Birželio 10-ąją Lietuva neteko legendinio krepšinio trenerio Vlado Garasto, kuris mirė eidamas 95-uosius metus. Penktadienį Kaune atsisveikinama su iškilia asmenybe, kuri paskatino krepšiniu domėtis ir Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą.
„Žmogus epocha. Mano turbūt aktyvus domėjimasis krepšiniu ir prasidėjo kažkur apie aštunto dešimtmečio pabaigą, kuomet Kauno „Žalgirio“ treneriu tapo šviesios atminties V. Garastas. Tuomet atsirado plejada tų mūsų krepšininkų, bet, kokia bebūtų nuostabi ta mūsų krepšininkų karta, pergalės yra ir V. Garasto pergalės. Be šito žmogaus, be jo atsidavimo savo darbui, be jo atsidavimo Lietuvai, tos pergalės turbūt nebūtų atėjusios.
Man toks įspūdis, kad, žinoma, pirmiausia krepšininkai kovėsi už Lietuvą, bet jie šiek tiek kovėsi ir dėl savo trenerio taip pat. Tas treneris buvo jų tėtis, jų šeima. Jis sugebėjo kažkokiu būdu suvienyti nepaprastai skirtingus žmones vienoje komandoje ir paversti juos tuo kumščiu, kuris vienijosi dėl bendro tikslo – pergalės.
Tos pergalės yra visų mūsų pergalės, visos Lietuvos pergalės. Kauno „Žalgirio“ pergalės devinto dešimtmečio viduryje buvo įžanga į mūsų Nepriklausomybę. Kovos prieš CSKA... Aš tuo metu nebuvau Kaune, aš buvau Vilniuje studijavau, bet štai Diana buvo žiūrovė“, – žiniasklaidos atstovams pasakojo G. Nausėda.
Nuo 1979 metų velionis tapo „Žalgirio“ treneriu, kur ir prasidėjo didžioji V. Garasto legenda.
1980 m. V. Garasto vadovaujamas „Žalgiris“ laimėjo SSRS čempionato sidabrą, 1983 m. šį pasiekimą pakartojo, o tuomet tris sezonus iš eilės – 1984, 1985 ir 1986 – tapo SSRS čempionais, finale įveikdamas Maskvos CSKA.
Pirmajame V. Garasto sezone su „Žalgiriu“ komanda SSRS čempionate sidabrą laimėjo po to, kai sezoną prieš tai buvo likusi tik 11-oje vietoje.
„Tai buvo istorijos etapas. Manau, kad daugelis žmonių Lietuvoje yra dėkingi už tas pergales, už sportinius pasiekimus, už visą krepšinio mokyklą, už tai, kuo džiaugiamės šiandien. Visos komandos užaugo ant „Žalgirio“ ir Vilniaus „Statybos“ dvikovų ir kovų prieš CSKA.
Norėtųsi linkėti visiems to optimizmo ir gražaus pavyzdžio, kaip kovoti kiekvieną dieną ir likti puikiu žmogumi, koks buvo V. Garastas. Jis mokėjo suvienyti visus, pakėlė tautos dvasią ir krepšinį. Ačiū labai jam“, – prie laidojimo namų prisiminimais dalijosi pirmoji ponia Diana Nausėdienė.
V. Garasto suburta pirmoji po Nepriklausomybės atkūrimo rinktinė 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse pasipuošė bronzos medaliais. 1995 m. V. Garasto vyrai tapo Europos čempionato sidabro medalio laimėtojais, o 1996-aisiais dar kartą užkopė ant prizininkų pakylos Atlantos olimpiadoje.
„Tai ne tik Kauno „Žalgirio“, bet ir Lietuvos rinktinės pergalės. Jau iškovojus Nepriklausomybę – pirmoji olimpiada, po to – antroji olimpiada, tas Europos čempionatas, kuriame iš mūsų atėmė auksą. Visa tai liks atmintyje amžinai.
Kartais yra sakoma iš mandagumo, kad liks atmintyje ilgai, o čia aš drąsiai sakau – liks atmintyje amžinai, nes be šito mes neįsivaizduojame savo kartos gyvenimo“, – duoklę legendinei krepšinio asmenybei atidavė G. Nausėda.
Šeštadienį, birželio 13 d., šventos mišios prasidės 8 val. Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje Kaune. Šeštadienį 12 val. laidotuvių procesija pajudės į Petrašiūnų kapines. Artimieji prašo V. Garasto atminimą pagerbti kukliai – koks visą gyvenimą buvo ir pats treneris – vienu gėlės žiedu.
