išvykimą gyventi ir treniruotis svetur M. Kieraitė svajojo nuo mažens. Dėl šio tikslo ji dirbo daugiau nei kelerius metus ir galiausiai sulaukė galimybės išvykti į Stokholmą (Švedija).
„Dažniausiai, kai ledo ritulyje tau gerai sekasi, tu ir išvažiuoji į kitą šalį. Lietuva dar neturi labai stiprios lygos, kurioje galėtum tobulėti. Ledo ritulys dar nėra toks, kaip krepšinis, kuriame būtų didelė bendruomenė. Todėl taip ir gavosi. Aš, būdama mažesnė, visą laiką žaisdavau kartu su berniukais ir matydavome, kad man tikrai neblogai sekasi.
Tai pastebėjo ir mano tėtis, ir mano treneriai. Visada turėjome idėją išvažiuoti į užsienį, manau, čia kiekvieno ledo ritulininko svajonė, ypač, kai treniruojiesi Lietuvoje, kur ledo ritulys dar nėra tokia populiari sporto šaka“, – mintimis dalijosi mergina.
Praėjęs sezonas buvo pirmasis, kai M. Kieraitė atstovavo Stokholmo „Hammarby“ komandai ir žaidė antroje Švedijos lygoje.
„Aš labai daug treniravausi, labai daug svajojau. Mes pradėjome žiūrėti komandas, klausinėjomės draugų, vykome į Švediją pasižiūrėti, kaip ten viskas atrodo. O Švediją pasirinkau, nes Švedijoje, Kanadoje ir Amerikoje yra aukščiausios moterų ledo ritulio lygos. Už Atlanto nenorėjau dar vykti, nes tada man buvo tik 15 metų, nenorėjau palikti šeimos ir draugų. Todėl pasirinkau Švediją. Iš Švedijos į Vilnių yra tik 55 minučių skrydis. O Švedija yra antra pagal gerumą pasaulio lyga“, – sakė ji.
Sportininkė pasakojo, kad iš pradžių įsilieti buvo sunku, tačiau dabar ji labai džiaugiasi šiuo sprendimu, padėjusiu tobulėti.
„Kol kas dar nežaidžiu aukščiausioje Švedijos lygoje, bet jie tokią turi, todėl tikiu, kad joje žaisiu. Dabar žaidžiu antroje lygoje, ji vadinasi Visos Švedijos lyga. Lygis tikrai aukštas, kai pirmą kartą ten atvykau, buvau nustebusi, kad merginos Švedijoje žaidžia taip pat gerai, kaip pas mus vaikinai. Tikrai buvo šokas. Pati tikrai patobulėjau, aišku, buvo ir sunkumų, ir traumų, bet tikrai labai patiko, labai patiko, kaip jie žaidžia. Po šio sezono tikrai pasakyčiau, kad buvo labai teisingas sprendimas važiuoti į Švediją“, – džiaugėsi M. Kieraitė.
Svajonė ledo ritulį žaisti už Atlanto
Praėjusią savaitę pajėgiausios ledo ritulio lygos pasaulyje – NHL – šaukimo po trisdešimties metų sulaukė 18-metis Simas Ignatavičius. M. Kieraitė džiaugėsi, kad tautietis pagaliau sulaukė tokio įvertinimo, tačiau ji taip pat tikisi, kad šis pavyzdys bus įkvėpimas to siekiančioms Lietuvos ledo ritulininkėms.
„Labai džiaugiuosi dėl Simo, manau, kad visa Lietuva džiaugiasi. Smagu, kad bent kažkiek jį pažįstu, žinau, kaip jis stengėsi ir kiek jis dirbo dėl to. Todėl labai smagu, kad jis pagaliau gavo šaukimą. Aišku, aš pati turiu tokią svajonę, bet kol kas labiau koncentruojuosi į dabartį, tačiau šią svajonę tikrai turiu ir tikiuosi, kad ji išsipildys“, – sakė ji.
Šiaurės Amerikoje gyvuoja ir aukščiausia moterų ledo ritulio lyga – PWHL, kurios duris kažkada atverti svajoja ir M. Kieraitė.
„Turiu tokią svajonę, bet manau, kad labai daug kas iš mūsų dabartinės rinktinės ateityje irgi galėtų sulaukti tokio šaukimo. Aš irgi tikrai norėčiau, bet pirmiau norėčiau išvažiuoti žaisti į universitetų lygą. Neabejoju, kad kažkas iš lietuvių tikrai pasieks PWHL lygą. Aš tiesiog labai noriu, kad bent kažkas ten patektų, nebūtinai aš, bet tiesiog, jei patektų kuri nors lietuvė, aš būčiau labai laiminga“, – mintimis dalijosi šešiolikmetė.
Dar viena svajonė – su moterų rinktine pasipuošti pasaulio čempionato aukso medaliais
M. Kieraitė iki šiol atstovavo Lietuvos merginų iki 18-os metų rinktinei, o šiais metais ji debiutavo ir moterų rinktinėje, su kuria M. Kieraitė pasaulio moterų ledo ritulio antrajame B divizione iškovojo sidabrą.
„Buvo tikrai įspūdinga, nes mes vykome į Honkongą. Įspūdžiai patys geriausi, aišku, iškovojome sidabrą, ne auksą, bet vis tiek buvo labai įspūdinga. Nes mes jį iškovojome, žaidėme prieš Ukrainą. Visos Ukrainos rinktinės ledo ritulininkės buvo vyresnės už mus, jos turėjo daugiau patirties.
Jos dar prieš akistatą galvojo, kad mes pralaimėsime, o mes visos užsispyrėme, nes kaip kažkas gali mums sakyti, kad mes pralaimėsime, nors dar net nebuvo rungtynių. Mes tikėjome savimi, žaidėme, viską atidavėme, kovojome ir laimėjome antrą vietą, todėl buvo labai smagu“, – su šypsena veide pasakojo M. Kieraitė.
2027 metų lapkritį pasaulio čempionatas vyks Lietuvoje. M. Kieraitės svajonė – jame pasipuošti aukso medaliais.
„2027-aisiais čempionatas vyks Lietuvoje, tai labai džiaugiamės. Tikiuosi, kad daugiau žmonių pamatys ledo ritulį, gal daugiau ateis žmonių pažiūrėti. Taip pat labai smagu, kad kiti galės pažiūrėti, kaip merginos žaidžia ledo ritulį, ir kad ne tik vyrai tuo užsiima Lietuvoje, nes merginos tikrai labai gerai žaidžia. Labai laukiu. Turėsime daugiau laiko pasiruošti, tai smagu. Labai norėčiau, kad iškovotume aukso medalius“, – vylėsi ji.
